Mažasis brolis, misionierius ir reformatorius šv. Bernardinas Sienietis, dažnai vadinamas „Italijos apaštalu”, gimė 1380 m. rugsėjo 8 d. Masa Maritimoje, kilmingoje Albizekų šeimoje. Jo tėvas, kilmingas sienietis, buvo miesto, iškilusio ant Maremos kalvos, gubernatorius.  Šešerių metų likusį našlaičiu Bernardiną priglaudė giminės – teta, paskui dėdė, gyvenę Sienoje. Čia Bernardinas baigė mokslus, gavo filosofijos ir teisės mokslų daktaro laipsnį.

Tikrasis misionieriškas jo gyvenimas prasidėjo apie 1417-uosius. Maždaug tuo metu išryškėjo jo iškalbos dovana. Įvairūs miestai varžėsi dėl garbės išgirsti šv. Bernardiną. Pasakojama, kad tikinčiųjų minios, norėdamos išgirsti šio brolio pranciškono įspūdingus pamokslus, rinkdavosi miestų aikštėse, nes netilpdavo bažnyčiose. Kadangi tais laikais nebuvo jokios technikos, kuri padėtų „pagarsinti“ balsą, žmonės pastatydavo platformą, nuo kurios šv. Bernardinas kalbėdavo, su vėliavomis nustatydavo vėjo kryptį, kad minia, dėmesinga ir tyli, galėtų užimi tinkamesnę vietą, kur geriau girdėtųsi. Jis dažnai būdavo priverstas pamokslauti turgavietėse, kur pasiklausyti jo pamokslų susirinkdavo net iki 30 000 žmonių.

Sakoma, kad savo pamokslais šv. Bernardinas apvalė Italiją nuo visų nuodėmių, kuriomis ji buvo aptekusi. Pėsčiomis jis skersai ir išilgai išvaikščiojo visą Italiją taikydamas susipriešinusias grupes ir sėdamas ramybę, jo šūkis, kaip ir šv. Pranciškaus, buvo „taika ir ramybė”.

Visuose miestuose šv. Bernardinas ragino nuo bažnyčių ir rūmų nuimti kariaujančių grupuočių herbus ir jų vietoje įrašyti inicialus „I.H.S”. Taigi šv. Bernardinas davė naują impulsą ir apčiuopiamą pasišventimo Šventajam Vardui formą. Jėzaus vardo garbinimas buvo jo mėgstama tema; jis siekė iš naujo uždegti žmonių meilę Dievui. Pamokslaudamas priešais save jis laikydavo lentelę su joje įrašyta šventa monograma, kurią vėliau išstatydavo garbinimui. Bernardinas sakydavo: „Mano tikslas – atnaujinti Jėzaus Vardo garbinimą, kaip buvo ankstyvojoje Bažnyčioje”, pridurdamas, kad kryžius primena Kristaus Kančią, o Jo Vardas – kiekvieną Jo gyvenimo akimirksnį – prakartėlės skurdumą, kuklią dailidės dirbtuvėlę, atgailą dykumoje, dieviškos meilės stebuklus, kentėjimą Kalvarijoje, prisikėlimo triumfą ir žengimą į Dangų.

Toks pamaldumas buvo sutinkamas jau šv. Pauliaus laikais ir viduramžiais, tačiau šv. Bernardinas šį pamaldumą pritaikė savo laikų žmonėms, mėgusiems simbolius, herbus, emblemas. Bernardiniška monograma paplito po visą Europą.

Tačiau ne visiems patiko toks šv. Bernardino populiarumas. Jis buvo apkaltintas erezijos skleidimu; lentelės, kurias jis naudodavo pamaldumui į Šventąjį Vardą skatinti, tapo pagrindu pulti pamokslininką. Šventąjį apkaltino, kad jis norįs įvesti naują pamaldumą, skatinantį žmones stabmeldystei. Tačiau popiežius ne tik nepasmerkė šventojo mokymo, bet dar paragino jį pamokslauti Romoje.

Vėliau šv. Bernardinas Sienietis buvo išrinktas Sienos miesto vyskupu, bet nepriėmė tų garbingų pareigų, pagarbiai bei žaismingai sakydamas, kad „visa Italija jau yra jo diecezija”.

Bernardinas, kuris nuo 1421 buvo Toskanos ir Umbrijos brolių observantų vikaras, 1438 metais buvo paskirtas visos Italijos observantų generaliniu vikaru. Šv. Bernardinas Sienietis atnaujino ir reformavo Mažesniųjų brolių ordiną. Jam atėjus į Ordiną, tebuvo likę 130 brolių, o prieš jo mirtį brolių gretos jau viršijo 4000. Šv. Bernardinas neapsiribojo vien Italijos pranciškonų vienuolynų atnaujinimu; jis siuntė misionierių į kitas šalis.

Šv. Bernardino Sieniečio dėka pranciškonai observantai atkeliavo ir į Lietuvą. Šio reformatoriaus garbei jie vadinami bernardinais.

Šv. Bernardinas mirė Akviloje 1444 m. gegužės 20 d., pakeliui į Neapolį, kur keliavo pamokslauti. Praėjus šešeriems metams po jo mirties, 1450 m. gegužės 24  d., popiežius Mikalojus V paskelbė Bernadiną šventuoju.

Parengė Ramūnas Mizgiris OFM