2024 m. gegužės 14 d. Kulių krašto muziejuje vyko mokslinė-metodinė konferencija „Žemaičių kalba istorijos verpetuose“. Šioje konferencijoje pranešimą skaitė Nijolė Raudytė OFS – Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino J. A. Pabrėžos darbo grupės koordinatorė ir Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos Kretingos Apreiškimo vienuolyno bibliotekininkė. Pristatome Nijolės Raudytės OFS pranešimo „Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos neformali lituanistinė (bendrinės žemaičių kalbos) mokykla Kretingos vienuolyne XIX a. I pusėje“ tekstą.

Po 1830–1831 m. vykusio Abiejų Tautų Respublikos piliečių vadavimosi iš Rusijos imperijos sukilimo 1832 m. buvo uždarytas Vilniaus universitetas bei daugelis mokyklų, krašte vietoj lenkų įvesta rusų kalba. 1843 m. sukurta Kauno gubernija, apimanti ir istorinę Žemaitiją. Pagal bažnytinę administraciją 1848 m. visa šios gubernijos teritorija buvo priskirta Telšių (Žemaitijos) vyskupijai, kurioje pastoraciniais tikslais greta lenkų kalbos buvo vartojama ir žemaičių (lietuvių) kalba. Šiuo laikotarpiu Kretingos bernardinų vienuolynas (dabar – Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos Kretingos Apreiškimo vienuolynas) tapo lietuvių (žemaičių) kultūros centru, kuriame susibūrė išsilavinusių asmenų grupė, neformaliai vadovaujama kunigo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos. Siekiant apsaugoti konkrečius išlikusius J. A. Pabrėžos ir jo mokinių rankraštinius tekstus, dokumentai surinkti į Neformalios lituanistinės mokyklos Kretingos bernardinų vienuolyne kolekciją, kurią sudaro 134 popieriuje surašyti dokumentai lietuvių, lenkų ir lotynų kalbomis. Kai kurie vienetai yra pasirašyti, datuoti. Ši kolekcija 2019 m. pripažinta nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir įrašyta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą (registracijos Nr. 74).

„J. A. Pabrėžos neformalios lituanistinės rašomosios kalbos mokyklos – pirmosios tokios Lietuvoje – palikimas ypač svarbus. Tai unikali mokykla, pagal mastą neturėjusi alternatyvų…“

Kretingos vienuolynas XIX a. pirmojoje pusėje aktyviai vykdė kultūrinę veiklą. J. A. Pabrėžos ir jo mokinių (sekėjų) pastangomis buvo sukurtas lietuvių (žemaičių) bendrinės (standartinės, literatūrinės) kalbos projektas. Tačiau jis nebuvo įgyvendintas, išlikę tik rankraštiniai tekstai, daugelis jų taip ir nebuvo paskelbta. Derėtų pabrėžti, kad paties J. A. Pabrėžos rankraščiai į Neformalios lituanistinės mokyklos kolekciją neįtraukti, tik jo mokinių ir sekėjų. Kaip minėta, J. A. Pabrėža kartu su savo sekėjais sukūrė lietuvių (žemaičių) bendrinės kalbos projektą, darantį įspūdį užmojų dydžiu. Yra žinomi trys pagrindiniai jo kalbos ir sukurtos originalios rašybos idėjas perėmę sekėjai ir pagalbininkai, kurių tekstų išliko: tai Kretingos bernardinų vienuolyne gyvenę kunigai – Simonas Grosas, Juozapas Butavičius ir Simfronijus Žabakevičius. Į saugotiną kolekciją įtraukti pagal specifinę J. A. Pabrėžos rašybą jo mokinių parengti (ar perrašyti) šie pagrindiniai veikalai: S. Groso „Kałbrieda Leżuwe Żemaytyszka”, t. y. gramatika ir 3000 žodžių lenkų–žemaičių kalbų žodynėlis (1835); J. Butavičiaus parengtas S. Daukanto „Istorijos žemaitiškos“ nuorašas, per 1000 puslapių (1833–1835); S. Žabakevičiaus lietuviški pamokslai (121 vnt.), atliepiantys kasdienius to meto vietos dvasininkų ir gyventojų rūpesčius, jų kalba akivaizdžiai paveikta J. A. Pabrėžos; taip pat smulkesni rankraštiniai šių autorių tekstai kitomis kalbomis su lietuviškais įrašais (10 smulkesnių S. Groso, 1 – S. Žabakevičiaus). Minėtų veikalų svarba lituanistikai ir lituanikai akivaizdi – tai yra J. A. Pabrėžos vadovaujamos neformalios lituanistinės rašomosios kalbos mokyklos, pirmosios tokios Lietuvoje ir vienintelės žinomos bent iki XIX a. vidurio, palikimas. Jie atspindi J. A. Pabrėžos idėjas apie žemaičiams (Žemaitijai) skirtą bendrinę kalbą ir parodo jo bendrinės žemaičių kalbos gramatikos modelį (G. Subačius, 1996). J. A. Pabrėžos neformalios lituanistinės rašomosios kalbos mokyklos – pirmosios tokios Lietuvoje – palikimas ypač svarbus. Tai unikali mokykla, pagal mastą neturėjusi alternatyvų, – kiti bendrinės kalbos projektuotojai daugiausia dirbo individualiai. Šio reiškinio identifikavimas leidžia bent dviem dešimtmečiais ankstinti lituanistinio sąjūdžio laiką. Lituanistinės mokyklos kolekcijos chronologinė aprėptis – XIX a. 4–7 dešimtmečiai. Dokumentai turi išskirtinę istorinę lingvistinę reikšmę kaip neformalios J. A. Pabrėžos lituanistinės rašomosios kalbos mokyklos liudytojai. Siekiant išsaugoti Kretingos vienuolyne saugomus kolekcijos rankraščius ir sudaryti didesnę galimybę vartotojams susipažinti su šiais UNESCO nacionalinio registro dokumentais, jie bus skaitmeninami.

Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino
J. A. Pabrėžos darbo grupės informacija