Pranciškonai vyskupai

Iš Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos yra kilę du vyskupai – J. E. išeivijos lietuvių vyskupas Paulius Baltakis OFM (dabar jau vyskupas emeritas) ir J. E. Panevėžio vyskupas ordinaras Linas Vodopjanovas OFM. Džiaugdamiesi savo broliais vyskupais, pateikiame jų biografijas.

Išeivijos lietuvių vyskupas br. Paulius Baltakis OFM

(1925 – 2019)

Paulius Baltakis gimė 1925 m. Anykščių raj. Mokėsi Kretingos ir Anykščių gimnazijose. 1944 m. Šeduvoje vokiečių buvo suimtas ir išvežtas darbams į Suomiją ir Norvegiją. 1945–1952 m. Belgijoje studijavo teologiją ir filosofiją, 1952 m. tapo kunigu ir vienuoliu pranciškonu.

Persikėlęs gyventi į JAV atsikūrusią lietuvių pranciškonų šv. Kazimiero kustodiją, 1953–1963 m. buvo lietuvių Prisikėlimo parapijos vikaras ir vienuolyno Toronte vyresnysis, 1969–1979 m. – Šv. Kazimiero vienuolyno Niujorke (Bruklinas) vyresnysis.

Organizavo vienuolyno spaustuvės, lietuvių kultūros centro „Kultūros židinys“ statybas, dėstė lituanistinėje mokykloje. 1964–1967 m. ir 1970–1979 m. lietuvių pranciškonų šv. Kazimiero provincijos patarėjas, 1979–1984 m. – provincijolas. JAV ir Kanados lietuvių parapijų administratorius.

Nuo 1984 m., kai Portlando katedroje jis buvo įšventintas vyskupu, P. A. Baltakis beveik 20 metų, iki 2003-ųjų, vadovavo užsienio lietuvių katalikų sielovadai, aplankė bene visas pasaulyje lietuvių katalikų bendruomenes ir parapijas. Jis rūpinosi 140 lietuvių katalikų parapijų ir misijų, beveik milijono užsienio lietuvių katalikų sielovada, palaikė glaudžius ryšius su Lietuvos vyskupais ir tikinčiaisiais, ypač su broliais pranciškonais, išgarsėjo kaip aktyviausias Lietuvos tikinčiųjų teisių ir laisvių gynėjas bei užtarėjas pasaulio katalikų bendruomenėje. 1988 m. įkūrė Lietuvių sielovados tarybą, biuletenį „Vyskupo informacija“. Nuo 1986 m. – Lietuvos katalikų religinės šalpos ir Lietuvių informacinio centro pirmininkas, 1991 m. – Pasaulio lietuvių katalikų sąjungos dvasios vadas.

Dėl garbaus amžiaus pasitraukęs iš aktyvios veiklos, 2003–2009 m. P. A. Baltakis gyveno Niujorke ir vadovavo labdaros organizacijai „Lietuvių katalikų religinė šalpa“, kuri teikė paramą Lietuvos nevyriausybinėms organizacijoms, katalikiškai spaudai. Pablogėjus sveikatai, nuo 2009 m. P. A. Baltakis persikėlė ir įsikūrė Šv. Antano vienuolyne Kenebunke (Kennebunkport, Meino valstija), kur 2009–2018 m. leido senatvę. 2018 m. balandį grįžo į Lietuvą, ketindamas gimtajame krašte baigti savo gyvenimo kelionę. 2018 m. rugsėjį koncelebravo Mišias Kauno Santakoje kartu su popiežiumi Pranciškumi. Mirė 2019 m. gegužės 17 d., Kaune. Palaidotas senosiose Kretingos kapinėse.

Straipsnis apie J. E. vyskupą Paulių Baltakį OFM, publikuotas interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“ jo vyskupystės 30 metų sukakties proga

PRELATAS E. PUTRIMAS: „VYSKUPAS P. BALTAKIS SUJUNGĖ IŠEIVIJĄ, VIENIJO SU LIETUVOS BAŽNYČIA“

Vyskupo Pauliaus Baltakio gyvenimo istorija – vingiuota, kaip ir daugelio karo kartos žmonių. Gausioje 11 vaikų šeimoje gimęs Paulius, iš Anykščių krašto išvyko studijuoti į Kauno kunigų seminariją, bet netrukus nacių buvo suimtas iš išvežtas priverstiniams darbams. Laimingai sulaukęs karo pabaigos ir užbaigęs studijas Belgijoje, kunigystės šventimus priėmė Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur vaisingai dirbo kartu su Šiaurės Amerikos pranciškonų brolija, vėliau penkiolika metų praleido Kanadoje, Toronto Prisikėlimo parapijoje.

Į Kanadą pranciškonas atvyko kaip tik tuo metu, kai kūrėsi parapija ir buvo statoma bažnyčia. Dauguma parapijiečių patys buvo karo pabėgėliai, atvykę į šalį su vienu lagaminu, ieškodami darbo, – „tačiau rado motyvacijos ir laiko ne tik paaukoti lėšų, bet patys dirbo, statė bažnyčią“, – pabrėžė prelatas Edmundas Putrimas, Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegatas užsienio lietuvių katalikų sielovadai. „Mums tai – didelis pavyzdys. Kai skundžiamės dėl sunkmečio, prisiminkime pirmųjų emigrantų pavyzdį, kurie nepaisant visko sugebėjo statyti bažnyčias, kurti parapijas“, – sakė kunigas.

Tėvas Paulius skyrė daug laiko ir energijos padėdamas suorganizuoti krepšinio komandą „Aušra“, subūrė jaunimą. „Aušros“ komanda iki šiol treniruojasi kartą per savaitę, žaidžia su vietinėmis komandomis bei Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo sporto sąjungos (ŠALFASS) turnyruose. „Pats užaugau pranciškonų stovykloje „Kretinga“, kurios iniciatorius buvo tėvas Paulius, o dabar jau 32 metus esu ten kapelionas, – pasakoja pašnekovas. – Tėvas Paulius su grupe parapijiečių ieškojo tinkamos vietos ir pavyko įrengti ją laukinėje vietoje, šimtmečiais nekirstame miške“.

1984 m. birželio 13 dieną šv. popiežius Jonas Paulius II paskyrė tėvą Paulių Baltakį išeivijos lietuvių vyskupu. Jis buvo pirmasis vyskupas, paskirtas tokioms pareigomis. Prieš jį Vokietijoje tarnavo vyskupas Antanas Deksnys, o Amerikoje Ex officio dirbo vyskupas Vincentas Brizgys, tačiau nei vienas neturėjo tokio statuso.

JAV vyskupų konferencija priėmė vyskupą Paulių visateisiu nariu. Prelato Putrimo vertinimu, tai buvo didelis laimėjimas, kuriuo Amerika pripažino Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą ir pogrindyje veikusią Katalikų Bažnyčią bei jos siekius. „Tėvas Baltakis buvo Lietuvos pogrindžio Bažnyčios balsas pasaulyje. Per jo paskyrimą ir asmenybę Kronika plito pasaulyje, o būdamas Lietuvių Katalikų religinės šalpos pirmininku, padėjo finansiškai paremti pogrindžio Bažnyčią“.

Prelatas Putrimas talkino vyskupui įkurti pirmąją sielovados raštinę, kuriai sąmoningai pasirinktas Niujorkas, kaip svarbų pasaulinį centrą, – čia juk įsikūrusi ir Jungtinių Tautų būstinė. „Interneto dar nebuvo, viskas buvo rašoma laiškais. Telefoniniai ryšiai su Lietuva buvo griežtai kontroliuojami“, – prisimena kunigas. Vyskupai Deksnys ir Brizgys savo patirtimi labai padėjo tėvui Pauliui pradėti savo tarnystę.

Išsilaipinimas „Mėnulyje“

1987 metais rugpjūtį Žolines vyskupas Baltakis pirmą kartą nuvyko į Rytų bloką aplankyti Punsko ir Seinų kraštą. Sunku pasakyti, kas tuo metu buvo sunkiau, lietuvių katalikų vyskupui gauti vizą į Lenkiją, ar žmogui išsilaipinti Mėnulyje. Žinių dėl vizos išdavimo teko laukti iki pat numatytos kelionės išvakarių. „Tik aštuntą vakaro tėvas Paulius sulaukė skambučio iš Lenkijos konsulato Niujorke, jį pakvietė atvykti ir išdavė vizas“ – pasakoja prelatas Putrimas, lydėjęs vyskupą šioje kelionėje.

Varšuvoje muitininkai visą valandą kvotė vyskupą, o kai galiausiai paleido, delegacijos niekas taip ir nepasitiko. Tik paskambinę į kuriją keliautojai sužinojo, kad vietos vyskupas, pats kvietęs aplankyti Punsko ir Seinų, dar nebuvo gavęs Pauliaus Baltakio laiško, išsiųsto prieš tris savaites. „Tai buvo labai svarbi kelionė – lietuvis vyskupas pirmą kartą apsilankė Seinų krašte prie Lietuvos sienos“, – anot prelato, tai buvo rimtas smūgis saugumiečiams, kurie darė viską, kad pakenktų kelionei.

Kitą dieną visų nuostabai vyskupas jau buvo Punske. Kadangi telefoniniai pokalbiai buvo sekami, svečiai iki išnaktų važinėjo po kaimus, belsdamiesi į langus ir žadindami žmones, pranešdami apie vyskupo viešnagę. Žinia neįtikėtinai greitai pasklido iš lūpų į lūpas. „Žmonės labai iškilmingai pasitiko vyskupą, šventėme Žolines – gerai prisimena prelatas Putrimas. – Pirmą kartą Lomžos vyskupas pasakė: „Jūs stovite ant savo žemės. Gerbkite savo kultūrą ir kalbą.“ Taip pradėtas laužyti ledas tarp Rytų ir Vakarų. Vyskupas nuvyko ir prie Lietuvos sienos, tačiau prisistatė saugumiečiai, kurie neleido labiau prisiartinti.

Išeivija vyskupo Pauliaus raginama labai stipriai įsijungė į dvi šventes – 1984-aisiais minėtą šv. Kazimiero mirties 500 metų jubiliejų ir 1987 metais vykusį Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų. „Vyskupas sujungė išeiviją ir vienijo mus su Lietuvos Bažnyčia. Čia svarbų vaidmenį atliko ir šv. popiežius Jonas Paulius II“ – teigia dabartinis išeivių sielovados vadovas.

Kun. Astijus Kungys OFM: „Jam nebuvo svetimų“

Pranciškonas

Apie 1990-uosius pirmą kartą atvykęs į Niujorką sutikau vyskupą Paulių Baltakį tarp Amerikos pranciškonų, buityje, kasdienybėje. Kadangi tuo metu vyskupas vadovavo Lietuvių katalikų religinės šalpos fondui (LKRŠ), broliai jam buvo skyrę atskirą darbo kambarį. Man padarė didžiulį įspūdį jo kuklumas: atvažiuoji į Ameriką, išsivysčiusius Vakarus, ir sutinki tokį paprastą, nuoširdų žmogų. Negaliu sakyti, ir Lietuvos vyskupai po tarybinių metų išbandymų taip pat buvo jautrūs. Aš labiau pažinojau vyskupą Antaną Vaičių, tai jis išties buvo ganytojas –tėvas, mokėdavo įsiklausyti.

Vyskupas Baltakis, 1984-aisiais paskirtas visų užsienio lietuvių vyskupu, aplankė visas lietuvių parapijas pasaulyje. Pasiekė ne vien Europą, Aziją ar Naująją Zelandiją, bet apsilankė ir Rusijoje – Novosibirske ir kt. Tačiau kiekvienąsyk, kai būdavo neišvykęs, visada dalyvaudavo maldose kartu su broliais. Vyskupas yra maldos žmogus.

Man buvo gana neįprasta, kai pavalgius matydavau, jog vyskupas pasiima savo lėkštę ir nuėjęs į virtuvę ją išplauna. Įstrigo faktas, kad vyskupui Baltakiui buvo visiškai natūralu, jog vienuolyno viršininko žodis turi būti paskutinis. Broliai jo niekada nevadino „ekscelencija“ – paprastai visada kreipiasi „tėve Pauliau“, o prie žmonių dažniausiai – „vyskupe Pauliau“. Santykiai visada išliko broliški.

Kita charakteringa detalė, daug pasakanti apie vyskupą. Kai jis baigė eiti išeivijos lietuvių vyskupo pareigas, turėjo visą teisę įsigyti butą, turėti sekretorių, savo kontorą ir gyventi savarankiškai. Tai visai įprastas dalykas tarp vyskupų ar kardinolų, kurie nebegrįžta į vienuolinę bendruomenę. Vyskupas Baltakis, vos baigęs savo tarnystę, iškart atvažiavo į Kenebunktportą, gavo čia celiukę ir gyveno toliau kaip kiti broliai.

Pastaruoju metu prastai mato dėl nesėkmingos kataraktos operacijos, tačiau kaskart nustebina atsiųsdamas ranka rašytą laišką ar sveikinimą. Puikiai naudojasi kompiuteriu, tačiau sveikinimo laiškus visada rašo ranka.

Man vyskupas Paulius kelia pagarbą pirmiausia kaip žmogus. Bet kartu ir stipriai Dievą pamilęs… Jo pašaukimas susiformavo Belgijoje, kur baigė kunigų seminariją ir tapo kunigu. Vėliau buvo paskirtas į parapiją Troškūnuose ir ten sutiko pranciškonus.

Atvykęs į Torontą, išliejo Dievo meilę ten gyvenusiesiems. Niekada neakcentavo tradicijų, lietuvybės ar katalikiškumo, laukiamo stebuklo – sugrįžti į tėvynę. Ne. Jis ugdė žmones labai praktiškais dalykais, ne vien pamokslais, – labiausiai bendravimu. Įkūrė „Aušros“ klubą – sporto mokyklą. Šalia Toronto broliai nupirko žemę prie didelio ežero ir ten jo iniciatyva išaugo stovyklavietė, kurią pavadino „Kretinga“. Siekė, kad išeivijos jaunoji karta ne tik nenutautėtų, bet ir augtų tikėjime. Matėme, kokios Pirmosios komunijos šventės, kitos iškilmės.

Užaugęs didelėje šeimoje, ir vienuolyne būdamas kūrė šeimą. Jam nebuvo svetimų. Todėl visi išeivijoje jį labai mylėjo, nepaisydami pasitaikančių nesutarimų. Vyskupas labai skaudžiai išgyveno, kai, mažėjant lietuvių bendruomenėms, būdavo uždaromos bažnyčios, kai grupė pagyvenusių lietuvių nebesugebėdavo išlaikyti maldos namų.

Pastaruoju metu jis minėjo, jog gyvena remdamasis tarsi dviem poliais: pirmiausia turi tartis su JAV vyskupais dėl parapijų uždarymo, džiaugėsi, kad Lietuvoje tuo tarpu gimsta ir auga nauji bažnytiniai judėjimai, pasauliečių grupės ir t. t. Jis įžvelgė Dievo veikimą – jei vienur gyvenimas apmiršta, jis atgimsta kitur.

Niekada negirdėjau iš jo lūpų jokių pretenzijų. Grįžęs kaip emeritas, atsisakė vairuoti automobilį. Niekada nenorėjo būti našta broliams. Man vyskupas Baltakis atrodo dar visai jaunas. Kai kurie broliai sudaro brandžių, solidžių, išminties kupinų vyrų įspūdį, o jis – toks jaunas. Nepasakysi, kad jam šito trūktų, tačiau jis bendrauja tarsi jaunas.

Sakau: „Tėve Pauliau, ar galiu užeiti po vakarienės?“ – „Jo, jo, užeik.“ Jis skaito, seka žinias, bet kai jo ramybės laikas, dažnai klauso muzikos. Sykį užeini, skamba klasika. Kitą sykį – jau lietuviškos charizmatinės giesmės. Tai žmogus, kuris viską supranta, nėra siaurų pažiūrų.

Vyskupas

Tapęs vyskupu, Baltakis rūpinosi ne tik lietuvių parapijų gyvenimu, bet ir bendravo su visais išeivijoje veikusiais ordinais bei kongregacijomis. Stipriausi tuo metu JAV buvo jėzuitai, marijonai bei pranciškonai, saleziečių centras buvo Italijoje. Jis jautė, kad jo pareiga lankyti ir paremti moterų kongregacijas, tačiau į jų reikalus nesikišo. Didžiausio dėmesio sulaukdavo pasauliečių organizacijos: Lietuvos vyčiai, Katalikių moterų draugija, ateitininkai… Ypač aktyviai dalyvavo skautų veikloje – dar būdamas kunigas, daugelį metų buvo jų kapelionas.

Baltakis skirdavo laiko ne tik kultūrinei veiklai, bet ir JAV, Kanados, Australijos lietuvių bendruomenių, kurios buvo tarsi savotiškos mažos valstybės, gyvenimui. Pavyzdžiui, JAV lietuviai svarstė, kokį poveikį galėtų padaryti tuometinei sovietų Lietuvos valdžiai. Jie kreipėsi net į JAV prezidentą, prašydami tarpininkavimo užtikrinti tikinčiųjų laisvę ir pan.

Vyskupas Paulius – gilios erudicijos, plačių pažiūrų žmogus, puikiai jautė visą išeivijos pulsą. Jo dėka pasaulio lietuvių bendruomenės suvažiavimuose, kurie dabar vyksta Lietuvoje, visada dalyvaudavo daug kunigų. Katalikų Bažnyčia pasaulio lietuvių bendruomenėje užėmė labai svarbią vietą. Sakyčiau, kad didžioji mūsų išeivijos inteligentijos dalis atėjo būtent iš katalikų parapijų.

Svarbu ir tai, kad vyskupas Paulius buvo įtrauktas į JAV vyskupų konferenciją kaip tikrasis jos narys ir turėjo didelį autoritetą. Jo dėka, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, JAV vyskupai parėmė ne vieno mūsų kunigo studijas užsienio universitetuose. JAV katalikai labai daug prisidėjo prie Lietuvos Bažnyčios sustiprinimo ir kunigų paruošimo.

Religinės šalpos fondo vadovas

Kai vyskupas Baltakis perėmė vadovavimą LKRŠ fondui, darbuotojai praktiškai jau ruošėsi fondą uždaryti. Tačiau vyskupas juos paragino: „Pradėkime melstis.“ Ir Dievo malonė tikrai ėmė veikti. Žinoma, ir pats faktas, kad vyskupas tapo fondo vadovu, labiau atkreipė žmonių dėmesį. Mano galva, dabar fondas išsuka iš to dvasinio kelio – nebijau to pasakyti. Didžiausią dėmesį skiria apskaičiavimui, pragmatizmui, nepasitiki Dievu – darosi normalus, finansinis fondas. Anksčiau viskas rėmėsi pasitikėjimu Apvaizda. Vyskupas Baltakis sakydavo: „Duodam, šiandien Lietuva prašo, šiandien ir duodam. Jeigu reikės, Dievas papildys.“ Jie turėjo nedidelį nejudinamą rezervą, tačiau imdavo ir iš jo, bet, atėjus laikui, kasa visada pasipildydavo.

Dabar, man atrodo, įsivyrauja šio pasaulio logika. Tai nėra smerktina, bet kažkaip nejaučiama malonės veikimo, viskas apskaičiuota, procentai ir t.t. Religinėj šalpoj atsiskleidė, kad Dievas veikia, jei tu juo pasitiki. Jie beveik 100% finansuodavo visus poreikius. Dabar, žinoma, prašymų yra kur kas daugiau, bet viskas daug mažiau finansuojama.

Pirmoji komanda tikrai turėjo polėkį ir Direktorių taryba pasitikėjo vyskupu, nebijojo rizikuoti. Gyveno tarsi žydai dykumoje, turėdami manos tik tai dienai – pinigų būdavo tik tiems metams, ir tiek užtekdavo. Man tai įdomus fenomenas.

Ryšiai su Vatikanu

Vyskupas Baltakis ir dabartinis kardinolas A. Bačkis, kuris tuo metu dirbo Vatikane, buvo puikus tandemas. 1984-aisiais Baltakis priėmė vyskupo šventimus, nes, manau, Vatikanas atkreipė dėmesį, kad Lietuvai reikia naujo vyskupo. Tais metais šventėme 500 metų šv. Kazimiero mirties jubiliejų – tad buvo gera proga lietuviams suteikti naują postūmį. Tiesa, mūsų broliai Toronte gavo smūgį į paširdžius, žinodami, kad praranda tokį aktyvų kunigą.

Romos Šv. Kazimiero kolegija tuo metu buvo svarbus lietuvių kunigų centras. Daug ką sako faktas, kad čia gyveno ir dirbo visas jėzuitų žiedas: kun. Žilys, Bartkus ir kt. Esame maža tauta, tačiau turėjome aukšto lygio akademikų. Daug ką pasako pats faktas, kad Šv. Petro bazilikoje, Vatikane, yra Aušros Vartų koplyčia. Baltakis čia atvažiuodavo kaip į savo namus. Galime žavėtis lietuviais, sugebėjusiais sukurti tokias institucijas ir vykdyti tokią plačią veiklą, neturėdami nei savo krašto, nei vadovų. Juk turėjome net savo diplomatus, ambasadas.

Išmintinga ir veikli anos kartos inteligentija – nepaprastai svarbus visos tautos paveldas. Viso to žiedas, galim sakyti, yra vyskupas Paulius Baltakis, kuris kadaise įnešė didžiulį indėlį į visos išeivijos gyvenimą.

Parengė Monika Midverytė ir Saulena Žiugždaitė
Bernardinai.lt

Panevėžio vyskupas ordinaras br. Linas Vodopjanovas OFM

Genadijus (vienuolinis vardas Linas) Vodopjanovas gimė 1973 m. birželio 8 d. Neringoje, Telšių vyskupijoje.

Baigęs vidurinę mokyklą Nidoje, įstojo į Mažesniųjų Brolių vienuolyną Kretingoje. Nuo 1992 iki 1993 metų atliko noviciatą Kennebunkport, Maine (JAV). 1993 m. birželio 4 dieną davė pirmuosius pranciškonų įžadus.

Nuo 1993 iki 1995 metų mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete Teologijos fakultete. Nuo 1995 iki 2000 metų studijavo Italijoje, Veronos Studio teologico „S. Bernardino“ prie popiežiškojo universiteto „Antonianum“ ir 2000 m. gegužės 26 d. gavo teologijos bakalauro laipsnį.

1996 m. rupjūčio 15 d. davė amžinuosius įžadus, pasirinkdamas vienuolinį Lino vardą. 2000 m. liepos 15 d. buvo pašventintas kunigu. Inkardinuotas Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijoje.

2000 m. buvo paskirtas Kretingos parapijos vikaru. 2001–2004 metais ėjo Kretingos Viešpaties Apreiškimo vienuolyno gvardijono pareigas. 2003–2004 m. dirbo Kretingos parapijos klebonu, 2004–2007 m. – Šiaulių Kryžių Kalno vienuolyno gvardijonu.

2007–2010 metais ėjo novicijų magistro pareigas.

2007 m. išrinktas Lietuvos Mažesniųjų brolių ordino Šv. Kazimiero provincijos viceministru 2007–2013 m.  kadencijai. Nuo 2010 m. ėjo Kretingos parapijos klebono pareigas.

2012 m. vasario 11 d. Popiežius Benediktas XVI tėvą Liną Vodopjanovą paskyrė Telšių vyskupijos vyskupu augziliaru, suteikdamas jam Quizos vyskupo titulą. 2012 m. balandžio 14 d. Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje buvo konsekruotas vyskupu ir paskirtas Telšių vyskupo generalvikaru.

2014 m. spalio 28 d. išrinktas LVK Vienuolijų reikalų komisijos pirmininku.
2016 m. gegužės 20 d. paskirtas Panevėžio vyskupu ordinaru.

Interviu, publikuotas žurnale „Kelionė su Bernardinai.lt“

VYSK. LINAS VODOPJANOVAS OFM: „TEKS MOKYTIS NAUJO GYVENIMO“

„Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį“, – sako Dievo Žodis. Taip per visą istoriją Viešpats pasirenka mažiausiuosius, kad apreikštų savo šlovę. Panevėžio vyskupas ordinaras brolis pranciškonas Linas Vodopjanovas OFM yra kilęs iš atokaus Nidos miestelio. Pateikiame ištraukas iš pokalbio su vyskupu apie jo pašaukimo ir vienuolystės kelią.

Koks buvo santykis su tikėjimu Jūsų šeimoje? Ar tėvai auklėjo Jus katalikiškai?

Šeimoje katalikiško auklėjimo nebuvo. Mane pakrikštijo tik aštuonerių metų Jurbarko bažnyčioje. Tais laikais iš tiesų ne tiek bažnyčioje, o klebono Mykolo Buožiaus namuose. Tuo pasirūpino močiutė. Po kelerių metų ten pat priėmiau Pirmąją komuniją, o vėliau tradiciškai ir Sutvirtinimo sakramentą. Vaikystės metais mano tėviškėje Nidoje veikiančios bažnyčios nebuvo. Tad tikėjimo nepraktikavome, eiti sekmadieniais ar per didžiąsias šventes į bažnyčią neturėjome galimybės. Tik vasarą, kai nuvažiuodavau pas močiutę, nueidavau ir į bažnyčią. Kartais dar per atostogas ar kokia nors ypatinga proga.

Atsimenu, kai 1988 metais, surinkus parašus, bažnyčia buvo sugrąžinta katalikams. Tada prasidėjo nuolatinis šv. Mišių šventimas, sekmadieniais aptarnauti bendruomenę atvažiuodavo kunigų iš Klaipėdos. Tai buvo nauja patirtis, gan daug mūsų pradėjome patarnauti per šv. Mišias.

Pašaukimas ateina įvairiais būdais – per maldą, žmonių paraginimus, uždegančius pavyzdžius. Kas paskatino Jus tokį jauną stoti į pranciškonų vienuolyną? Pasidalinkite savo pašaukimo istorija.

Mane įvilko į abitą 1991 m. gegužės mėnesį, per Sekmines, prieš pat abitūros egzaminus. Jau vienuoliktoje klasėje galvojau ir svarsčiau apie pašaukimą. Vienu metu pranciškonai buvo pasitraukę iš parapijos ir joje tarnavo diecezinis kunigas. Man iškilo klausimas, į kurią pusę sukti: ar stoti tik į seminariją, ar stoti į vienuoliją ir jau po to – kaip Dievas ves. Gavau ženklų ir atsakymų, kad mano vieta yra brolijoje. Vėliau, paskutiniais mokyklos metais, daugiau susipažinau su Kretinga, atvažiuodavau pas brolius. Kretingoje pradėjau postulantatą.

Kažkaip iš karto galvojau apie pašvęstąjį gyvenimą, o ne apie šeimą. Nebuvo troškimo kurti šeimą, buvo aiškus kitas kelias. Vieniems žmonės pašaukimas ateina labai aiškiai kaip, pavyzdžiui, apaštalui Pauliui, kuris gavęs apreiškimą nukrinta nuo arklio ir pradeda naują gyvenimą. Kitiems taip pat atsitinka kas nors svaraus, kas pakeičia gyvenimą.

O aš savo pašaukimą matyčiau buvusį nuo pat pradžių. Nuo pat vaikystės Dievo ranka įvairiais būdais lydėjo. Atsimenu, kai mane pirmąkart nusivedė į bažnyčią, gal kokių penkerių metų vaiką, vyko šv. Mišios. Bet prieš Mišias zakristijonas uždegė žvakes. Bažnyčia pustuštė, vienas kitas žmogus, ramu ir tylu. Man atėjo mintis: kaip aš norėčiau tas žvakes uždegti. Keista, kad tas momentas taip ryškiai įsirėžė į atmintį.

Nepasakyčiau, nuo kada tiksliai atėjo aiškumas dėl pašaukimo. Jau po krikšto Dievas kalbėjo man per Nidos gamtą, kuri iš tikrųjų yra nuostabi. Ypač žiemos vakarai ir net žvejyba ant ledo ar molo, ir uogavimas, grybavimas – viskas kalbėjo apie Dievą ir vedė prie Jo. Aišku, per sakramentus atėjo ir gilesnis Dievo pažinimas, sustiprėjo tikėjimas, o pašaukimą brandino ir aplinkiniai žmonės. Iš visokių mažų įvykių susidėjo gyvenimo mozaika.

Kodėl paskui tave, Pranciškau? – anuomet šventojo klausė brolis Motiejus. Paklausiu to paties – kodėl paskui Pranciškų?

Pirmiausia patraukė ne tiek Pranciškaus figūra, kiek gyvenimo būdas brolijoje. Žinoma, vėliau perskaičiau į rankas patekusią seną nušiurusią knygą apie šv. Pranciškaus gyvenimą ir susipažinau su jo biografija. Man pranciškonų gyvenimas atsiskleidė kaip šeimos gyvenimas. Ypač įspūdingi buvo pirmieji metai Kretingoje. Brolių buvo daug, kartu meldėmės, valgėme, bendravome, dirbome. Bendruomenės gyvenimas – didelis dalykas, kurio nėra diecezinėje kunigystėje ar kai kuriose kitose vienuolijose. Vėliau po truputį, aišku, susipažinau ir su pačiu šventuoju Pranciškumi. Bet nesakyčiau, kad pradžioje ir patys pranciškonai daug žinojo apie šį šventąjį. Mūsų misija ir pašaukimas yra sekti ne Pranciškų, o Kristų, nukryžiuotąjį, paklusnų, skaistų. Broliai nebuvo skaitę daug Pranciškaus raštų ar šaltinių. Tai įvyko vėliau. Pradžioje jungė Dievo malonė, vedė ir augino Šventoji Dvasia.

Turėdami laisvą valią, galime atsakyti į pašaukimą arba pasukti kitu keliu. Ar, Jūsų nuomone, neišdrįsęs atsiliepti į Viešpaties kvietimą žmogus gali būti laimingas? Ar pats esate laimingas, pasukęs Dievo nurodytu keliu?

Viešpats nenori nelaimingų nei pranciškonų, nei kunigų. Dievas nori, kad žmogus būtų laimingas ten, kur yra kviečiamas, kad ir kokį gyvenimą gyventų. Kitaip būtų labai sunku. Nesakau, kad net ir tie, kurie pasitraukė iš ordino ar kunigystės, dabar yra nelaimingi žmonės. Galbūt jie atrado pašaukimą sukūrę šeimas. Svarbiausia yra gyventi ir priimti Dievo malonę ten, kur dabar esame. Žinoma, kiekvienam pašaukimui reikia ir meilės, ir atsakomybės, ir ištikimybės, viso ko.

Pašaukimas yra dovana, už kurią reikia nuolat dėkoti. Ką mes darome su dovanomis? Džiaugiamės, nešiojamės su savimi, naudojame. Bet galime ir padėti į kampą dulkėti, kai nusibosta. Todėl ir pašaukimą reikia nuolat puoselėti. Tiesa tai, kad kai ko nors atsižadame, kartu ir gauname. Šv. Petras klausė Jėzaus: Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?  (Mt 19, 27). Jėzus atsakė – jūs gausite šimteriopai. Ir tikrai, kai truputį atiduodame, gauname šimteriopai, ir tai kelia džiaugsmą.

Juokaujama, kad kai kurie kunigai taip svajoja tapti vyskupais, kad pasisiuva ir slapčia matuojasi pijuses. Ar kada svajojote tapti vyskupu?

Aš nei miegodavau su pijuse, nei galvodavau apie tai. Yra dar vienas panašus anekdotas: sako, jeigu iš dangaus imtų kristi pijusės, nė viena nenukristų ant žemės… Atsirastų kandidatų visą laiką. Toks ir atsakymas. Deja, nei pijusių naktį matuodavausi, nei kažką panašaus dariau. Dirbau savo darbą, ir tiek. Kur būnu, ten stengiuosi mylėdamas veikti. Kiti, būna, pasako: „Čia jūsų karjera.“ Tas mane žudo. Jeigu nuo pirmų vienuolystės ar kunigystės dienų prasideda „karjera“, tai viskas, karjera pabaigta. Niekada jokios karjeros nei dariau, nei darysiu. Sako: „Jūs palipote karjeros laiptais.“ Tai nežinau, kuriais dabar dar reikės lipti.

Pranciškonų brolijoje turime gerą žodį, kuris man labai gražus. Tai – tarnystė. Generalinis ordino ministras yra tarnas, provincijolas tarnauja, taip pat ir vienuolyno vyresnysis tarnauja. Man, būnant pranciškonu, paskyrimas vyskupu yra nauja tarnystė. Ir ta tarnystė tikra nelengva. Tas, kas tarnauja, supranta, jog tai nėra visą laiką paprasta ir lengva. Gaila, kad kartais žmonės traktuoja tarnystę kaip karjerą ar pasiekimus. Įsigilinus, kas tai yra, daugelis pradėtų kitaip galvoti, o jeigu tik svajojame apie titulą, tai niekur neveda. Galėtume savęs paklausti: o koks buvo Jėzaus titulas? Jėzui titulų atžvilgiu baigėsi nelabai gerai. Aš įvardiju paskyrimą kaip naują tarnystę Bažnyčioje.

Parengė Monika Midverytė
Bernardinai.lt