Po 1000 metų ekonomikos vystymasis ir visuomenės praturtėjimas sugriovė tą hierarchiją. Nebeliko aristokratijos, kuri turėtų visą galią ir visus pinigus. Atsirado daugiau laisvės ir judėjimo tarp sluoksnių. Ypač turtingi ir galingi tapo pirkliai, o senosios aristokratinės šeimos vis labiau prarado savo įtaką. Toje laisvesnėje visuomenėje niekas daugiau nebesirūpino vargšais – kiekvienas kovojo už save. Kilo rimtas pavojus, kad vargšai išmirs iš bado. Ypač tai grėsė, kai vargšai atvykdavo iš kaimų į miestus, nebeturėdavo žemės, kurią galėtų dirbti, buvo susibūrę miestų pakraščiuose, dažnai turėjo prašyti išmaldos ir vienintelė, kuri dar truputį jais rūpinosi, buvo Bažnyčia.

Kaip matote, visuomenės ir ekonomikos pasikeitimas iš vienos pusės atnešė didesnį teisingumą visuomenėje, nes ir neturtingas gimęs turėjai galimybę praturtėti ir tapti net miesto valdovu, tačiau iš kitos pusės vargšai, kurie neturėjo darbo ir gyvendavo mieste, mirdavo iš bado. Kai kuriems žmonėms tapo daug geriau, o kitiems labai blogai.
Taigi Pranciškus gimsta būtent tuo laiku, maždaug praėjus šimtui metų po to, kai prasidėjo šie pokyčiai. Net ir politiniu aspektu didžiulė krikščioniška imperija nebeegzistuoja, ji subyra, nes pirkliai, kurie užimdavo valdžią miestuose, norėjo būti nepriklausomi. Italijoje bei Prancūzijoje ypač sparčiai kūrėsi miestų bendruomenės. Juos būtų galima vadinti miestais-valstybėmis, nes jie buvo nepriklausomi. Visuotinė imperatoriaus valdžia baigėsi.

Bažnyčioje taip pat vyko pokyčiai. Pranciškaus laikais, maždaug nuo 1000 iki 1200 m., ji išgyveno tiek galios, tiek nuopuolio laiką. Popiežius turėjo daugiau politinės galios, ypač silpnėjant imperatoriui, tačiau Bažnyčia nebesugebėjo liudyti evangelinio gyvenimo. Popiežius konkuravo su imperatoriumi dėl teisės paskirti vyresniuosius, nesutardavo, ar imperatorius turi paskirti vyskupus ir kunigaikščius, ar popiežius. Vyko dideli nesusipratimai, kai manyta, kad vyskupas ir kunigaikštis vos ne tas pat, ir jungta laikinoji bei amžinoji valdžia.

Didėjant galiai, popiežius nukreipė savo valdžią prieš netikinčiuosius. Visų pirma, aišku, prieš musulmonus, kurie buvo Azijoje ir Afrikoje. Būtent tuo laikotarpiu gimė kryžiaus žygiai, iškeliant gražų idealą išlaisvinti šventą kapą. Tačiau realus troškimas buvo sujungti krikščioniškas karines pajėgas, kad jos nekovotų tarp savęs, bet nukreiptų jėgas į išorę. Bažnyčia naudojo savo įtaką prieš imperatorių, musulmonus ir eretikus, kurie tuo metu pradėjo kilti.

Tačiau, būdama įtakinga politinėje sferoje, Bažnyčia išgyveno gilią dvasinę krizę. Dažnai kunigai duodavo blogą pavyzdį tikintiesiems, buvo mažai išsilavinę, moralės ir ekonomikos srityse keldavo žmonių pasipiktinimą. Žinoma, buvo ir šventumo oazių Bažnyčioje – tai vienuolynai. Tačiau vienuolynai tuo laiku buvo visiškai atskirti nuo visuomenės ir gyveno uždarą gyvenimą. Žmonės, norėję juos pamatyti, turėjo keliauti į vienuolynus. Buvo sudėtinga juos susitikti, kartu melstis ir kalbėti apie tikėjimą. Šis šventumo pavyzdys buvo nepasiekiamas eiliniams žmonėms, per toli nuo kasdienio žmonių gyvenimo. Taigi ką darė paprasti žmonės religijos srityje? Jie galėjo arba visiškai nustoti domėtis tikėjimu, arba susimokėti vienuolynui, kad pasimelstų už juos ir jų šeimą vietoj jų pačių. Kitas būdas, kurį pasirinko didelis žmonių būrys, ypač centrinėje ir pietinėje Prancūzijoje bei Italijos šiaurėje, buvo nukrypimas į ereziją. Tie žmonės troško pažinti Šventąjį Raštą skaitydami nebe lotyniškai, o savo kalbomis, nors tai ir buvo uždrausta Bažnyčios. Nepaisydami tų draudimų, jie versdavo Šventąjį Raštą į savo kalbas, skaitė jį ir mėgino juo gyventi. Tos bendruomenės ypač stengėsi patirti pirmosios Bažnyčios gyvenimo būdą, kaip pasakojama apaštalų darbuose. Beieškodami tos pirminės Bažnyčios, dažnai jie atmesdavo esamą bažnytinę hierarchiją ir Bažnyčios teikiamus sakramentus, netgi perdėtu būdu iškeldami asketinį gyvenimą. Net būdami pasauliečiai sakė, kad, pavyzdžiui, nereikia vesti ar tekėti. Jie atlikdavo sunkiausias atgailas ir pasninkus. Kai kurie netgi apsispręsdavo mirti iš bado, buvo įsitikinę, jog kūnas yra priešas, kurį reikia nugalėti. Jie troško numirti, kad išsivaduotų iš kūno vergovės. Tai buvo jau gerokai nutolę nuo krikščionybės. Kitos bendruomenės gyveno panašiau į krikščionišką tradiciją, pavyzdžiui, valdiečiai Prancūzijoje. Tačiau visi jie norėjo, kad gyvenimo centras būtų Šventasis Raštas, neturtas ir atmetė Bažnyčios teikiamus sakramentus.

Taigi būtent prieš tuos eretikus viduramžių Bažnyčia labai kietai kovojo. Pavyzdžiui, Pietų Prancūzijoje, Albi mieste, gyveno didžiulės katarų (didžiausių radikalų, niekinusių kūną) bendruomenės, tačiau buvo ir katalikų. Tam, kad sunaikintų katarus, vietos kardinolas liepė sudeginti visą miestą, sakydamas, jog angelai atrinks, ką siųsti į pragarą, o ką į dangų. Matome, kad ir tai nebuvo labai krikščioniška.
Būtent tokioje visuomenėje ir Bažnyčioje gimsta Pranciškus. Tai buvo permainų ir atsinaujinimo, didelių troškimų ir idealų bei tokios pat didelės ekonominės bei dvasinės krizės laikas. Bažnyčia turėjo daug priešų ir išorėje, ir viduje.

Taigi peržvelgėme Pranciškaus aplinką, o dabar pažiūrėsime į jo gyvenimą. Jo mama buvo prancūzė, o kai gimė Pranciškus, tėvas irgi verslo reikalais buvo Prancūzijoje. Grįždamas iš Prancūzijos tėvas norėjo pavadinti sūnų Pranciškumi, „prancūziuku“. Taip jis pagerbė žmoną ir Prancūziją, kurią labai mėgo. Jo tėvas buvo kaip tik iš tų Italijos pirklių, kurie po truputį tapo turtingi ir galingi. Jo mama buvo labai išsilavinusi moteris iš Provanso regiono Prancūzijoje, iš kur kilo daug riterių poemų ir pasakojimų. Pranciškus iš tėvo pusės perėmė komercijos suvokimą, itališką suktumą, o iš motinos pusės – jautrumą, Prancūzijos riterių ir aristokratų idėjas. Šeimos auklėjimas buvo labai praktiškas ir kartu ugdė idealus, meilę menui.
Pranciškus gyveno šeimoje, kuri gerai atspindėjo to laikmečio gyvenimą – turtingų pirklių šeimoje, kurie tačiau nebuvo kilmingi aristokratai. Pranciškus, aišku, perėmė to laikmečio idėjas, joms pritarė ir jomis gyveno. Jis gerai suvokė pinigų svarbą, tačiau labai daug reikšmės skyrė ir riterystės idealams, kurie dar turėjo ryšių su feodaliniu pasauliu. Jis persiėmė idėją riterio, kuris kovoja už savo damą.

Jis studijavo lotynų kalbą, matematiką, buvo lygiai toks pat, kaip ir kiti Asyžiaus berniukai. Pranciškus gerai jautėsi savo laikmečiu ir kaip daugelis jo bendraamžių svajojo tapti kilmingas. Kad tą pasiektų, jis įstojo į Asyžiaus kariuomenę ir ėjo į karą, nes vylėsi, jog laimėjęs keletą mūšių gaus riterio titulą ir taps kilmingas. Gera proga pasitaikė tada, kai vyko karas tarp Asyžiaus ir gretimo miesto Perudžos. Asyžiaus kariuomenę sudarė pirkliai, susivieniję su imperatoriumi, o Perudžos kariuomenė buvo sudaryta iš kilmingųjų, sudariusių sąjungą su popiežiumi. Perudžos kariuomenę taip pat sudarė Asyžiaus kilmingieji. Tad karas turėjo tris veidus – geografinis (Asyžius prieš Perudžą), socialinis (pirkliai prieš kilminguosius) ir aukštosios politikos (imperatorius prieš popiežių). Tad matome, jog Pranciškus buvo pačiame to laikmečio problemų centre. Priešingai jo svajonėms, Asyžiaus kariuomenė pralaimėjo karą, ir Pranciškus metus praleido nelaisvėje, Perudžos kalėjime. Tikėtina, kad per tuos metus kalėjime jis apmąstė savo gyvenimą, ko iš tikrųjų troško ir kur tos svajonės jį nuvedė. Vaikystės ir jaunystės svajonės sudužo, atsitrenkusios į realybę.

Po metų Pranciškus iš kalėjimo išeina jau pasikeitęs, pradeda gyventi kitaip. Jis tampa daug dosnesnis vargšams, ateinantiems prašyti išmaldos ir nebebėga nuo raupsuotųjų, nuo kurių visada bijojo užsikrėsti, bet prisiartina prie jų, pradeda jiems patarnauti ir gydyti, rizikuodamas užsikrėsti ta baisia nepagydoma liga. Būtent toje tarnavimo patirtyje, būdamas su raupsuotaisiais, jis susitinka Viešpatį. Aišku, Pranciškaus auklėjimas buvo krikščioniškas, tačiau didžiulį šuolį tikėjimo kelyje padarė patarnavimas broliams raupsuotiesiems. Pranciškus kenčiančiuose ir sergančiuose išvydo Viešpaties veidą. Kaip pats sako, tai, kas prieš tai jam buvo koktu, tapo saldybe.

Tačiau susitikime su raupsuotaisiais yra ir kitas aspektas. To meto žmonės buvo įsitikinę, kad raupsuotuoju tampi dėl didžiulių nuodėmių, ypač prieš skaistybę. Panašiai kaip AIDS šiais laikais. Jie žvelgė į tuos žmones kaip į nuodėmės įsikūnijimą. Dėl to ir dėl baimės užsikrėsti raupsuotuosius išvydavo iš miesto, ir jie gyvendavo užmiesty kaip ekskomunikuoti. Miestas, bendruomenė, buvo visuomenės susitikimo ir Bažnyčios vieta. Tuo tarpu visi raupsuotieji buvo už miesto sienų. Pranciškus išeina iš miesto į išorę ir susitikdamas raupsuotuosius, susitinka Jėzų. Įdomu, kad daugiau Jėzaus jis randa už bendruomenės ribų nei savo namuose. Po susitikimo su žmonėmis Pranciškus troško tiesioginio susitikimo su Jėzumi. Dėl to jis pradėjo eiti melstis į toli nuo miesto esančias apleistas bažnyčias. Pranciškaus tikėjimas remiasi dviem kolonomis – susitikimo su raupsuotaisiais ir susitikimo su Nukryžiuotuoju. Dėl tų susitikimų jis atsivertė.

Pranciškus ima leisti tėvo parduotuvės pinigus tam, kad pagerbtų Nukryžiuotąjį San Damiano bažnytėlėje, atstatytų griūvančias bažnytėles ir padėtų vargšams. Mėnuo po mėnesio parduotuvės pinigai pradėjo tirpti ir, aišku, tėvas nebuvo labai laimingas. Prasidėjo ginčai ir pykčiai tarp tėvo ir sūnaus. Ginčas nuvedė iki to, kad tėvas apkaltino Pranciškų prieš miesto ir Bažnyčios valdžią. Būtent tėvas padavė jį į teismą. Tada miesto akivaizdoje Pranciškus atsisakė jam priklausančio paveldėjimo. Tą dieną jis pasakė – daugiau nesakysiu: „Mano tėve Pietrai di Bernardone“, bet „mano Tėve, kuris esi Danguje.“ Taip jis įeina į Dievo vaikų šeimą. Kad tai pasiektų, Pranciškus turėjo atsiriboti nuo savo šeimos ir visuomenės. Po to įvykio jis dvejus metus gyveno kaip atsiskyrėlis už Asyžiaus miesto. Meldėsi, dirbo, prašė išmaldos. Vieną kartą klausydamas šv. Mišių, išgirsta Evangeliją, kurioje Jėzus išsiunčia savo mokinius po du. Jėzus išsiunčia juos brolijoje, varge ir su misija. Pranciškus pagalvojo – būtent tai ir noriu savo gyvenime daryti! Nors tuo metu buvo vienas, bet visai netrukus prie jo pradeda jungtis pirmieji broliai. Tai kiti Asyžiaus jaunuoliai, panorėję gyventi taip kaip Pranciškus. Taip su bičiuliais jis gali įgyvendinti tą Evangelijos vietą ir prie Asyžiaus gimsta mažesnieji broliai.

Pranciškus nori šią savo bendruomenę pavadinti visiškai nauju vardu – brolija. Brolija reiškia, jog nėra jokios hierarchijos, kad visi esame to paties Tėvo vaikai, turime tas pačias pareigas ir atsakomybes. Ne taip, kaip feodalinėje visuomenėje, kur buvo vienas visiems įsakinėjęs viršininkas, o tada po truputį vis žemesni sluoksniai iki žemiausiojo valstiečių luomo. Nėra ir taip, kaip jo laiko visuomenėje, kur visi kovojo prieš visus – kilmingieji prieš turtinguosius, valdžia prieš Bažnyčią. Pranciškaus brolija buvo tarsi didelis to laikmečio dvasinis ir socialinis eksperimentas. Ten kartu gyveno turtingi ir vargšai, kilmingi ir valstiečiai, bažnytiniai žmonės ir pasauliečiai – visi jie buvo viena brolija be hierarchijos ir tarpusavio kovų, gyveno už miesto sienų, bet visas miestas juos matė, nes tai buvo geriausių asyžiečių šeimų vaikai. Jie išėjo iš Asyžiaus, bet išėjo taip, kad visas Asyžius pradėjo jais sekti. Tada jie grįžta į Asyžių, kad pamokslautų, ir miestelėnai jų klausėsi.

Pirmieji keturi broliai, galima sakyti, buvo viduramžių visuomenės atvaizdas. Kiekvienas atėjo iš visiškai skirtingos visuomenės klasės. Pranciškus – iš pirklių, Bernardas – iš kilmingųjų ir  buvo riteris, Petras atėjo iš Bažnyčios, buvo kunigas ar diakonas, o Egidijus – neturtingas valstietis. Pirmieji keturi broliai gyveno kartu be jokios hierarchijos. Tai pranašiškas ženklas to meto visuomenei ir Bažnyčiai. Jie nori gyventi pašvęstą gyvenimą be jokių privilegijų, skirtingai nuo kitų to laikmečio ordinų. Jie norėjo gyventi neturtingai ne tik asmeniniu būdu, kaip darė daugelis vienuolių, bet neturtingi bendruomeniniu būdu ir dirbdami kaip vargšai bei kada reikia prašydami išmaldos. Jie norėjo būti atstumtųjų ir paniekintų vietoje, kad būtų artimi patiems mažiausiems, galėtų būti ir vargšų, ir kilmingųjų draugai. Atsisako bet kokių privilegijų, galių ir pinigų.

Kai peržvelgėme jo gyvenimą ir istorinio laikmečio kontekstą, dabar stabtelsime prie vieno ypatingo momento jo gyvenime. Tai momentas, kada jo tikėjimas sustiprėjo ir labai išaugo. Dar būdamas jaunas, po susitikimo su raupsuotaisiais jis atsiduria prieš San Damiano Nukryžiuotąjį. Tikrai neturime galvoti, kad tuo metu jis jau buvo šventasis – jis buvo paprasčiausias jaunuolis, toks, kaip ir mes. Tai asmuo, kuris viduje turėjo daug susipriešinimų ir nuodėmių. Būtent tam krikščioniui, kuris buvo tikėjimo kelyje, Pranciškui, šis Nukryžiuotasis pakeitė gyvenimą. Po truputį Jis vedė Pranciškų kelyje į šventumą. Apmąstykime ištrauką iš pranciškoniškų šaltinių, kur pasakojama būtent apie šį susitikimą.

Pranciškaus širdis ir kūnas buvo visiškai pasikeitęs. Kai kartą ėjo pro San Damiano bažnyčią, beveik sugriuvusią ir visų apleistą, paskatintas Dvasios, jis įėjo pasimelsti ir nuolankiai bei pamaldžiai suklupo prieš Nukryžiuotąjį. Ir ypatingu būdu paliestas Dievo malonės, jis pasijuto esąs visiškai perkeistas. Jam taip susijaudinus, nelauktai nutiko neįtikėtinas dalykas – Kristaus atvaizdas prabilo į jį, krutindamas lūpas. Pranciškau, tarė šaukdamas vardu, eik, atstatyk mano namus, kurie, kaip matai, griūva. Pranciškus, drebantis ir apstulbęs, sulig šiais žodžiais beveik prarado nuovoką, tačiau tuoj pat nusprendė paklusti ir atsidavė šiam kvietimui. Nuo tos akimirkos jo siela prisipildė Nukryžiuotojo užuojautos ir, kaip galima numanyti, garbingosios kančios stigmos įsispaudė nors dar ir ne kūne, bet giliai jo širdyje. […] Kristus kalbėjo jam nuo kryžiaus medžio, kai bent jau išoriškai jis dar nebuvo visiškai atsižadėjęs pasaulio. Nuo tos akimirkos, kai tik jį pasiekė Mylimojo žodžiai, jo paties dvasia ėmė mažėti. Vėliau širdies meilė išryškėjo per kūno žaizdas. Taip pat nuo tada Pranciškus nebepajėgė sulaikyti ašarų, net garsiai apverkdamas Kristaus kančią, nuolat jam stovinčią prieš akis, užliejo kelius aimanomis ir nesileido paguodžiamas, prisimindamas Kristaus žaizdas. Kartą, kai sutiko artimą draugą ir atskleidė jam savo skausmo priežastį, tuoj pat ir šis pratrūko karčiomis ašaromis. Tuo tarpu jis pradėjo rūpintis nukryžiuotojo atvaizdu ir uoliai vykdyti Jo paliepimą. Tuoj pat paaukojo pinigų vienam kunigui, kad šis parūpintų žibintą ir aliejaus, idant šventasis atvaizdas neliktų net akimirkai nepagerbtas, neapšviestas. Vėliau jis su atsidavimu ėmė atstatyti bažnyčią, nes nors Viešpaties paliepimas nurodė Bažnyčią, kurią Kristus gavo savo paties krauju, jis norėjo ne iškart tobulai atliekamų darbų, bet palaipsniui pereiti nuo kūno prie dvasios.

Žiūrėdamas į šį Nukryžiuotąjį, Pranciškus jaučia, kad jo tikėjimas stiprėja. Pranciškus pradeda persikeitimo pokalbį su Jėzumi. Kalbėdamas su Jėzumi ir Jo klausydamasis, Pranciškus palaipsniui tampa perkeistas į Jėzaus atvaizdą. Visa tai pilnai įvyks La Vernos kalne, maždaug po dvidešimties metų nuo to susitikimo, kada Pranciškui bus jau 42 metai. Tačiau meilės Nukryžiuotajam pradžios momentas buvo susitikimas San Damiano bažnytėlėje.

Būtent iš to kyla stigmų paslaptis. Jis tikrai paliko vietos Nukryžiuotajam savo gyvenime. Pranciškus nestatė jokių sienų tarp savęs ir Viešpaties. Jis iškėlė baltą vėliavą ir kaip Marija ištarė: „Tebūnie man taip, kaip tu pasakei.“ Būtent dėl to Nukryžiuotasis galėjo užimti vis daugiau vietos jo gyvenime ir misijose, kurios vedė per visą pasaulį. Galiausiai Nukryžiuotasis Kristus perėmė visą Pranciškaus kūną.
Šis susitikimas buvo apsikeitimas ne tik žvilgsniais, bet ir žodžiais. Girdėjome aprašyme, kad Pranciškus aiškiai pajuto kvietimą savo širdyje: „Pranciškau, eik ir atstatyk mano namus, kurie, kaip matai, griūva“. Pranciškus ne iš karto suvokė tikrąją šių žodžių prasmę. Jis manė, kad Jėzus kalba apie tą San Damiano bažnytėlę, kuri iš tikrųjų buvo pavirtusi griuvėsiais. Pranciškus tampa mūrininku ir atstato tą bažnyčią. Labai gražus šis jo pasitikėjimas ir paklusnumas. Mums irgi yra be galo svarbu paklusti tam, ką suvokiame. Turime paklusti Viešpačiui šiandien, o ne rytoj. Paklusti per tai, ką supratau šiandien, nes rytoj Jis duos kažką kitą suvokti.

Pranciškus būtent taip ir pasielgė – ėmė atstatyti bažnytėlę, nes taip suvokė Dievo valią. Vėliau, gyvenimo tėkmėje, jis suprato, kad tuose žodžiuose yra gilesnė prasmė, kad tai viso jo gyvenimo pašaukimas – atstatyti Bažnyčią iš didžiosios raidės. Ne mūrus, o Katalikų Bažnyčią, sudarytą iš gyvųjų akmenų, kiekvieno tikinčiojo, ką vadiname mistiniu Kristaus kūnu. Tą Bažnyčią, griuvėsį, apie kurią jau kalbėjome – siekiančią galios, kovojančią kardu, papiktinančią liaudį. Dievas pakvietė Pranciškų ją atstatyti ne politiškai, ne grąžinti jos prestižą ar iškilmingumą, bet atkurti joje gyvą dvasią, sugrąžinti Evangeliją į Bažnyčią ir Bažnyčią į Evangeliją.

Kiekvieną kartą, kai Bažnyčia atsitolina nuo Evangelijos, gimsta erezijos. Kaip Pranciškus prieš 800 metų, taip mes šiandien esame kviečiami vis labiau sutaikyti Bažnyčią su Evangelija. Šie žodžiai tinka ir tau. Net jei Bažnyčia nėra tiek sugriuvusi kiek Pranciškaus laikais, tačiau ir dabar yra vietų, kur ji apgriuvusi. Tai gali būti nesutarimai, nesusikalbėjimai tarp jos narių. Žinome, kad šiuolaikinės komunikacijos priemonės su džiaugsmu iškelia į šviesą visas Bažnyčios blogybes. Ji visada turėjo priešų, net ir šiandien jų yra, ir tai normalu. Tačiau tikrai nesame kviečiami kovoti su Bažnyčios priešais, bet atstatyti ją pačią iš vidaus savo šventu gyvenimu pagal Evangeliją, kuriant broliškumą, nešant vienybę ir paklusnumą ganytojams ir nešant šviesą net į tamsiausias Bažnyčios kerteles. Eik, nes tai yra kvietimas ir tau, asmeninis kvietimas. Kartu su savo broliais ir seserimis, eik ir atstatyk Bažnyčią. Savo gražiu pavyzdžiu ir šventu gyvenimu bei atidumu artimui, neteisiant ir nekovojant prieš tuos, kurie gyvena kitaip.

Parengta pagal br. Arturo Milici OFM mokymą