Kovo 16-ąją Vilniaus Bernardinuose diakono šventimus priėmė br. Edvinas Jurgutis OFM. Šventimus teikė Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM. Broliai pranciškonai, Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos ministras br. Evaldas Darulis OFM bei visi šventės dalyviai linkėjo br. Edvinui gražios ir prasmingos tarnystės, o br. Edvinas dėkojo visiems jį lydėjusiems šiame kelyje.
Dar kartą sveikiname br. Edviną Jurgutį OFM priėmus diakonystės šventimus ir dalinamės keliomis šventės akimirkomis – https://byt.lt/a7Im4 .
„Kuo daugiau studijuoji ir mokaisi, tuo labiau supranti, kad tuo tobulu ir geru kunigu būti neįmanoma“, – sako bernardinai.lt žurnalisto Tomo Kemzūros kalbintas br. Edvinas.
Paklaustas, kiek drąsos reikia, kad nuspręstum tapti kunigu, br. Edvinas atsakė:
„Man atrodo, turiu daug švento naivumo, kvailumo arba gebėjimo nemąstyti ir nesureikšminti kai kurių dalykų. Jeigu manęs klausia, kaip planuoju išgyventi kokius nors ateities sunkumus – tai aš negalvoju ir neplanuoju. Dėl to gal ir svarbus tas žodis – pašaukimas. Jauti, kad tave Dievas kviečia, kad pasirinkęs šį kelią gali save įprasminti ir taip gyvendamas žmonėms pasitarnauti. Kaip ir būsimiesiems tėvams – kaip iš anksto gali būti įsitikinęs, kad būsi geras tėvas ar motina? Susilauk, užaugink vaiką ir žinosi – pasisekė ar nepasisekė.
Apie kunigystę galvojau ne nuo pat pašaukimo pradžios, kai tapau pranciškonu. Kai stojau į ordiną, norėjau būti broliu ir tarnauti kaip brolis, bet einant metams, bręsdamas gyvenimo kelyje, studijuodamas teologiją Vilniaus kunigų seminarijoje ir gyvendamas vienuolyne su parapijoje aktyviai tarnaujančiais broliais, užsidegiau, kad ir aš noriu tokiu būdu tarnauti Bažnyčioje. Net ir iš bendruomenės žmonių yra toks švelnus reikalavimas. Jie sako, kad labai reikia jaunų kunigų, gerų pasišventusių kunigų. Tai aš su ta mintimi ir ateinu. Galvoju, juk iš tikrųjų reikia. Jau esu šitame kelyje, tai ir keliausiu toliau.
Man atrodo, svarbiausia, kad kunigas būtų nepraradęs asmeninio tikėjimo. Kartais tas tikėjimas kai kurių dvasininkų būna kraštutinis – ar labai tradicinis, ar labai liberalus, vis dėlto kunigui reikia turėti savitą, unikalų Dievo ieškojimą, kad eitų gilyn į santykį su Viešpačiu. Ir dar, žinoma, kunigas turi būti arti žmonių. Jis gali būti dvasiškai labai teisingas, bet jeigu bus toli nuo žmonių, tai kam tada patarnaus? Koks jis tarpininkas? Aš pats esu labiau linkęs į šitą pusę, tai ir vertinu tuos, kurie moka būti su žmonėmis, sugeba pastebėti kiekvieną, atpažinti, kai žmonės atsiduria sudėtingose situacijose. Dabar pats mokausi ir patiriu: tie, kurie išlaiko maldos gyvenimą – susitvarko su sunkumais, tie, kurie atsigręžia į Dievą, susitinka su Juo, pasikalba – įgauna tvirtumo. O jeigu pasiduoda – tada praranda ryšį su Dievu. Tuomet viskas tampa kaip lažas, kaip koncentracijos stovykla.”
Visą Tomo Kemzūros interviu su br. Edvinu portale bernardinai.lt galite paskaityti čia.
