Sniego išbalintą vasario 15 d. rytą Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje buvo įšventintas naujas kunigas – Vilniaus Bernardinų parapijoje tarnaujantis brolis EDVINAS JURGUTIS OFM.
Šviesus, ramus ir pakylėtas su procesija per bažnyčią žengiantis br. Edvinas mojo atvykusiems. Pilna bažnyčia stebėjo, kaip pranciškonas, lydimas Panevėžio vyskupo Lino Vodopjanovo OFM, Dievui įsipareigojo gyventi klusnumo, skaistumo ir ištikimos tarnystės kelyje. Šventimų metu atmosfera buvo pakylėta, buvo jaučiamas Šventosios Dvasios veikimas, o dingusi elektra tik parodė, kad Edvino tikėjimui nėra jokių kliūčių.
Pasibaigus šventimams būrys bičiulių, kuriems br. Edvinas visada pasiruošęs ištiesti pagalbos ranką, pasveikino naujai įšventintą kunigą – džiaugsmingai mėtė jį į orą, skandavo skautiškas eiles, laimino ir linkėjo geriausios kloties. Ne vienam šventėje dalyvaujančiam svečiui iš Vilniaus kilo klausimas – kodėl šventimams pasirinkta Kretinga, juk br. Edvinas tarnauja Vilniaus Bernardinų parapijoje?
Br. Edvinas yra kilęs iš Kretingos, ir, anot jo, kiekvienam klierikui didelis džiaugsmas būti gimtojoje parapijoje. „Nesugalvočiau prasmingesnės vietos priimti šventimus. Juk tai mano gimtinė. Ši parapija mane užaugino – čia priėmiau Pirmąją Komuniją, Sutvirtinimo sakramentą ir lankiau mokyklą. Pastarąjį dešimtmetį ši parapija manęs nematė ir nežino mano pasirinkto kelio. Man buvo svarbu suteikti šiems žmonėms progą pamatyti ir dalyvauti dar vieno iš Kretingos kilusio kunigo šventimuose“, – apie gimtąjį miestą kalbėjo br. Edvinas ir pridūrė, kad kunigai, kilę iš Kretingos, visada stengiasi dalyvauti kito kretingiškio šventimuose.
Šventimų rytą br. Edvinas atrodė kitaip. Vos pradėjęs studijuoti kunigystę brolis Edvinas draugams pažadėjo kunigo šventimams nusiskusti barzdą – taip ir padarė.
„Kai gyvenime vyksta dideli pokyčiai, norisi pakeisti ir išvaizdą. Juk yra Šventojo Rašto eilutė, kur Paulius po įžadų nusikirpo plaukus. Iš dalies tai kaip ženklas, kad pradėjau naują etapą.
Tapimo kunigu dvasine prasme galima ir nepastebėti, bet prieš įžadus pakeista išvaizda rodo, kad kažkas yra kitaip. Pats savęs kasdienybėje nematau, bet stebiu žmonių reakciją, kai jie manęs neatpažįsta, nes tokio dar nėra matę. Linksma ir gražu. Studijuojant mano magistras sakydavo, kad kunigas turi būti tvarkingas ir pavyzdingas, todėl klausinėdavo, kada nusiskusiu barzdą. Tada mano barzda buvo apšepusi, ištaršyta ir nevešli. Paskui su draugais jau net prasidėjo lažybos, man siūlydavo: „Nusiskusk barzdą, duosiu šimtą eurų.“ Kitas pasiūlė ir du šimtus eurų.
Buvo smalsu, kiek tą sumą galima pakelti, bet pamaniau – nejaugi dabar parduosiu savo barzdą? Ne. Juk mano barzda visai ne dėl pinigų. Bet mačiau, kad aplinkiniai norėjo mane pamatyti be jos, todėl pažadėjau šventimams nusiskusti. Tai buvo prieš penkerius metus. Ir dabar, kai tas momentas atėjo, tesėjau žodį. Toks atsakingumo ženklas. Kartu išvaizdai tai suteikia savotišką kunigišką švarumą“, – savo vizualinius pokyčius komentavo kunigas Edvinas.
Jis įvardijo ir kitą priežastį, kodėl anksčiau barzda jam buvo tokia svarbi: ji suteikia įspūdį, kad žmogus yra vyresnis, o dirbant su jaunimu svarbu įgauti tėvų pasitikėjimą ir jaunuolių pagarbą. Vienuolis sakė, kad atrodant labai jaunai tai padaryti sudėtingiau.
Prieš tai diakonu įšventintas brolis pasakojo, kad ėjimas kunigystės link palaipsniui yra lengvesnis. Būdamas diakonu jis jau galėjo teikti kai kuriuos sakramentus ir turėjo dalį atsakomybių. „Dvasininku tapau kaip diakonas. Tuomet daviau celibato, paklusnumo ir skaistumo įžadus. Per kunigo šventimus skamba tokia frazė – antrojo laipsnio kunigystė. Dabartiniai šventimai buvo tarsi mano kunigystės laipsnio, su kuriuo ateina ir daugiau pareigų, kilstelėjimas.
Trečiojo laipsnio šventimai yra vyskupystė. Aukščiau jau nieko nebėra. Net ir popiežius yra Romos vyskupas. Tai tarsi Petro įpėdinio, Katalikų Bažnyčios galvos, titulas. Bet vis tiek tituluoti dvasininkai lieka vyskupai, ir kitų šventimų jau nebėra. Vyskupo pagalbininkas yra kunigas, o jam padeda diakonas, kaip Evangelijoje rašoma – „pagalbininkas prie stalų“. Garbės titulai teisine ar dvasine prasme galių šventinti ir teikti neprideda“, – kunigystės lygius paaiškino pašnekovas.
Dar būdamas diakonas br. Edvinas įgijo dalį dvasininko pareigų, tačiau negalėjo aukoti šv. Mišių, klausyti išpažinčių ir teikti Ligonių patepimo sakramento. Šių dvasininkų laipsnių šventinimų liturgija taip pat skiriasi.
„Diakonui įteikiama Evangelijų knyga su mintimi, kad dabar jis skelbs Evangeliją. O per Kunigystės šventimus įteikiami liturginiai indai – mišių taurė ir patena, tai yra lėkštelė Ostijai. Šios dovanos gaunamos su mintimi, kad dabar tavo rankomis bus aukojamos šv. Mišių atnašos“, – kalbėjo pašnekovas. Jis pridūrė, kad svarbus ir jautrus šventimų momentas yra rankų patepimas šventuoju krizmos aliejumi.
Pirmosios kunigo šv. Mišios yra svarbus momentas dvasininko kelyje. Per br. Edvino pirmąsias Mišias bažnyčia buvo pilna tikinčiųjų, krykštavo vaikai, atmosfera buvo pakylėta. Daugumai naujų kunigų dreba rankos ir balsas. Tačiau brolis Edvinas teigė jaudinęsis mažiau, nei tikėjosi.
„Mišios buvo kupinos Šventosios Dvasios vedimo, ir aš pats nesitikėjau, kad viskas eisis taip lengvai, su tokiu pasitikėjimu. Tik kai su procesija priėjome prie altoriaus ir priklaupėme, lipdamas laiptukais į presbiteriją (bažnyčios dalis prie altoriaus – aut. past.) netikėtai suvokiau, kad, kitaip nei diakonas, turėsiu altorių pabučiuoti per patį centrą. Tada supratau, kad aš būsiu tas pagrindinis žmogus prie mikrofono, prie mišiolo. Ta vieta viduryje yra skirta kunigui, ir niekas joje nestovi. Tada mintyse paklausiau savęs – ar aš savo vietoje? Gerai, kad choras ilgiau giedojo, turėjau laiko susikaupti ir pradėti Mišias – „Vardan Dievo Tėvo…“ – įspūdžiais dalinosi brolis Edvinas.
Kunigas buvo įsitikinęs, kad tiek kartų dalyvavęs Mišiose jau nebepatirs netikėtumų. Tačiau per pirmąsias pamaldas iš pažiūros nerepetuotini momentai gali tapti dvasiniu iššūkiu.
„Kai Kristaus Kūną turėjau kilstelėti žmonėms, apėmė jaudulys ir didžiulė atsakomybė. Tuo metu fiziškai išgyvenau, kad nesu vertas. Ypač giliai pajutau išpažinimą prieš Komuniją – „Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum į mano širdį, bet tik tark žodį, ir mano siela pasveiks.“ Visi žmonės klaupiasi, vyksta pakylėjimas, ir jie žvelgia į iškeltą Ostiją. O aš tuo momentu nedrįstu jos kilstelėti. Protu suvokiu, kad turiu ją parodyti žmonėms, bet dvasiškai suprantu, kad tai švenčiausias momentas.
Repetuojant atrodo, kad čia nėra ko nemokėti, bet per Mišias visi klūpi, aš vienintelis stoviu, ir šios aplinkybės sujautrina akimirką. Šalia esantis brolis sako: „Pakylėk.“ Man reikėjo kelių sekundžių nurimti, o visa Bažnyčia klūpi ir laukia. Suprantu, kad niekas šio darbo neperims – turiu tai padaryti. Šį mano apmąstymą pridengė patarnautojai. Kai jie ėjo klauptis prieš altorių, vienas suklupo ir vos nepargriuvo. Vėliau pasitaisė, skaudžiai nesusižeidė. Tai atitraukė žmonių dėmesį, ir man liko daugiau laiko šiai dvasinei kovai.
Daug metų patarnaudavau Mišiose ir matydamas patarnautojus suvokiu, kad jie klūpėdami su smilkalais laukia, kol galės pasmilkyti, tačiau Ostija dar nėra pakelta. O kas ją turi pakelti? Edvinai, taigi tu turi pakelti, ne kas kitas“, – apie sunkumus vadovaujant pirmosioms savo Mišioms pasakojo brolis Edvinas. O Komuniją, sakė, jau dalijo sklandžiai, nes šią tarnystę galėjo atlikti ir būdamas diakonu.
Naujai įšventintas kunigas aukodamas pirmąsias savo šv. Mišias gali suteikti primicijinį palaiminimą. Šis ypatingas pirmasis palaiminimas laikomas išskirtine malone, per kurią tikintieji, esantys tinkamai pasiruošę, gali gauti visuotinius atlaidus – nuodėmių padarinių atleidimą.
Iki bažnyčios galo išsirikiavo žmonių eilė, kad gautų naujojo kunigo palaiminimą. Kai atėjo mano eilė, brolis Edvinas uždėjo rankas man ant galvos, ir per jas tarsi visa Dievo meilė, ramybė ir malonė užliejo mane. Per brolį Edviną mane pakylėjo Dievas. Per primicijinį palaiminimą tradiciškai bučiuojamos kunigui rankos, pašvęstos sakramentams teikti. Pabučiavusi naujai įšventinto kunigo rankas, kurios per šventimus buvo pateptos krizma, nuėjau laiminga ir pakylėta.
Su visa šeima apsikabinome, nes visi pajutome tą patį – Dievo meilę, sklindančią per asmenį. „Nuo senų laikų išlikęs tikėjimas, kad tyriausias palaiminimas yra naujo, tyro, ką tik kunigystės kelią pasirinkusio dvasininko. Po Mišių žmonėms galima suteikti atleidimo malonę. Kviečiami dvasininko tėvai, vienuoliai, parapijiečiai, ir kiekvienas jų yra palaiminamas. O rankos, per pirmąsias Mišias dar vakar vyskupo pateptos, kvepia krizmos aliejumi. Kunigystė man suteikė Dvasią ir galią teikti sakramentus. Kristaus man suteikta galia eiti ir dalinti. Aš gavau Kunigystės sakramento, Šventosios Dvasios nužengimo malonę ir iškart noriu pasidalinti ja su žmonėmis“, – apie primicijinį palaiminimą kalbėjo kunigas Edvinas.
Kokių pokyčių galime tikėtis iš naujo kunigo? Bažnyčia nėra įmonė, kurioje vertinamas efektyvumas ar produktyvumas, – čia svarbiausia bendruomenės poreikiai ir dvasinė tarnystė. Todėl atsižvelgiama į parapijos gyvenimą, tikinčiųjų lūkesčius ir naujo kunigo gebėjimus.
„Dabar aš būsiu Vilniaus Bernardinų parapijos vikaras. Pagrindiniai mano darbai bus tie, kuriuos Šventoji Dvasia kviečia atlikti toje parapijoje. Norėčiau įnešti gyvumo ir naują santykį su dvasininkais.
Bažnyčioje jaučiamas susiformavęs hierarchinis santykis, kuris truputį primena darbuotojo ir darbdavio santykį: klebonas ir kunigai viską sprendžia, o žmonės vykdo. Norėčiau parodyti, kad mes esame, kaip Šventajame Rašte parašyta, visi vieno kūno nariai ir bendradarbiaujame. Negalima vienos tarnystės laikyti didesne, kilnesne, šventesne, nes Bažnyčią statome visi – tiek šeima, kuri užpliko arbatos, tiek žmonės, vedantys katechezes.
Jeigu vienas žmogus atsisako tarnystės, tai prilygsta tam, kai prarandama kūno dalis, pavyzdžiui, koja. Jeigu norime judėti kaip vienas organizmas, negalime apsimesti, kad trūkumų nėra. Visi turime rūpintis Bažnyčios gyvumu ir jos narių gausumu – tiek jaunimo, tiek vyresnių žmonių“, – kalbėjo brolis Edvinas.
Kilus nesusipratimams, problemoms, bendruomenei reikia kalbėtis, pabrėžė jis. Parapijoje neturėtų būti hierarchijos supratimo, kad įstatymai nuleidžiami iš aukščiau, o žmonės į bažnyčią ateina kaip į paslaugų teikimo centrą – išklausiau, uždegiau žvakutę, išėjau namo.
Brolis Edvinas visuomet aktyviai bendravo su jaunimu. Vedamose pasirengimo Sutvirtinimo sakramentui katechezėse jis būdavo bendruomenės siela. Jaunuoliai juokdavosi, laisvai bendraudavo su pranciškonu. Vienuoliui tapus kunigu, atsirado ir naujų pareigų, todėl sumažėjo laiko, bet brolis Edvinas žada dalį savęs vis tiek skirti jaunimui.
„Man asmeniškai smagu leisti laiką su jaunimu, o broliams patinka, kaip aš tai darau“, – kalbėjo brolis Edvinas, tačiau ir pridūrė, kad, nors jam patinka darbas su jaunimu, bažnyčioje daug kitų įsipareigojimų, o kunigų, kurie galėtų juos vykdyti, nėra labai daug.
Kokių darbų naujasis kunigas imsis Bernardinų parapijoje, parodys laikas, o kol kas vienuolis bendruomenei neš džiaugsmą, paprastumą, šviesą ir tikėjimą.
Aurelijos Plokštytės straipsnis bernardinai.lt
