1953-ieji. Sovietų Sąjungoje miršta Stalinas, Lietuva toliau kenčia okupantų gniaužtuose, o kitoje Atlanto pusėje, Toronte, iškyla lietuviška sala ir Lietuvos inteligentijos žiedas – kardinolas J. McGuigan‘as įsteigia lietuviams pranciškonams pavaldžią Prisikėlimo parapiją. Amerikoje atsikūrę broliai pranciškonai, negalėdami grįžti į tėvynę, imasi misijų tarp išeivijos lietuvių, o Prisikėlimo parapija tampa pirmąja brolių įkurta parapija. Čia susitelkia tie, kuriems Lietuvoje grėsė represijos – karininkai, advokatai, profesoriai, kunigai, mokytojai, stambesni ūkininkai. Tokiu būdu Kanadoje atsiranda naujas lietuvybės židinys, kuris šiemet švenčia jau 65 metų jubiliejų.
Ilgametis parapijos klebonas, pranciškonas t. Augustinas Simanavičius teigia, kad, norint suprasti brolių pranciškonų įsikūrimo Kanadoje priežastis, reikia suvokti tuometinį pokario kontekstą. „Nors ir mirus Stalinui, broliai pranciškonai toliau liko atkirsti nuo Lietuvos. Tuo tarpu JAV jau veikė 113 lietuviškų parapijų su savo kunigais ir vikarais, – pasakoja t. Augustinas. – Atvažiavę į Ameriką mes neturėjome dirvos, kur galėtume dirbti. Gyvenome vienuolynuose, iš kurių kunigai pasikviesdavo vesti rekolekcijų, patarnauti. Iš viso buvo apie 20 pastoraciniam darbui pasiruošusių jaunų kunigų, tačiau mes neturėjome savo parapijų.“
Kanadoje tuo metu lietuvių diasporos situacija buvo kitokia nei JAV. Nedidelės lietuviškos parapijos veikė tik Monrealyje ir Toronte. Po karo į Kanadą suvažiavę imigrantai, jauni vyrai ir moterys lietuviai, dirbo miškuose, aukso kasyklose, stambiuose ūkiuose. Išpildę darbo kontraktus, jie tapdavo laisvi likti tame krašte, tad visi dažniausiai plūdo į Monrealį, Torontą ir Hamiltoną, kur jau buvo suvažiavę daugiau lietuvių. Jie žinojo, kad ten ras lietuvišką veiklą ar centrą.
Pirmoji lietuviška parapija Toronte buvo įsteigta dar 1928 m., tačiau, į miestą suvažiavus tūkstančiams lietuvių, ji buvo nebepajėgi jų aptarnauti. „Suskaičiuodavom iki dešimt tūkstančių lietuvių apylinkėse, – prisimena t. Augustinas Simanavičius. – O pranciškonai St. Catherines mieste turėjo vienuolyną, kuriame dirbo tėvas Petras Baniūnas. Toronto kardinolas važiuodavo tenai atlikti išpažinties ir sužinojęs, kad lietuviai pranciškonai galėtų apsiimti steigti naują parapiją, parašė laišką provincijolui kviesdamas atvažiuoti ir žadėdamas visam laikui atiduoti parapiją bei vienuolyną į brolių rankas. Tuo metu provincijolas buvo t. Jurgis Gailiušis, pasitaręs su definitoriais, jis nusprendė pasinaudoti proga darbuotis parapijoje.“
Mišios kino teatre ir brolių ašaromis paženklinta pradžia
Steigti parapijos Toronte buvo išsiųstas t. Bernardinas Grauslys. „Susitikome su juo valgykloje, tuo metu dar buvau tik pranciškonų studentas, – atsimena t. Augustinas. – Jis pasisakė, kad atvyko įsteigti parapiją, bet neturi nei kur eiti, nei kur gyventi, ieškojo ryšių. Mano brolis vedė radijo programą ir galėjo paskelbti apie naujos parapijos atsiradimą. Taigi daviau jo kontaktus. Žinoma, t. Bernardinas greitai susipažino su žmonėmis, kurie buvo palankūs brolių ryžtui kurti parapiją.“
Netrukus, 1953 m. birželio 3 dieną, buvo aukojamos pirmosios šv. Mišios kino teatro salėje. „Gerai atsimenu tą rytą, kadangi pats padėjau iššluoti kino salę, – pasakoja t. Augustinas. – Šeštadienio vakarais filmas pasibaigdavo vidurnaktį, o sekmadienį nieko nevykdavo, todėl mums leido švęsti Mišias, bet turėdavome patys išsišluoti, išsivalyti. Atsikėliau anksti ryte, pradėjau šluoti, patarnavau Mišioms. Vėliau Mišios kino teatre vykdavo kas sekmadienį. Žmonių susirinkdavo pora tūkstančių. Su broliais juokaudavome, jog žmonėms patinka minkštos kino salės kėdės ir kad nereikia klūpėti.“
Tačiau greitai reikėjo pradėti ieškoti žemės sklypo ir statyti bažnyčią su vienuolynu, kadangi ilgai be vietos parapija negalėjo būti. „Tai buvo sunkūs metai, kadangi suvažiavę žmonės buvo tuščiomis kišenėmis, paprasti darbininkai, o pradėtas projektas turėjo kainuoti milijonus dolerių, – atsimena brolis pranciškonas. – Rinkliavos tuo metu būdavo labai varganos. Jeigu šeimos su mažais vaikais nuomodavosi būstą ir buvo ką tik pradėję darbus, jie neturėdavo iš ko aukoti. Taigi buvo labai sunku nupirkti žemės sklypą ir pradėti statybas. Pranciškonai užstatė savo vienuolynus Amerikoje ir skolinosi iš banko, kad galėtų tą padaryti. Tėvas Bernardinas pasakodavo, kad nežinojo, ką daryti: reikėjo mokėti sąskaitas, o nebuvo pinigų. Tokia padėtis buvo ypač didelis rūpestis brolių pranciškonų vadovybei. Kartą broliai organizavo paramos vajų, tikėdamiesi didelio atsako, bet, suskaičiavęs rinkliavas, klebonas t. Bernardinas net apsiverkė. Sunkios buvo dienos. Čia dirbę kunigai ištisus metus kiekvieną dieną lankydavo žmones ir rinkdavo aukas, nes spaudė skolos. Tas skolas jie mokėjo apie dvidešimt metų“, – pirmųjų žingsnių sunkumus pasakoja t. Augustinas Simanavičius.
Visgi 1956 m. jau iškilo pusė numatyto projekto, buvo pastatytos dvi salės, iš kurių vienoje įrengta bažnyčia. Vėliau atsirado ir vienuolyno patalpos, tačiau atskira bažnyčia taip ir nebuvo pastatyta. Laikina salė liko maldos vieta iki tol, kol Prisikėlimo parapija persikėlė į naują vietą.
Aktyvus pasauliečių įsitraukimas ir apstulbę kanadiečiai
Nuo pat parapijos pradžios, jau 1953 metais buvo sudarytas parapijos komitetas, kurio pirmininkas kartu su kunigais rūpinosi parapijos kūrimu. „Pranciškoniškos parapijos savitumas tas, jog niekad nebūdavo klebono diktatūros, kad jis viską tvarkytų nesitardamas su parapijiečiais. Broliai tuoj pat įtraukė žmonių, idant šie padėtų vadovauti organizacijai. Atsirado katalikių moterų ir katalikų vyrų organizacijos, tretininkai, skautai, vasaros stovykla. Veiklos priklausė ne vien nuo kunigų, bet nuo žmonių poreikių ir jų įsitraukimo“, – pasakoja ilgametis parapijos klebonas t. Augustinas Simanavičius.
Kanadiečiai, stebėdamiesi tiek lietuvių pamaldumu, tiek jų ryžtingumu, vadindavo juos „fantastiškais žmonėmis“. Ir išties, t. Augustinas atsimena, jog gegužės mėnesį, per Marijos garbei skirtas gegužines pamaldas, žmonės tiesiog netilpdavo į bažnyčią. „Puoselėjome lietuviškas tradicijas, tokias kaip Kūčios, gegužinės pamaldos. O žmonių buvo suvažiavusių iš visos Lietuvos, ne tik iš kažkurio vieno krašto, tad atsivežė įvairių papročių.“
Pasak t. Augustino, glaudus bendravimas buvo lietuviškumo išsaugojimo garantas. Čia susibūrę parapijiečiai buvo Lietuvos šviesuomenė – karininkai, advokatai, profesoriai, kunigai, mokytojai, ūkininkai. Visi jie bėgo iš Lietuvos, kai grįžo rusų valdžia. Jie visai būdais stengėsi išlaikyti lietuvišką tapatybę, nenutautėti ir auklėti vaikus, kad šie užaugtų lietuviais. Įsisteigė šeštadieninės mokyklos, kuriose lietuviškai mokėsi apie pusę tūkstančio vaikų. Atsirado skautų, ateitininkų organizacijos. „Tuo metu buvo jausmas, kad grįšim į Lietuvą, jog ateis toks laikas. Tuo tikėjom ir gyvenom“, – prisimena t. Augustinas.
Sporto stovykla „Aušra“ – terpė lietuviams vaikams
Neilgai trukus po parapijos įsikūrimo, prasidėjo nauja tradicija – vasaros sporto stovykla „Aušra“. Jos iniciatorius buvo tėvas Paulius Baltakis, tuo metu dar jaunas vikaras ir jaunimo organizatorius, vežiojęs jaunimą į sporto pirmenybes kituose miestuose – Čikagoje, Detroite, Niujorke. „Jis labai rūpinosi lietuvių jaunimo sporto veiklos pasiekimais, net bėgdavo skatinti trenerių, – atsimena t. Augustinas. – O jaunimo buvo daug ir reikėjo įdėti daug darbo norint juos išlaikyti lietuviškoje aplinkoje, kad kalbėtų lietuviškai. Tai buvo tėvo Pauliaus Baltakio dirva.“
Stovyklos idėja gimė galvojant apie tai, kaip užimti vaikus vasarą, kai pamokų nėra, o vaikai lieka vieni namie, laukdami dirbančių tėvų. Broliai nupirko 25 akrus miško, kirto medžius, padarė erdvės, kad galėtų pastatyti namukus, įrengti aikštes. „Stovykla buvo didelė pagalba tam darbui, kurį apsiėmėme parapijoje, kad vaikai turėtų lietuvišką aplinką ir galimybę bendrauti vieni su kitais, – aiškina Prisikėlimo vienuolyno vyresnysis t. Augustinas Simanavičius. – Viskas prasidėjo nuo sporto, nes jis labai tinka jaunimui, bet po truputį dalyvių skaičius pradėjo mažėti, ir man 1973 m. pradėjus klebonauti pakeitėm stovyklos vardą į „Kretingą“, padarydami ją universalesnę, skirtą visam jaunimui. Visada turėjome 3–4 puikius pagalbininkus – prelatą Edmundą Putrimą, Liną Kuliavienę, Andrių Kaknevičių, Rasą Poskočimienę. Tas darbas vyksta ir toliau, o stovyklos iki šiol pilnos vaikų. Viena stovykla vyksta lietuvių, kita – anglų kalba. Net ir vaikai iš mišrių šeimų, kurie nebesusikalba lietuviškai, stovykloje susipažįsta su lietuviškomis tradicijomis ir palaiko savo tapatybę.“
Tačiau parapijos veikla toli gražu neapsiribojo sporto veikla su jaunimu. „Tuo pat metu buvo įkurtas jaunimo choras, kuriam vadovavo jėzuitas kunigas Bronislovas Jurkšas. Jis taip pat vadovavo ir parapijos, ir vaikų chorui. Jie buvo gausūs, dalyvaudavo dainų šventėse. Mūsų salėse kiekvieną dieną sportuodavo vaikai, vakarais vykdavo draugijų ir organizacijų susirinkimai, posėdžiai, repeticijos. Šiandien turime šiek tiek laiko ir sau, o tais laikais kunigas, jeigu nesirgdavo, tai eidavo kalėdoti, lankydavo žmones ištisus metus“, – atsimena ilgametis parapijos klebonas.
Toliaregiškas žingsnis keisti parapijos vietą
1994-aisiais metais, kai aplinkui pradėjo nykti lietuviškos parapijos, broliai pranciškonai žengė toliaregišką ir išmintingą žingsnį – subūrė parapijos ateities planavimo komitetą, kuris turėjo išanalizuoti esamą parapijos situaciją ir pasiūlyti būdų, kaip užtikrinti jos klestėjimą ateityje. Pasirodė, jog reikia pakeisti parapijos vietą mieste, kad ji būtų arčiau išeivijos lietuvių gyvenamojo rajono.
Kaip teigia t. Augustinas, tai buvo neišvengiamas procesas. „Kadangi imigrantai senais laikais visuomet gyvendavo paprastesniuose rajonuose, parapijos irgi įsisteigė ten, kur buvo žmonių. Po ilgo laiko, žmonės, gyvenę aplink parapijas, prasigyveno ir pirko namus kitur. Visoje Amerikoje ir Kanadoje atėjo laikas, kai lietuviai pasitraukė į užmiestį, o jų vietas užpildė nauji imigrantai iš Italijos, Puerto Riko, Azijos kraštų. Žmonėms, kurie išsikėlė iš miesto centro, savos parapijos tapo per tolimos, ir jie vis gausiau ėmė glaustis prie vietinių parapijų.“
Prisikėlimo parapijos žmonės per 30–40 metų taip pat prasigyveno, ir parapija pasidarė sunkiau pasiekiama, pradėjo nykti. „Mums atrodė, kad laukia tas pats likimas, jeigu per ilgai užsibūsime senojoje vietoje. Atrodė logiška mintis sužinoti, kur žmonės daugiausiai išsikėlė, ten surasti naują vietą ir perkelti parapiją. Komitetas gerai pasidarbavo ir pasirodė, kad daugiausia lietuvių yra išsikėlę į vakarinę Toronto dalį. Taip ir nusprendėme persikelti čia. Tuo metu čia buvo Toronto priemiestis. Visas procesas užtruko apie penkerius metus“, – pasakoja t. Augustinas. Naujojoje vietoje Prisikėlimo parapija veikia nuo 2000-ųjų.
Parapija gyvuoja tol, kol yra žmonių
Apie ateitį tėvas Augustinas kalba atsargiai. Juk po karo Jungtinėse Valstijose veikė 113 lietuvių parapijų, o dabar jų belikę keliolika. „Išeivijos parapijos turi savo prasmę tol, kol yra jas lankančių lietuvių, kuriems parapija reikalinga, – sako brolis pranciškonas. – Taigi ir Toronto Prisikėlimo parapija gyvuos tol, kol bus žmonių. O kas gali nuspėti ateitį, kas bus po dešimties–penkiolikos metų, į kurias puses judės lietuviai, ar dar bus naujai atvažiavusiųjų, ar jie bus tikintys, ar netikintys. Dabar patiriame, kad naujai atvykę žmonės sunkiai prisijungia prie seniau egzistuojančių parapijų.“
Visgi broliai pranciškonai mato viltingų ateities ženklų. Prisikėlimo parapijoje ir vasaros stovyklose užaugę vaikai sukūrę šeimas prisimena savo patirtį ir nori ją perduoti savo vaikams, todėl „Kretingos“ stovykla ir toliau klesti. Be to, čia vyksta ir balsavimai per rinkimus, nes Prisikėlimo parapija tebėra gausiausiai lankomas lietuvių centras Toronto apylinkėse. „Netgi lietuvių namai, dabar bandantys suaktyvinti savo veiklą, bei lietuvių kankinių parapija tik bando mums prilygti“, – sako brolis pranciškonas.
Parengė Monika Midverytė OFS