Provincijos istorija 2016-12-31T10:51:59+00:00

Mažesniųjų Brolių Ordino Lietuvos Šv. Kazimiero Provincija

Mažesniųjų brolių ordinas Lietuvoje

Pranciškonų buvimas Lietuvoje siekia valstybės kūrimosi pradžią-Mindaugo laikus. Paties šv. Pranciškaus Asyžiečio bendražygis Jonas iš Plano Carpini, popiežiaus Inocento IV siunčiamas pas totorius, 1245 m. su keliais palydovais atvyko į Lietuvos teritoriją. Nuo tada prasidėjo pranciškonų misija Lietuvoje. Jie skleidė Kristaus mokslą Mindaugo rūmuose, dalyvavo jo krikšte, karūnacijoje, o pranciškonas Kuršo vyskupas Henrikas iš Liuksemburgo popiežiaus buvo paskirtas Mindaugo ir jo šeimos globėju.

Nužudžius karalių Mindaugą pranciškonai nenustojo lankęsi Lietuvoje. Jų misija buvo suartinti šalies valdovus su Rygos arkivyskupu ir miestiečiais prieš bendrą priešą Livonijos ordiną. Kai Rygos arkivyskupu tapo pranciškonas Fridrichas iš Pernsteino (1304-1340 m.), jo santykiai su Vyteniu ir Gediminu buvo labai draugiški ir maža betrūko, kad Gediminas būtų priėmęs krikštą. Jo dėka pranciškonai buvo tapę Lietuvos kunigaikščių patarėjais ir sekretoriais, dėl to jie buvo įkurdinti Naugarduke ir Vilniuje.

Mažesnieji broliai taip pat nepaliko Lietuvos Kęstučio ir Algirdo laikais. 1387 m. lietuvių krikšto metu pranciškonai parodė ypatingą uolumą. Dėl to net du pirmieji Vilniaus vyskupai Andriejus Vasylius (1388 – 1398 m.) ir Jokūbas Plichta (1398 – 1407 m.) buvo parinkti iš Mažesniųjų brolių ordino. Krikščionybei vis labiau skleidžiantis, Lietuvoje plėtėsi ir pranciškonų vienuolynų tinklas.

 

Pranciškonai observantai – bernardinai Lietuvoje

Pranciškonai observantai į Lietuvą atvyko 1468 m. rugsėjo 30 d. iš Lenkijos, kur juos 1453 m., praėjus vos trejiems metams po pagrindinio reformos organizatoriaus Šv. Bernardino iš Sienos kanonizacijos, buvo įkūręs Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio ir Lenkijos Karaliaus Kazimiero Jogailaičio (šv. Karalaičio Kazimiero tėvo) ir kardinolo Zbignevo Olesnickio pakviestas šv. Jonas iš Kapistrano. Su keliais pranciškonais observantais atvykęs į Krokuvą jis savo pamokslais į observantų gretas patraukė daug universiteto studentų ir kitų jaunuolių, kuriuos priėmęs į ordiną Krokuvoje įkūrė pirmąjį Šv. Bernardino iš Sienos vardo vienuolyną, dėl ko ten gyvenusius brolius imta vadinti bernardinais. Taip pranciškonams observantams Lenkijoje ir Lietuvoje prigijo bernardinų vardas.

Kazimieras Jogailaitis 1468 m. pradžioje paprašė popiežiaus Pauliaus II, kad leistų Lenkijoje, Lietuvoje ir Rusijoje įkurti po penkis observantų vienuolynus. Popiežius 1468 m. liepos mėn. leido įkurti tik po du vienuolynus, jiems suteikdamas visas prašytas privilegijas. Gavęs šį popiežiaus leidimą, karalius su provincijos vikaru (iki 1517 m. observantų provincijos buvo vadinamos vikarijos, o jų provincijolai vikarais) Marijonu iš Joziorko pradėjo rūpintis vienuolynų statyba, vienuolinių bendruomenių formavimu bei įkūrimu. Etnografinėje Lietuvoje buvo nutarta pirmiausia steigti vienuolynus Vilniuje ir Kaune. Naujai įsteigtos lenkų observantų – bernardinų provincijos kapitula 1468 m. per Trijų Karalių šventę Varšuvoje išrinko būrį brolių, kuriuos į Lietuvą turėjo nuvesti pranciškonas Andrius Rey – pirmasis observantų Lietuvoje vyresnysis.

 

Lietuviškos observantų – bernardinų provincijos įsteigimas ir raida ik 1864 m.

Bernardinams atvykus į Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės teritoriją visų pirma 1469 m. buvo įsteigtas vienuolynas Vilniuje, vėliau Kaune (1470 m.), Tykocine (1479 m.) ir Polocke (1498 m.). Iš šių vienuolynų ir juose gyvenančių brolių buvo sudarytas Lietuvos pranciškonų observantų komisariatas.

1530 m. pirmą kartą įkurta Lietuvos pranciškonų – bernardinų provincija. Po karų, marų ir kitokių kataklizmų sumažėjus brolių skaičiui, šie buvo priversti prisijungti prie Lenkijos provincijos. Ilgainiui didėjant brolių būriui, statant naujus vienuolynus, 1627 m. dar kartą buvo pabandyta atkurti savarankišką Lietuvos provinciją, kuri neilgai tegyvavusi 1630 m. prijungta prie naujai įkurtos Mažosios Lenkijos provincijos. Galiausiai 1729 m. įkurta pranciškonų Lietuvos Šv. Kazimiero provincija. Pradžioje ji turėjo 31 vienuolyną, o po kelių dešimčių metų jos jurisdikcijoje jau buvo 47 vienuolynai, 6 rezidencijos, 12 kapelianijų. Manoma, kad tuo metu provincijoje galėjo būti per 400 narių. Tačiau provincija pačiame savo žydėjime 1863 m. visiškai panaikinta carinės Rusijos valdžios įsakymu.

 

Provincijos atgaivinimas XX a. pradžioje

1864 m. uždarius visus provincijos vienuolynus, buvo paliktas tik Kretingos, į kurį carinė valdžia suvežė visus senus ir ligotus brolius, kad jiems mirus, galėtų panaikinti ir šį vienuolyną. Keičiantis aplinkybėms, merdinti pranciškonų provincija pradėjo atsigauti, kai į vienuolyną specialiu popiežiaus leidimu buvo priimtas diecezinis kunigas Antanas Bizauskas, kuris 1912 m. davė amžinuosius įžadus, gaudamas vienuolinį Pranciškaus vardą. Netrukus jo pavyzdžiu pasekė dar keli kunigai pasauliečiai. Pranciškus Bizauskas pradėjo rūpintis Šv. Kazimiero provincijos atgaivinimu. Po jo pranešimo apie pranciškonų padėtį Lietuvoje, 1913 m. ordino generolas Kretingos vienuolyną komisariato teisėmis prijungė prie Silezijos provincijos. 1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę pradėjo gausėti brolių. 1924 m. įkurtas naujas vienuolynas Kauno Žaliakalnyje, kiek vėliau buvo atgauti Troškūnai. 1930 m. atidaryti antri namai Kaune, Nemuno gatvėje, kurie, atgavus Vytauto bažnyčią, perkelti į Uosto gatvę. 1933 m. atidaryti namai Nemunaityje, o 1934 m. įkurtas vienuolynas Pajūryje, kur iš Kretingos perkeltas novicijatas. Matant progresyvų lietuvių pranciškonų gausėjima 1931 m. įkurtas nepriklausomas Lietuvos pranciškonų Šv. Kazimiero komisariatas provincijos teisėmis. 1940 m. Lietuvoje buvo apie 120 brolių.

 

Lietuvos pranciškonai po 1940 m. okupacijos

1940 metais komunistams užgrobus Tėvynės valdžią ir gimtinėje paskelbus tikinčiųjų persekiojimą, grupė jaunų brolių vyresniųjų įsakymu pabėgo nuo priešų ir iškeliavo Vokietijos link. Kai kurie tuojau sėdo į laivą ir atplaukė prie Šiaurės Amerikos krantų. Vieni pasekė jiems iš paskos po karo, kiti – po baigtų studijų įvairiuose Europos kraštuose. Tie broliai, kurie 1941 metais nuvyko į Ameriką, nedelsiant pradėjo svarstyti apie rezidencijos sukūrimą. Tačiau pradėtas darbas susidūrė su beveik neįveikiamais sunkumais. Atsižvelgiant į gana sunkų laiką, pirmas vienuolynas Pitsburgo mieste buvo pastatytas dar tais pačiais metais. Tačiau Dievo apvaizda brolių pastangas sėkmingai kreipė. Pritariant Portlando vyskupui, 1944 m. buvo įkurta nuolatinė rezidencija Greene kaime, prie Šv. Pranciškaus kalno.

1946 m. birželio 7 d. Šiaurės Amerikoje atsirado net ir komisariatas, kilęs nuo ano lietuviško Šv. Kazimiero provincijos pavadinimo. Taigi padėjus tvirtus pamatus reikėjo paskubinti statybas ir įsigyti naujus vienuolynus, kad broliai išplėstų savo veiklą. 1947 m. vandenyno pakrantėje, Meino valstijos Kenebunkporto kaime, rasti ir įsigyti prabangūs namai su sodais ir labai gražiais apylinkės vaizdais. Ten buvo įsteigtas Šv. Antano vienuolynas ir įkurta komisariato buveinė. Šioje pigiai kainavusioje vietoje ėmė dažnai ir gausiai lankytis piligrimai, ypač vasarą. 1949 metų pradžioje įsigyta rezidencija Šv. Katarinoje (in St. Catharines), Kanados Ontario provincijoje, o tų pačių metų pabaigoje broliams buvo perleistas Šv. Antano parapijos Bridžvilyje (Bridgeville), Pensilvanijos valstijoje, administravimas. 1951 m. Brukline, N.Y. buvo įkurta rezidencija ir spaustuvė, kur tautiečių buvo publikuojamos knygos ir šie dienraščiai: „Aidai“, „Šv. Pranciškaus varpelis“ ir „Darbininkas“. 1953 m. nuspręsta, kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo vienuolynas ir parapija Toronto mieste (Ontario provincijoje, Kanadoje) taptų dvasiniu prieglobsčiu pabėgėliams iš Tėvynės, kurie būriais traukė į Torontą. Nuspręsta pastatyti reikšmingus pastatus, kurie kristų į akis didumu ir dailumu. Pagaliau dėl teigiamos veiklos pradžios komisariatas darėsi visiems žinomas, o 1956 m. prie Šv. Antano vienuolyno Kenebunkporte prijungus naujus pastatus buvo įsteigta Šv. Antano aukštesnioji mokykla kandidatams į pranciškonus ruošti. Tuometinis kustodas tėvas Jurgis Gailiušis pabrėžė, kad į mokyklą bus priimami tik lietuviai ir lietuvių kilmės vaikai, o mokytojai bus lietuviai pranciškonai.

Kadangi akylai stebint apsupusiems politikams, palaikyti ryšius su Lietuvoje esančiu provincijos komisaru prie komunistinės valdžios pasidarė neįmanoma, generalinis ministras, iš anksto turėjęs generalinio definitoriaus pritarimą ir atsižvelgdamas į laikmetį, 1952 metų birželio 19 d. komisariato būstinę iš Kauno perkėlė į Šv. Antano vienuolyną Kenebunkporte (Meino valstijoje, JAV). Taip, kad ten išlikdamas kaip provincijos komisaras būtų priimamas ir atpažįstamas kaip tikras ir teisėtas Lietuvos provincijos komisaras (Gen. Ministro Dekretas). Komisarui Amerikoje buvo suteiktos tos pačios teisės, kokiomis džiaugėsi kaip provincijos komisaras Lietuvoje.

Šv. Antano aukštesnioji mokykla Kenebunkporte sėkmingai veikė iki 1969 metų. Jos išlaikymu ir visapusišku jaunimo ugdymu iš visos širdies rūpinosi 1964-1970 m. kustodo pareigas ėjęs tėvas Leonardas Andriekus. Deja, didėjant mokinių skaičiui, mokyklos ir mokinių išlaikymas bendrabutyje darėsi vis sunkesnis. Daugelis abiturientų gaudavo diplomus nesumokėję skolos už mokslus, kuri taip ir likdavo nepadengta. Neužteko ir pranciškonų mokytojų. Tokioms aplinkybėms susiklosčius 1969 m. birželį, išleidus paskutinę mokinių laidą, su dideliu širdies skausmu teko mokyklą uždaryti.

Reikšmingiausias kustodo tėvo Jurgio Gailiušio 1970-1973 m. kadencijos darbas buvo jo pastangos Amerikoje įkurti lietuvių pranciškonų Šv. Kazimiero vikariatą, nes 1967 metais pakeitus Generalines Konstitucijas, Šv. Kazimiero kustodija, tokioje formoje, kokioje ji veikė, liko vienintelė visame Mažesniųjų brolių ordine. Kustodijos, veikiančios atskirai, priklausė motiniškoms provincijoms. Tuo tarpu Amerikoje veikusi Šv. Kazimiero kustodija, iki jos vadovybės rezidencijos dėl komunistų okupacijos perkėlimo į Kenebunkportą priklausiusi nuo Lietuvos provincijos, egzistavusios komisariato teisėmis, liko be motiniškos provincijos. Tokiu atveju Generalinės Konstitucijos numatė galimybę įkurti vikariatą, kuris prilygtų provincijai. T. Jurgis Gailiušis sušaukė visuotinį kustodijos susirinkimą, kurio metu buvo nuspręsta kreiptis į Ordino generolą ir generalinį definitoriumą, kad įsteigtų lietuvių pranciškonų Šv. Kazimiero vikariatą. Generolas Augustinas Koser OFM ir generaliniai definitoriai prašymą patenkino ir 1971 m. balandžio 11 d. išdavė vikariato įsteigimo dekretą.

Tėvas Jurgis Gailiušis turėjo laimę po 41 metų pertraukos 1971 m. vėl atstovauti Lietuvos pranciškonams Mažesniųjų brolių ordino generalinėje kapituloje Medeljine, Kolumbijoje. Paskutinį kartą generalinėje kapituloje Lietuvos Šv. Kazimiero komisariato kustodas buvo dalyvavęs 1930 m. Alkaloje, Ispanijoje.

1973 m., neilgai trukus po vikariato kapitulos, buvo baigti ilgai trukę Bruklino vienuolyno, spaustuvės ir Kultūros Židinio įrengimo darbai. Spalio gale iš senųjų patalpų į naująsias (361 Highland Blvd., Brooklyn, N.Y.) persikėlė vienuolynas, spaustuvė, „Darbininko“ redakcija ir administracija, „Aidų“ administracija ir „Šv. Pranciškaus Varpelio“ redakcija.

Išėjimas iš pogrindžio ir nepriklausomos Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos atkūrimas

1989 m. Lietuvoje pogrindyje veikę broliai pranciškonai pasiryžo grįžti į Kretingos parapiją. Aktyviausiai šiuo klausimu veikė brolis Benediktas Jurčys OFM ir tėvas Juozapas Pudžemys OFM. Jau buvo palaikomi ryšiai su JAV ir Kanadoje gyvenusiais lietuviais pranciškonais bei vikaru tėvu Placidu Bariumi OFM, kuris leido atsikurti Kretingoje. Jie susisiekė su Telšių vyskupu ordinaru J. E. Antanu Vaičiumi, o vėliau pas jį nuvyko ir Lietuvoje gyvenę broliai. Vyskupo A. Vaičiaus pastangomis Kretingos parapija jo dekretu buvo grąžinta mažesniesiems broliams, ir 1989 m. lapkričio 19 dieną, per Kristaus Karaliaus iškilmę, Kretingos bažnyčioje pranciškonai aukojo pirmąsias šv. Mišias. Pirmuoju klebonu buvo paskirtas Juozapas Pudžemys, turėjęs atvažiuoti iš Mosėdžio. Vikaras Edmundas Atkočiūnas atvyko iš Nidos, o brolis Astijus Kungys – iš Telšių katedros. 1990 m. nuskridęs į JAV, Astijus Kungys buvo paskirtas vikaro t. Placido Bariaus delegatu, atsakingu už pranciškonų atsikūrimą Lietuvoje. Jam buvo pavesta važiuoti pas vyskupus ir prašyti leisti pranciškonams kunigams grįžti į Kretingą, nes tuo metu pranciškonai kunigai dirbo visose vyskupijose. Tik keletas iš jų sutiko grįžti į Kretingą – tai buvo Saulius Paulius Bytautas, Mykolas Letkauskas, Matas Jurevičius ir Antanas Grabnickas. Daugelis kitų liko dieceziniais kunigais.

Palaipsniui buvo atgauti ir kiti pranciškonų vienuolynai. Tuometiniam Vilniaus arkivyskupui Audriui Juozui Bačkiui brolius pakvietus į Vilnių, 1994 m broliai pranciškonai sugrįžo į stipriai sovietinės okupacijos nuniokotą Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčią, o 2001 m. oficialiai buvo atkurtas Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardino vienuolynas bei istorinė Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapija.

Tuo tarpu Kauno Šv. Jurgio vienuolynas mažesniesiems broliams pradėtas perduoti 1993 m., o broliai jame apsigyveno 1995 m. Šv. Jurgio bažnyčią Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincija perėmė 2005 m., o 2008-aisiais, švenčiant Šv. Jurgio šventę, pašventintas laikinas altorius. Nuo tada sekmadienių šventimą broliai perkėlė į bažnyčią.

Pakutuvėnų vienuolyno ir „Susitaikinimo sodybos“ istorija prasidėjo neilgai trukus po mažesniųjų brolių sugrįžimo iš pogrindžio. Dar 1991 m. br. Gediminas Numgaudis OFM pasiūlė, kad Pakutuvėnuose galėtų būti brolių noviciato vieta. 1991 metų birželio 14 dieną pirmieji brolių pranciškonų naujokai nuvyko į Pakutuvėnus rekolekcijoms. 1995 metais, gavus Telšių vyskupo J. E. Antano Vaičiaus palaiminimą, Pakutuvėnų parapijos klebono pareigas iš Plungės klebono perėmė br. Gediminas Numgaudis OFM. Tais pačiais metais Kretingos Pranciškoniškojo jaunimo tarnyba 50-čiai metų išsinuomojo 50 ha žemės aplinkui Šv. Antano Paduviečio bažnyčią Pakutuvėnuose ir ėmė kurti „Susitaikinimo sodybą“. Ten kasmet vasaromis pradėjo vykti krikščioniškos stovyklos.

Po apsilankymo Lietuvoje, šventasis popiežius Jonas Paulius II La Vernoje pasakė, jog Europoje yra du ypatingi kalnai – La Vernos kalnas ir Kryžių kalnas – ir tarp šių kalnų turi būti nutiestas tiltas. Tada Italijos Toskanos regiono broliai padėjo pastatyti vienuolyną Kryžių kalne, kuris buvo baigtas ir iškilmingai pašventintas 2000 m. liepos 8 dieną.

2004 m. gruodžio 8 d. Lietuvoje augančiai mažesniųjų brolių bendruomenei buvo sugrąžintas Šv. Kazimiero provincijos statusas. Po 2007 m. provincijos kapitulos provincijos kurija sugražinta į Vilnių.

Broliui Benediktui Jurčiui OFM atėjus įkvėpimui, kad Klaipėdoje turėtų būti dirbama su onkologiniais ligoniais, 2005 m. pradėtas kurti pirmasis Lietuvoje vėžio liga sergančiųjų paramos ir informacijos centras. 2009 m. lapkričio 17 d. buvo pašventintas Šv. Pranciškaus onkologijos centro ir būsimos bažnyčios kertinis akmuo. 2012 m. liepos 22 d. iškilmingai pašventinta Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia.

Šiuo metu provincijai priklauso šeši mažesniųjų brolių vienuolynai Lietuvoje – Kretingoje, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Pakutuvėnuose ir Kryžių kalne – bei vienas vienuolynas Kenebunkporte, (JAV) ir Toronte (Kanadoje). Mažesnieji broliai aptarnauja 5 parapijas.