Šv. Elžbietos Vengrės biografija 2016-12-29T07:18:01+00:00

Šv. Elžbieta, Vengrijos karaliaus duktė, Tiuringijos kunigaikštienė, gimė 1207 metais. Jos tėvas – Vengrijos karalius Andriejus II, motina – Gertrūda, šv. Jadvygos sesuo. Dar vaikystėje buvo sužieduota su Liudviku IV, būsimuoju Tiuringijos krašto grafu. Tiuringijos kunigaikščio Liudviko IV motina auklėjo Elžbietą Vartburgo pilyje, tikėdama, kad ji bus gera jos sūnaus žmona. Reikia manyti, kad dar vaikystėje palikti savo gimtinę mažajai Elžbietai buvo labai graudu. Nuo kūdikystės pasižymėjo ypatinga meile Dievui ir gailestingumu vargšams, ligoniams ir apleistiesiems. Kartą, dar vaikystėje, Elžbieta, nešdama vargšams maisto, sutiko tėvą. Karalius paklausė: „Ką neši, mano dukrele?“ Elžbieta atsakė: „Nešu rožes.“ Ji atskleidė prijuostę ir tėvas pamatė rožes. Tuo metu jos dar niekur nežydėjo. Tuomet jos tėvas suprato, iš šių stebėtinų ženklų, kad Dievas per ją nori daryti savo meilės darbus.

Pagal anų laikų paprotį, 4–5 metų Elžbieta buvo sužieduota su Tiuringijos kunigaikščio Henriko sūnumi Liudviku, kuriam buvo 11 metų. Jie susituokė 1221 metais. Elžbietai tada buvo 14 metų, Liudvikui – 22 metai. Vyras Liudvikas labai mylėjo savo žmoną ir buvo jai atlaidus. Kiekvieną kartą Elžbieta, duodama vargšui auką, prašydavo melstis už ją. Į bažnyčią eidavo apsirengusi paprastai nenorėdama išsiskirti iš kitų moterų. Buvo daug tokių, kurie piktindavosi, ir buvo besigėrinčių kunigaikštienės nuolankumu. Šv. Elžbieta, gyvendama kunigaikščių pilyje, neatsisakė meilės darbų artimui. Ji lankė ligonius, apleistuosius, maitino vargšus. Dvaras tampa vargšų ir ligonių prieglauda. Tai labai nepatiko vyro motinai kunigaikštienei Zofijai ir kitiems šeimos nariams. Tik kunigaikštis Liudvikas, jos vyras, nedraudė žmonai globoti vargšus ir patarnauti ligoniams. Gyvendama prabangioje ir dvasiniam gyvenimui nepalankioje dvaro atmosferoje, šv. Elžbieta surasdavo laiko maldai, įvairiems apsimarinimams. Labai dažnai atsisakydavo puošnių drabužių, papuošalų. Kartą bažnyčioje, įsižiūrėjusi į nukryžiuotąjį Jėzų, nusiėmė nuo galvos auksinę karūną. Ypatingą meilę ji jautė raupsuotiesiems. Sykį parsivedusi į pilį raupsuotąjį, jį išmaudė, jo žaizdas patepė aliejumi ir paguldė į savo lovą. Įvyko stebuklas: vietoje raupsuotojo buvo pats nukryžiuotasis Jėzus. Šis įvykis parodo, kad Dievas yra kiekviename žmoguje, darydami gera žmogui padarome gera ir pačiam Dievui.

Šv. Elžbieta gyveno kaip karalienė, tačiau sau ir savo šeimai daug laiko neskyrė. Pati didžiausia nelaimė šią moterį ištiko, kai ji sužinojo, kad jos vyras Liudvikas IV, išvykęs Šventosios Žemės vaduoti, mirė Sicilijoje.

Kryžiaus žygyje mirus vyrui, kunigaikštienė Zofija ir jos sūnus Henrikas išvijo šv. Elžbietą iš pilies su trimis mažais vaikais. Valdovo įsakymu buvo uždrausta kam nors ją priimti. Tačiau atsirado vienas geraširdis viešbučio savininkas, kuris šv. Elžbietą apgyvendino tvarte. Šv. Elžbieta dėkojo Dievui už tokį likimą ir toliau ugdė dorybes, atsilygindama Dievui už prabangų gyvenimą.
Sakoma, kad nelaimėje draugą pažinsi. Jos draugai paliko ją. Atsirado elgetų, kurie tyčiojosi iš jos nelaimės. Dievas ją bandė kaip auksą liejykloje. Dangiškasis Tėvas tarsi norėjo būti jos vieninteliu globėju. Danguje nebuvo matyti jokios vilties žvaigždelės.

Bet įvyko perversmas. Vietos vyskupas ir giminės sugrąžino kunigaikštienei prarastą dvarą. Kunigaikščiai siūlė jaunai našlei savo ranką, bet ji visko atsisakė, likusį gyvenimą paskirdama atgailai už save, vyrą ir kitus. Savo vaikų Elžbieta nelepino, sakydama, kad kiekvienas turi pasirūpinti savo ateitimi. Nuodėmklausys dominikonas, jai kopiant į šventumo kalną, visai jos negailėjo, tai būdavo proga pasireikšti herojiškai meilei ir aukai.

Ji davė viešus Trečiojo ordino įžadus Didįjį penktadienį, kovo 24 dieną, 1228 m. pranciškonų koplyčioje. Šiame iškilmingame akte dalyvavo mažesnieji broliai, jos giminaičiai ir vaikai. Prieš juos visus laisva valia, sudėdama rankas ant pliko altoriaus, Elžbieta atsisakė pasaulio tuštybės. Kaip išorinį ženklą ji užsivilko pilką atgailos rūbą. Tai buvo tuo metu vilkėto brolių ir Trečiojo ordino narių vienuoliško abito spalva.

Pranciškonų ordino istorijoje Annales Minorum Lukas Wadingas rašo, kad, pasiūlius kardinolui Hugolino, šv. Pranciškus nusiuntė Elžbietai dovanų savo gaubtą. Žinoma, šventoji tai priėmė kaip daugiau nei drabužį. Ji priėmė šv. Pranciškaus dvasinį neturto, atgailos ir meilės mažutėliams apsiaustą, kurį dėvėjo iki mirties.

Elžbieta gyveno Evangelija tokiu pat būdu, kaip ir šv. Pranciškus Asyžietis. Ji atsidėjo nuolatiniam atsivertimui ir atgailai, laikė save visų žmonių seserimi, ypač mažiausiai apdovanotų, ir kasdien sekė neturtėlį, Nukryžiuotąjį Kristų. Kanonizacijos dokumentuose daugybė pasakojimų pabrėžia, kad nepaisant aktyvaus gyvenimo, ji buvo pati kontempliatyviausia moteris. Ji pasiekė tai, ko daugelis mūsų trokštame, – kontempliatyvaus gyvenimo veikloje.

Elžbietos dvasingumas buvo pasaulietinis, todėl ji apaštalavo savo gyvenvietėje ir jos žmonėms. Romumas, džiaugsmingumas, nuolankumas, meilė, ištikimybė ir maldingumas – tai dorybės, esmingiausiai apibūdinančios šv. Elžbietą Vengrę.
Ji galėjo tapti atsiskyrusia atgailautoja, bet taip neįvyko. Kaip ir šv. Pranciškus, ji taip pat turėjo keletą kompanionių, su kuriomis dalijosi savo pirmuoju atgailos gyvenimo planu. Po antrųjų viešų atgailos brolių ir sesių (dabartinio Pasauliečių pranciškonų ordino) įžadų 1228 m. Didįjį penktadienį, susiformavo seserų bendruomenė, kurios pasižadėjo, kaip ir Elžbieta, apsirengė tuo pačiu rūbu ir įsipareigojo skleisti Dievo gailestingumą. Mažutę broliją sudarė Elžbieta, dvi buvusios jos tarnaitės Izentruda ir Guda bei dvi neturtingos miestelio moterys. Buvo daugybė darbo: rūpintis vargšais, ligoniais, piligrimais, užsiimti mokymu ir švietėjiška veikla. Jos lankydavo vargšų namus ir dalindavo maistą, kurio turėdavo. Po vyro mirties Elžbieta dirbo slauge vargšų ligoninėje, kurią įkūrė Marburge.

1231 metų lapkričio 17 dieną, būdama dvidešimt ketverių, ji mirė vargšė, lygiai tokia pat kaip tie, kuriuos slaugė. Būdama nuskriausta, ji išmoko atleidimo. Tapdama vargšė, ji išmoko neturto. Netekdama savo šeimos, ji išmoko sielvarto. Rūpindamasi paliegusiais ir skurstančiais žmonėmis, išmoko gailestingumo. Įstodama į broliją, išmoko broliškos meilės. Su kiekvienu praradimu ji tapo šventesnė ir su kiekvienu džiaugsmu ji šlovino Dievą, viso gėrio dovanotoją.

Praėjus ketveriems metams, ji buvo paskelbta šventąja. Ji yra Pasauliečių pranciškonų ordino dangiškoji globėja. Šventoji Elžbieta paprastai vaizduojama su karūna ant galvos, rankose laikantį krepšį maisto.

Pagal ofs.lt ir bernardinai.lt