2023 metų vasarą Vilniaus universiteto leidykla bendradarbiaudama su MBO Lietuvos Šv. Kazimiero provincija išleido knygą „Žemaičių daktaras Faustas: Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos bibliotekos kilmė, raida ir paveldas “.
Simboliška, kad knygos pristatymas vyko Vilniaus universitete, pirmojoje Pabrėžos studijų vietoje, atvykus iš Žemaitijos. Nuo 1791 m. jis studijavo Vilniaus universitete (tuomet – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės vyriausiojoje mokykloje) Medicinos kolegijoje. 1794 m. iš čia išėjo į Tado Kosciuškos sukilimą.
Leidinio pristatyme kaip pašnekovai dalyvavo: knygos autoriai prof. dr. Arvydas Pacevičius ir Nijolė Raudytė; recenzentai doc. dr. T. Petreikis ir dr. Alma Braziūnienė, kun. br. Evaldas Darulis OFM, Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos provincijolas.
Renginio metu į diskusiją įsijungė Vilniaus universiteto prof. Domas Kaunas, įžvalgomis pasidalino kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas OFM.

Štai keletas klausimų – atsakymų, kuriuos br. Evaldas uždavė prof. dr. Arvydui Pacevičiui:
Kuo žavi Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos asmenybė ir kodėl jis knygoje pavadintas Daktaru Faustu? Knygoje sutinkame naują požiūrį: kunigo pranciškono biblioteka atskleidžiama Vėlyvosios apšvietos kabinetų kultūros ir XIX a. pirmosios pusės mokslinės komunikacijos kontekste. Kaip taip pasireiškė, kokie įvykiai ir ryšiai įtakojo?
Atsakymas:
„Yra ir kitas – lituanistinis – lygmuo, leidžiantis retrospektyviai J. A. Pabrėžą vertinti kaip stebukladarį ir pranašą. Kretingos bernardinų vienuolyne jis sukūrė ypatingą Vėlyvosios apšvietos kabinetą, o juk būtent savajame darbo kabinete daktaras Faustas ieškojo filosofinio akmens. J. A. Pabrėžos kabinetą sudarė ne tik biblioteka, bet ir kiti rinkiniai bei darbo priemonės, reikalingos atliekant Žemaitijos augalijos tyrimus, kaupiant herbariumą, teikiant medicinos paslaugas, telkiant lituanistikai pasišventusius žemaičius. J. A. Pabrėžos kabinetas tapo gimstančios modernios Žemaitijos ir Lietuvos idėjų kalve. Taigi, pasirinkęs tretininko kelią, Pabrėža sukūrė savotišką Vėlyvosios apšvietos kabinetą, kurį sudarė ne tik biblioteka, bet ir kiti rinkiniai bei priemonės, reikalingos telkiant lituanistikos studijoms pasišventusius žemaičius, atliekant Žemaitijos augalijos tyrimus, kaupiant herbariumą, teikiant medicinos paslaugas bendruomenei.”.
Knygos Pabrėžos gyvenime buvo apaštalavimo įrankis ir priemonė. Negalima vis tik atmesti ir bibliofilinio aspekto. Kokia jo raiška?
Atsakymas:
„Pabrėža savo biblioteką kaupė tikslingai, bet vengė prabangos, kolekciją vertino kaip svarbią pagalbinę priemonę ir sudedamąją mokslinio kabineto dalį. Bibliofilijos elementai apčiuopiami, bet aiškiau neišreikšti. Kita vertus, Pabrėža buvo žinomas Žemaitijoje kolekcininkas, gerai išmanantis „knygų pasaulį“, gebantis surasti retų leidinių. Ieškodami knygynuose nebeaptinkamų leidinių, į jį kreipdavosi iškilūs XIX a. mokslo ir kultūros žmonės S. Daukantas, J. K. Gintila (gavo siuntinį Mažojoje Lietuvoje leistų knygų ), J. Plateris (registravo lituanistinius leidinius), M. Valančius (ieškojo Daukšos Postilės ), J. F. Volfgangas (pageidavo retų vienuolynuose saugomų spaudinių).”.

Kitos leidinio autorės, Nijolės Raudytės, br. Evaldas klausė:
Šioje knygoje pirmą kartą publikuotas Pabrėžos bibliotekos katalogas, kuriame matome ypač detalius, paveldą fiksuojančius aprašus. Gal galėtum pristatyti ir įvertinti Pabrėžos bibliotekos surinkimo į vieną kūną procesą ir rezultatą. Kas nudžiugino ir su kokiais iššūkiais teko susidurti?
Nijolės atsakymas:
„Sumanymas identifikuoti ir suregistruoti pasklidusius po įvairias Lietuvos atminties institucijas J. A. Pabrėžos rinkinio leidinius nėra naujas. Šis sunkus darbas buvo pradėtas tarpukariu Kretingos vienuolyne tėvo Augustino Dirvelės ir kitų brolių pranciškonų, pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo metais tęstas Kaune – Vaclovo Biržiškos, XX a. antrojoje pusėje – Vilniaus universiteto bibliotekos darbuotojų. Dabar pagaliau mes jau turime publikuotą katalogą, kuriame užregistruoti 207 pavadinimai arba 233 fiziniai vienetai spaudinių. Iš jų yra išlikę 204 fiz. vnt. ir rekonstruoti – 30 fiz. vnt. spaudinių.
Verta prisiminti istoriją. Po J. A. Pabrėžos mirties knygos testamentu perduotos Kretingos bernardinų vienuolyno bibliotekai, įsiliejo į jos fondus, tačiau asmeninės bibliotekos katalogas nebuvo sudarytas. Išaugus pamaldumo J. A. Pabrėžai kultui, tarpukaryje pranciškonai rengėsi inicijuoti beatikacijos bylą. Pripažinus palaimintuoju, jo asmeninės knygos būtų tapusios antrojo laipsnio relikvijomis. 1932 m. Kretingos vienuolyno gvardijonas, vėliau – Šv. Kazimiero provincijos provincijolas Augustinas Dirvelė ant J. A. Pabrėžos kapo pastatė neogotikinio stiliaus koplytėlę, buvo pradėta rengti biografija. Jo iniciatyva J. A. Pabrėžos asmeninės knygos atrinktos iš bendrų vienuolyno bibliotekos fondų, pažymėtos specialiu, šiandien istoriniu laikomu šifru, kurį sudaro Pabrėžos pavardės raidės „Pb“ su skaičiumi (išliko šifrai Pb 1 – Pb 228), ir formuotos į naują kolekciją. Deja, 1940–1941 m. Kretingos bernardinų vienuolyno biblioteka ir J. A. Pabrėžos kolekcija išblaškyta ir nacionalizuota. Nusavintos knygos iš Kretingos pranciškonų vienuolyno pateko į Vytauto didžiojo universiteto biblioteką. Tarp jų buvę J. A. Pabrėžos asmeninės bibliotekos spaudiniai šios bibliotekos Inventoriaus knygoje Nr. 29 pradėti registruoti tik 1942 m. gegužės 7 d. Leidiniai pažymėti bibliotekos antspaudu ir nauju numeriu. Inventoriaus knygoje užpildyti išsamūs duomenys apie gautą egzempliorių, pasitarnavo rekonstruojant knygas. Inventoriaus knygoje buvo įrašyti: gautoje knygoje buvęs ankstesnis šifras, autorius, pavadinimas, leidimo vieta ir metai, puslapių skaičius, kaina, pastabos (gavimo, patikrinimo, perdavimo ir nurašymo įrašai) .
Tolesniam knygų likimui įtakos turėjo istoriniai pokyčiai. 1943 m. kovo 18 d. vokiečiai uždraudė visų aukštųjų mokyklų veiklą, Kauno universiteto bibliotekos fondo saugyklos patalpose buvo įrengta slėptuvė. Vertingiausia bibliotekos dalis paslėpta rūsyje, tad ją pavyko išgelbėti. Biblioteka pradėta tvarkyti tik pasibaigus karui. 1950 m. Kauno valstybinis universitetas reorganizuotas į Kauno politechnikos institutą ir Kauno medicinos institutą. Bibliotekos veikla buvo nutraukta. Jos fondą pasidalijo įkurtų institutų, tokių kaip Kauno medicinos instituto, bei kitos Lietuvos bibliotekos. 1950–1952 m. didelę dalį atsirinko Vilniaus universiteto biblioteka, 1964–1969 m. Kauno viešoji biblioteka, kitos knygos liko Kauno politechnikos instituto bibliotekoje , taip išdalinta ir kartu buvusi J. A. Pabrėžos biblioteka.
Išlikę spaudiniai (204 fiz. vnt.) šiandien saugomi Vilniaus universiteto bibliotekoje, Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, Kauno technologijos universiteto bibliotekoje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Krokuvoje Čartoriskių bibliotekoje, Kretingos muziejuje, Tomo Petreikio rinkinyje, o kai kurių buvimo vieta liko nežinoma.
Remiantis VDU inventoriaus knyga, kurioje buvo suregistruoti Pabrėžos bibliotekos istoriniai šifrai, tyrimo metu buvo padaryti sąrašai, kam kur perduotos, tačiau dabar nerandamos, knygos. Norėčiau pasidžiaugti, kad pavyko išaiškinti knygų ir sugrąžinti į Pabrėžos kolekcijas bibliotekose. Pagal šį sąrašą VUB Retų spaudinių skyriaus vedėja Virginija Galvanauskaitė surado ir sugrąžino į kolekciją pasimetusių knygų. Prof. dr. Arvydas Pacevičius nustatė svarbių Pabrėžos turėtų knygų buvimo vietas ir jo dėka spaudiniai buvo perkelti į Pabrėžos kolekciją VUB.
Pradžiugino atvejis Kauno technologijos universiteto bibliotekoje – pagal Nijolės Lietuvninkaitės sudarytą proveniencijų kartoteką pavyko nustatyti, kad šios bibliotekos fonduose yra saugiai pasiklydusios 8 (1 konv.) Pabrėžos knygos. KTUB Retų spaudinių departamento vedėjos dr. Editos Korzonaitės atkaklumo dėka beveik šimtatūkstantiniame fonde buvo surastos Pabrėžai priklausiusios knygos.
Bandyta knygų ieškoti Kauno kunigų seminarijos bibliotekoje, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bibliotekoje, Kauno technologijos universiteto Matematikos fakultete (kuriame tarpukaryje dirbo prof. Konstantinas Regelis), Vilniuje gamtos tyrimų centre (kur saugomas dalis herbariumo), tačiau nieko nerasta.
Viltingas ženklas apie J. A. Pabrėžos bibliotekos knygų keliones mus pasiekė jau parengus leidinį. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doc. dr. Liudas Jovaiša 2023 m. gegužės pabaigoje Krokuvoje Čartoriskių bibliotekoje rado 1815 metams skirtą Žemaičių vyskupijos rubricelę , paženklintą Kartenos altaristo J. A. Pabrėžos nuosavybės įrašu ir egodokumentinėmis marginalijomis. Taigi, jau galime suskaičiuoti 204 vienetus išlikusių kunigo pranciškono asmeninės bibliotekos spaudinių.
Reikia tikėtis, kad katalogas leis pažinti dar neatskleistą kunigo pranciškono Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos gyvenimo ir veiklos pusę, jo ryšius, bibliotekos komplektavimo būdus, šaltinius, dydį, pobūdį ir turinį bei knygos kultūros ypatybes.“.

Pristatyta knyga, skirta neeilinei asmenybei. Jo indėlis į šiandieninį Lietuvos mokslą, švietimą, socialinį ir dvasinį gyvenimą yra neginčijamai svarus – tai liudija išlikęs jo darbų dokumentinis paveldas, kuris tiesia mokslo komunikacijos gijas. Verta nepamiršti, kad J. A. Pabrėža yra laikomas pirmuoju lietuviu, pradėjusiu mokslo darbus rašyti lietuviškai. Jo atminimas yra įamžintas ne tik Žemaitijoje, bet ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje (Antakalnyje) ir Kaune (šalia botanikos sodo) yra jo vardu pavadintos gatvės. Lietuvoje nuo seno gyvuoja J. A. Pabrėžos, kaip liaudies šventojo, kultas ir žmonių pamaldumas, ant jo kapo negęsta žvakių liepsnos.

Čia keletas vakaro akimirkų, už jas dėkojame Titui Ancevičiui.