Pranciškoniškasis dvasingumas

Tam, kad suvoktume Pranciškų, turime pažvelgti į jį jo laikmečio kontekste ir toje vietoje, kur jis gyveno. Jis gimsta centrinėje Italijoje, Asyžiuje, XII amžiuje. Tuo laiku tiek visuomenė, tiek Bažnyčia išgyveno didelius pokyčius. Turime pažvelgti į tuos pakitimus, kad suvoktume Pranciškų ir tai, kaip jis reagavo bei veikė tais laikais.

Po tūkstantųjų metų Italijos visuomenė perėjo iš feodalinės į bendruomeninę santvarką. Feodalizmas, kuris tęsėsi nuo 500 iki 1000 metų, buvo vargšų laikotarpis, o visa ekonomika rėmėsi žemės ūkiu ir vyko valstybės ribose. Galima sakyti, kad taip buvo visoje krikščioniškoje Europoje. Politiškai Europa buvo valdoma imperatoriaus, o dvasiškai – popiežiaus. Didžiulė krikščioniška Romos imperija susidėjo iš daugybės skirtingų tautų viduje, visi buvo gana neturtingi ir užsiėmė žemdirbyste.

Po 1000 metų tiek Europos, tiek Italijos ekonomika ėmė augti, ir ekonominis centras persikėlė iš kaimo į miestą. Svarbiausiu pažangos varikliu tapo prekyba. Žmonės praturtėjo, ir hierarchinė visuomenės struktūra pradėjo keistis. Feodalizmo laikais hierarchija buvo labai aiški – viršuje – aristokratai, kurie turėjo žemes ir valdė kariuomenes, žemiau – mažiau turtingi ir galingi žmonės, o apačioje – valstiečiai, kurie buvo visai vargšai ir neturėjo nuosavybės. Šioje hierarchinėje visuomenėje buvo jaučiamas socialinis solidarumas, nes kiekvienas asmuo turėjo savo vaidmenį visuomenėje. Todėl turtingieji rūpinosi silpnesniais ir neturtingais, kad šie nemirtų iš bado ir turėtų kur gyventi. Todėl feodalinė visuomenė, nors ir būdama neturtinga, judėjo į priekį.

/Skaityti visą straipsnį.../