Nori tapti broliu? 2017-04-24T08:20:10+00:00

NORI TAPTI BROLIU?

Tapimas mažesniuoju broliu susideda iš trijų etapų: postulantato, noviciato ir įžadų.

Jeigu jauti Dievo pašaukimą tapti broliu pranciškonu, pirmiausia susisiek su mažesniuoju broliu, kuris yra atsakingas už naujus pašaukimus Lietuvos Šv. Kazimiero provincijoje. Šiuo metu tai – br. Antanas Blužas OFM iš Kretingos (Tel. +370 698 05526; el. paštas: antanasofm@gmail.com). Pasikalbėjęs su broliais nuspręsi, ar nori tapti kandidatu ir pradėti postulantatą.

Kandidatavimo laikotarpis – postulantatas – trunka vienerius metus, kuriuos kandidatas gyvena kartu su broliais, susipažįsta su brolijos ritmu, nors dar nenešioja abito. Kandidatas turi paklusti vyresniajam ir pradėti pranciškoniškų studijų kursą.

Ugdymo laikotarpis – noviciatas – taip pat trunka vienerius metus. Jis yra skirtas ištirti savąjį pašaukimą ir kuo daugiau laiko praleisti vienumoje su Dievu. Jo metu novicijus (naujokas) beveik nedalyvauja viešajame gyvenime, toliau studijuoja teologiją bei pranciškonišką dvasingumą. Už jų ugdymą yra atsakingas provincijos paskirtas ugdymo magistras. Novicijai jau dėvi pranciškonų abitą. Paprastai noviciatas praleidžiamas nuošalioje vietoje, Kryžių kalno vienuolyne Lietuvoje arba Al Vernos kalno vienuolyne Italijoje.

Įžadai – Mažesniuoju broliu tampama duodant neturto, skaistumo ir paklusnumo įžadus. Pradžioje duodami ir kasmet atnaujinami laikinieji įžadai, o ne anksčiau nei po ketverių metų galima duoti iškilmingus amžinuosius įžadus ir apsispręsti būti pranciškonu visą likusį gyvenimą. Paprastai laikinųjų įžadų broliai studijuoja teologiją seminarijoje.

DAŽNIAUSIAI UŽDUODAMI KLAUSIMAI (DUK):

  1. Kuo skiriasi buvimas broliu nuo diecezinės kunigystės kelio?

Ieškant savo pašaukimo, svarbu nemaišyti vienuolystės su kunigo pašaukimu. Kunigystė yra sakramentas, o buvimas broliu – Dievui pašvęstojo gyvenimo forma. Diecezinė kunigystė yra tarnavimas parapijose, priklausant vyskupijos jurisdikcijai.

Tuo tarpu būti broliu, tai reiškia gyventi Evangelija brolijoje pagal šv. Pranciškaus Asyžiečio parašytą Regulą ir Mažesniųjų brolių ordino Generalines Konstitucijas. Mūsų ordinas yra popiežiaus teisių vienuolija, pašvęstojo gyvenimo forma, kurios nariai gyvena savo provincijose ir turi savo vyresniuosius. O jau gyvenant brolijoje gali būti skirtingos tarnystės, viena iš kurių yra kunigystė. Tačiau ne visi broliai yra kunigai.

  1. Kaip atpažinti, ar Dievas mane kviečia tapti broliu?

Pirmiausia reikėtų pradėti kasdien intensyviai melstis ir paties Dievo klausti, kur Viešpats mane šaukia. Būna, kad žmogus sako – aš noriu stoti į vienuolyną. Tada aš klausiu – o ar tu gyveni katalikišką gyvenimą? Ar bent kas mėnesį eini išpažinties, ar kasdien dalyvauji šv. Mišių aukoje? Juk norint būti vienuoliu nepakanka švęsti Eucharistiją sekmadieniais.

Taip pat reikėtų susirasti dvasios vadovą, ar tai būtų kunigas, ar sesutė vienuolė, ar brolis pranciškonas, su kuriuo būtų galima kalbėtis apie pašaukimą, savo širdies troškimus, kylančius klausimus. Dvasios vadovas gali padėti atpažinti, ar pašvęstojo gyvenimo kelias yra tau, ar ne tau.

Taipogi reikėtų domėtis šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimu, skaityti jo biografijas, raštus ir žiūrėti, ar jo gyvenimo pavyzdys uždega širdį, ar norėčiau ir aš taip gyventi.

Na ir, žinoma, bažnytinė bendruomenė. Reikėtų įsijungti į kokią nors maldos grupę, prisiimti tarnystę bažnyčioje. Katekizme rašoma, kad žmogaus pašaukimas gimsta Bažnyčioje ir yra joje atpažįstamas. Jei nori atpažinti, ar tikrai Dievas kviečia pašvęsti Jam savo gyvenimą, reikalinga malda, dvasios vadovas ir bendruomenė.

  1. Ar galiu tapti mažesniuoju broliu, jei buvau vedęs?

Jei žmogus buvo vedęs, reikia daryti prielaidą, kad jis yra našlys. Tada pirmiausias klausimas būtų, kiek jam metų? Dažnai būna taip, kad žmogus, perkopęs tam tikrą amžiaus ribą (trisdešimt penkerių ar keturiasdešimties), yra susiformavęs kaip suaugęs žmogus, turi tam tikrus įpročius, gyvenimo būdą, įsitikinimus, kurių nelengva atsisakyti atėjus į vienuolyną.

Būdami broliais mes turime derintis prie kitų, praktikuoti paklusnumą, o tai nėra lengva, todėl geriausia pašaukimo klausimą svarstyti jaunystėje. Tačiau būna ir unikalių atvejų, todėl reikėtų susipažinti ir pakalbėti asmeniškai. Reguloje nėra parašyta, kad buvimas našliu yra kliūtis pasišvęsti Dievui.

  1. Iki kokio amžiaus galima stoti į Mažesniųjų brolių ordiną?

Generalinės Konstitucijos ir Statutas nurodo, kad kandidato prašymą stoti į postulantatą svarsto ir dėl konkrečių atvejų sprendžia provincijos ministras. Nors griežto amžiaus limito nėra, geriausia būtų apsispręsti iki 30 ar 35 metų. Pasitaiko atvejų, kai į Ordiną stoja vyresni vyrai, tačiau dauguma jų neišbūna vienuolyne ir išeina nesulaukę amžinųjų įžadų. Neretai tie žmonės turi savo įsivaizdavimą, kaip broliai turi gyventi ar ką jie veiks įstoję į vienuolyną. Pamačius, kad yra kitaip, būna sunku persiorientuoti.

  1. Ar norint tapti broliu būtina turėti vidurinį arba aukštąjį išsilavinimą?

Aukštasis išsilavinimas nebūtinas, nes priimame jaunuolius į Mažesniųjų brolių ordiną nuo aštuoniolikos metų. Savaime suprantama, kad tokio amžiaus jaunuolis dar neturi aukštojo išsilavinimo ir studijas baigia jau formacijos metu. Tačiau vidurinis išsilavinimas yra būtinas. Jis parodo ne tik pagrindines žinias, bet ir žmogaus gebėjimą atsidėti darbui, atsakingai atlikti pareigas, pasišvęsti mokslui. Šios savybės reikalingos ir brolijoje. Nebent būtų atvejis, kai jaunuolis neturėjo galimybės baigti mokyklos, bet norėtų tą padaryti.

  1. Kokios yra būtinos sąlygos norint tapti mažesniuoju broliu?

Šv. Pranciškus Reguloje pirmiausiai rašo, kad kandidatai į brolius turi būti katalikai. Būti kataliku reiškia ne tik būti pakrikštytu ir priėmusiu Pirmąją Komuniją bei Sutvirtinimo sakramentą, bet taip pat tvirtai laikytis viso Katalikų Bažnyčios mokymo, būti pasiryžusiam pagal jį gyventi ir jį skelbti. Tai pati svarbiausia sąlyga, nes būna atvejų, kai žmogus yra priėmęs visus įkrikščioninimo sakramentus, bet tikėjimo klausimais „turi savo nuomonę“. Norint būti mažesniuoju broliu reikia nepamiršti, kad tai yra Dievui pašvęstojo gyvenimo forma, išpažįstant visą Katalikų Bažnyčios tikėjimą.

Kandidatui reikėtų susipažinti su broliais, ypač su pašaukimų direktoriumi, ir kartu išsiaiškinti motyvaciją, intencijas. Jeigu žmogus yra ką tik atsivertęs, tikrai nereikėtų skubėti stoti į vienuolyną, verčiau bent porą metų gilinti savo tikėjimo šaknis.

Kandidatas į brolius turi būti nevedęs, turėti vidurinį išsilavinimą ir būti fiziškai ir protiškai sveikas. Reikia atnešti iš gydytojų sveikatos pažymėjimą, ypač psichinės sveikatos. Pagrindinė priežastis yra ta, kad žmogus turi gebėti savimi pasirūpinti vienuolyne, tarnauti kitiems, o ne būti jiems našta. Kartais žmonės žiūri į vienuolynus kaip į prieglaudą, į kurią iš gailestingumo priims gyventi. Tačiau tai nėra pašaukimas. Pašaukimas yra siekis visiškai dovanoti savo gyvenimą, o tam reikalinga sveikata.

  1. Kokius įžadus duoda mažesnieji broliai?

Mažesnieji broliai duoda įžadus gyventi be nuosavybės, klusniai ir skaisčiai. Šv. Pranciškus garsėja savo neturtu ir mes siekiame to idealo, tačiau turtas yra ne tik materialus. Gerai, kai broliai siekia ir materialaus neturto tam, kad kitus praturtintų, bet lotyniškai šis įžadas skamba „sine proprio“, kas pažodžiui išvertus reiškia „be nieko savo“. Tai reiškia, kad brolis negali nieko savintis – nei nuopelnų, nei statuso, nei reputacijos, nei kažkuo girtis.

Kai šv. Pranciškus kalba apie noviciatą, jis neįvardija visų įžadų, bet sako – broliai pasižada klusnumą. Paklusnumas yra pagrindas, nes tai irgi yra savita neturto forma, kai išsižadama savo valios. Klusnumas kartu yra ir įsiklausymas į Dievo Žodį ir bei Jo valią. Skaistumas taip pat reiškia nesisavinti kito Dievo kūrinio sau, nesigviešti jo savo malonumui, ar tai būtų kitas žmogus, ar daiktai. Kaip matome, tie įžadai yra tarpusavyje persipynę.

  1. Ar tapus mažesniuoju broliu ir toliau palaikomi ryšiai su artimaisiais?

Tapus mažesniuoju broliu reikia išsižadėti savo paveldėjimo teisių, atsisakyti pretenzijų į giminystę. Kartais pasitaiko, kad kai kuris nors brolis numiršta, artimieji nori jį laidoti pas save. Tačiau taip negali būti, nes žmogus, tapęs mažesniuoju broliu, nutraukia ryšį su giminėmis ir jo tikrąja šeima tampa Pranciškoniškoji šeima.

Tačiau tai nereiškia, kad draudžiama bendrauti su tėvais ar broliais ir seserimis. Svarbiausia, kad artimieji nedarytų broliui įtakos. Išlieka ir apsilankymai vieni pas kitus, ir dalyvavimas pagrindinėse šeimos šventėse. Taigi bendrauti su artimaisiais nedraudžiama, bet tėvų ir vaikų bambagyslė turi būti nutraukta.

  1. Ar būdamas kandidatu ir naujoku galėsiu disponuoti savo pinigais?

Aš paklausčiau kitaip: jeigu nori tapti broliu, kodėl tebenori turėti savo pinigų? Suprantu, kad žmogui, kuris yra kažkiek metų pradirbęs ir turi santaupų, kyla klausimas, ar parduoti butą, ar uždaryti banko sąskaitas. Kandidatai ir postulantai dar nėra broliai, jie dar tik domisi pranciškonišku pašaukimu ir yra visiškai laisvi disponuoti savo pinigais. Niekas jiems nevadovauja, ką jie turi daryti su jais. Kandidatavimo laikotarpis yra susitikimo su broliais laikotarpis, kada žmogus dar tik tiria savo pašaukimą.

Noviciato ir laikinųjų įžadų laikotarpiu nuosavi pinigai turėtų būti „užšaldyti“. Kol žmogus dar nėra davęs amžinųjų įžadų ir visiškai pasišventęs Dievui, jis gali palikti saugoti nuosavybę artimiesiems, nes išėjimo iš vienuolyno atveju kažkur juk reikės sugrįžti. Tačiau duodant amžinuosius įžadus yra išsižadama visos savo nuosavybės.

Šv. Pranciškus rašo, kad reikia išparduoti savo turtą ir išdalinti vargšams, tačiau draudžia vyresniesiems kištis į tą dalyką. Žmogus pats laisva valia turi nuspręsti, ką daryti su pinigais.

  1. Ar pradėti postulantatą galima bet kada, ar yra konkretus studijų pradžios laikas? 

Postulantato pradžią nustato provincijos ministras kartu su definitoriais. Jie žiūri, kiek yra kandidatų, norinčių tapti postulantais, ir pagal tai sprendžia, kada pradėti formaciją. Broliai taip pat atsižvelgia į pačių kandidatų apsisprendimą, kada jie jau yra pasirengę stoti į postulantatą, išėję iš darbo, etc.

Į klausimus atsakė br. Antanas Blužas OFM