Apžvelgęs prakartėlių istoriją ir simboliką, brolis Carlo pataria, kaip reikėtų padaryti prakartėlę, ar tiksliau, ką reikėtų joje atvaizduoti.
Apie tai, kaip gimė Jėzus, Evangelijos mums pateikia ne vieną pasakojimą arba vienintelę versiją, o tris skirtingas. Tad galimi ir trys skirtingi būdai, kaip atvaizduoti Jėzaus gimimo įvykį, remiantis Biblijos tekstais. Tad vėl paimkime į rankas Evangelijas.
Pirmiausiai pažvelkime į ištrauką iš Evangelijos pagal Matą.
Raktinis šio evangelisto žodis yra EMANUELIS, Dievas su mumis. Matas nori, kad suprastume Dievo artumą. Tačiau jo pasakojimas sausas, stabteli tik ties Motinos su sūnumi grupe (prie kurios reikia prijungti Juozapą), išminčiais ir žvaigžde.
Galėtume pasakyti, kad toks tekstas gali būti atrama KONTEMPLIATYVIAI PRAKARTĖLEI, tai yra prakartėlei, kuri per šviesas ir scenografiją pabrėžia grupelę asmenų oloje ir paskiau išminčius.
Tai tokia prakartėlė, kurią apibūdinčiau kaip „minimalistinę“, kuri į ją žiūrintįjį stumteli link tylos, ramybės ir kontempliacijos. Visas dėmesys sutelktas į Kūdikį, Emanuelį – Dievą su mumis – o prie Jo dar į Mariją, Juozapą ir išminčius. Į šią grupę dar būtų galima įtraukti ir piemenis, bet nebūtinai. Žinoma, tokiose prakartėlėse labai svarbi yra statulėlių kokybė. Pavyzdys galėtų būti Betliejaus seserų prakartėlė.
Pereikime prie Evangelijos pagal Luką.
Šio evangelisto raktinis žodis yra ŠIANDIEN. Lukas pabrėžia aktualumą, Kristaus įvykio sudabartinimą. Jo pasakojime gausu tiek detalių, tiek epizodų ar scenų, susijusių su gimimo įvykiu. Be to, ten yra daug personažų, įvairaus judesio ir emocijos. Luko pasakojimas galėtų būti pavyzdys tokiam prakartėlės tipui, kurį pavadinčiau DALYVAUJANČIU.
Šio tipo prakartėlėje daugėja biblinio konteksto scenų, amatų, papročių, detalių, veiksmo, parodant visų vaizduojamų žmonių dalyvavimą (kaip ir gyvūnų bei gamtos) Jėzaus gimimo įvykyje, kuris išlieka viso ko atramos taškas. Šiam tipui priskirtume neapolietišką prakartėlę. Ją galėčiau apibūdinti kaip „barokinę”, kuri žiūrovą veda į nuostabą, grožėjimąsi, dinamiškumą ir įsitraukimą per scenose vaizduojamą šiuolaikinę aplinką ir papročius.
Turime ir trečiąją Evangeliją pagal Joną, kuris yra SANTYKIO evangelistas.
Jis, nors ir nepasako nieko apie istorinį įvykį, tačiau apsistoja ties jo reikšme kiekvienam visų laikų žmogui. Galėtume sakyti, kad iš Jono teksto atsiranda SIMBOLINĖ PRAKARTĖLĖ, kurioje stengiamasi išreikšti, ką Jėzaus gimimas reiškia kiekvienam kiekvieno laikmečio žmogui ir ypač šiandienos žmogui, tai yra, koks santykis yra tarp Jėzaus atėjimo ir žmogaus istorijos.
Šio tipo prakartėlėje personažai absoliučiai nėra būtini (Jėzus galėtų būti paprasta šviesa, pagal nuorodą tekste). Taip pat nebūtinos istorinio pobūdžio aplinkos. Pabandysiu pateikti kelis pavyzdžius: Gimimo scena karo viduryje = Jėzaus gimimas sužeistoje ir į blogio sutemas panirusioje žmonijoje. Gimimas kosmose = Jėzaus gimimas įtraukia visą kūriniją. Gimimas tarp dangoraižių, olų ir antikos šventyklų = Jėzaus gimimas visoje istorijoje. Gimimas migrantų valtyje = Jėzaus gimimas tarp paskutiniųjų. Ir taip toliau. Šio tipo prakartėlė yra beveik „abstrakti“, kadangi ją stebintįjį veda prie apmąstymo, prie gilios ir aktualios reikšmės ieškojimo.
Kalbant apie pirmuosius du prakartėlės tipus norėčiau pridurti pastabą apie statulėlių aprangą: beveik visada Šventosios Šeimos personažai, o dažnai ir išminčiai, yra aprengti drabužiais, atitinkančiais Jėzaus gimimo laiką: tipiškais Palestinos ir Persijos I amžiaus drabužiais. Ir taip yra nepaisant to, ar kiti personažai dėvi kitų epochų aprangą.
Visuose trijuose modeliuose prakartėlės statytojo meistriškumas ir kūrybingumas atlieka reikšmingą vaidmenį, kurį drįsčiau pavadinti evangelizuotojo role.
Išties tas, kuris stato prakartėlę, savo darbu skelbia, skirtingais akcentais, iš skirtingų perspektyvų, Jėzaus gimimo slėpinį. Todėl negalima pasitenkinti „kaip nors“ padaryti prakartėlę, bet ją reikia daryti geriausiu kiekvienam įmanomu būdu, pagal skirtingus gebėjimus ir jautrumą.
Dėl šios priežasties reikia stengtis vis atnaujinti savo žinias ir įgūdžius, kad nuolat tobulėtų specifiniai techniniai gebėjimai, kuriuos „palenktume“ savo tikslui.
Ne mažesnis dėmesys turi būti skiriamas prasmei, kurią norima perteikti per meditaciją, apmąstymą ir analizę. Yra gerai siekti aukštumų, žinant, kad šiame kelyje mus lydi Viešpats, net ir per klaidas, neatitikimus, nusivylimus, sunkumus, kaip ir per pasitenkinimą ir intuicijas, dėl kurių patys nustembame suvokdami, kad jos neateina iš mūsų pačių, bet iš To, kuris mumis naudojasi kaip įrankiais perteikti savo atėjimo tarp mūsų tikrovę.
Penki aspektai, kuriuos reikia apmąstyti prieš pradedant gaminti prakartėlę:
– Idėja. Pirmiausia prieš pradedant darbą reikia savęs paklausti: Ką noriu pasakyti ir kaip galiu tai pasakyti? Pradėdami nuo Biblijos teksto galime atrasti daug idėjų. Apsiribosiu vienu pavyzdžiu: Betliejus reiškia „duonos namai“. Pradedant nuo to galima būtų galvoti apie prakartėlę, pagamintą iš šios medžiagos.
– Apšvietimas. Svarbu, kad šviesos formuotų ir keltų prakartėlės vertę, sutelkdamos į tai, kas labiausiai domina.
– Fonas turi svarbų vaidmenį, dėl kurio pati prakartėlė gali būti menkesnė arba vertingesnė, kai jai suteikiamas kontekstas.
– Statulėlės. Jų kokybė daug pasako apie tai, kas yra svarbiau ir, tokiu būdu, labiau išpuoselėta. Vertėtų geriau rinktis rankų darbo statulėles, o ne pagamintas gamykloje, kurios dažnai būna netinkamos ir neproporcingos arba nesuderinamos su kuriamuoju kontekstu. Statulėlės – tai pati gimimo scena. Jos turėtų būti pradinis taškas, o ne vėliau įdedamos į visą scenografiją.
– Paaiškinimas yra neatskiriama prakartėlės dalis, nes leidžia suprasti pamatinę mintį, kuri ją įkvėpė arba ją papildo. Pavyzdžiui, pateikiami tekstai arba eilėraščiai.
Parengė br. Carlo Bertagnin OFM
