Visiems ordino mažesniesiems broliams, Pranciškoniškosios šeimos kontempliatyviosioms seserims,
TOR seserims ir mūsų seserims bei broliams, prisijungusiems prie ordino.
„Štai diena, kurią Viešpats sukūrė: džiaukimės ir linksminkimės! Juk švenčiausiasis mylimasis kūdikis buvo mums duotas, gimė mums kelyje ir buvo įdėtas į ėdžios, nes užeigoje nebuvo vietos”
Šiais žodžiais šventasis Pranciškus meldėsi su broliais Kalėdų dieną.
Per šį adventą ir 2023 m. Kalėdas norėčiau kartu su jumis, brangūs broliai ir seserys, daryti tą patį pasaulyje, kuriame tvyro tamsa, žaibuoja karas ir smurtas. Ypač galvojame apie Šventąją Žemę, kurioje Viešpats troško gimti vargšas ir mirti vargšas ir kurioje Jo agonija tebesitęsia.
Pranciškaus sukurta psalmė prasideda kvietimu džiaugtis, o tai šiandien atrodo sunkiau nei bet kada anksčiau. Iš tiesų, kaip galime būti laimingi, kai tiek daug mirties ženklų ir tokia neaiški ateitis? Ar apskritai turime teisę džiaugtis, kai tiek daug žmonių netenka ramybės ir paties gyvenimo?
Tad kaip šiuo metu galime patirti ir skelbti advento ir Kalėdų džiaugsmą?
Manau, kad mūsų prašoma išmokti atpažinti tuos dalykus mumyse, kurie trukdo mums iš tiesų patirti šį džiaugsmą ir ramybę.
Todėl norėčiau atkreipti mūsų dėmesį į tai, kad mumyse yra tai, ką mūsų dvasinė tradicija vadina aštuoniomis blogomis mintimis, t. y. tos nuostatos, kurios gadina mūsų džiaugsmą ir ramybę.
Gobšumas iškreipia mūsų santykį su maistu, tarsi per gausų valgymą ir gėrimą galėtume pasisotinti ir rasti laimę. Ne tik tai, bet ir gobšumas sužadina geismą, kuris iškreipia mūsų santykį su kūnu ir lytiškumu, kuris nebėra patiriamas kaip susitikimo, bet kaip turėjimo priemonė.
Pyktis iškreipia mūsų santykius su kitais žmonėmis, nes susieja mus su mūsų pačių idėjomis ir nuomonėmis, kurias bet kokia kaina giname. Tai atskleidžia mūsų tuštybę ir puikybę, iškreipia mūsų santykį su Dievu ir su viskuo, ką darome, nes mes patys užimame visą turimą erdvę.
Mirties baimė gali paskatinti mus norėti kaupti daiktus, todėl atsiranda godumas, kuris yra iškreiptas santykis su turtu ir pinigais. Kita mintis, iškreipianti mūsų santykį su laiku ir erdve, yra akedija, tamsus blogis, užpuolantis mus gyvenimo vidurdienį ir verčiantis mus tikėti, kad kažkokia kita vieta ir kitoks užsiėmimas bus mums geresnis, ir niekas to nesupranta – akedija taip pat mus pastato į visa ko centrą. Jei taip gyvename, nėra džiaugsmo, todėl ir liūdesys mus aplanko, pažeisdamas mūsų santykį su laiku, ir mes jį toleruojame tik dėl to, kad jaučiame, jog viskas praeina.
Norėjau grįžti prie šių senovinio blogio šaknų mumyse, nes terorizmo ir karo žiaurumas su viskuo, ką jis išlaisvina, suartina mus su tuo giliu minčių ir jausmų šuliniu, kuris griauna taiką ir džiaugsmą mumyse.
Būtent šiuo požiūriu suvokiame, kad mes taip pat esame atsakingi už pasaulio blogį, kuris pretenduoja užimti Dievo vietą. Blogis nėra pokštas. Šventasis Paulius sako, kad kažkas stabdo visišką Viešpaties apreiškimą „Jo atėjimo spindesyje” , ir mes nežinome, kas tai yra ir kas tai yra. Tačiau žinome, kad šioje kovoje esame svetimšaliai ir piligrimai ir kad laukdami Viešpaties atėjimo turime išlikti budrūs. Štai kodėl mūsų negąsdina laiko, kuriame gyvename, ženklai, kad ir kokie tragiški jie būtų. Laukdami Viešpaties, rūpinamės juos aiškinti tikėjimu, kad Jo meilė perkeistų mūsų širdis ir veiksmus, „kad Dievas būtų viskas visame kame” .
Todėl leiskime ateinančiam Viešpačiui apšviesti šią tamsią mūsų sritį ir atverti mus dorybėms, kurias Dvasia mums įdiegia. Kaip mums primena šventasis Pranciškus, tai džiaugsmas ir paprastumas, neturtas, nuolankumas, meilė ir klusnumas; būtent šios dorybės nugali blogas mintis ir nukreipia mus į Viešpatį , kad prasiveržtų tikėjimo ir sekimo Kristumi džiaugsmas, iš kurio gimsta ne pralaimėjimo ir liūdesio, bet šviesos kupinas gyvenimas.
Ši kelionė įmanoma sekant Pranciškaus pėdomis, kuris Greccio mieste sveikina Viešpaties atėjimą Eucharistijoje: „Štai kiekvieną dieną Jis nusižemina, tarsi nužengdamas nuo karaliaus sosto į Mergelės įsčias; kiekvieną dieną Jis pats ateina pas mus, nuolankiai pasirodydamas; kiekvieną dieną Jis nužengia iš Tėvo glėbio ant altoriaus” .
Būtent Viešpaties savęs išsižadėjimas atveria mums kelią į taikos ir džiaugsmo šaltinius, esančius vienybėje su visais kūriniais. Iš tiesų Eucharistijoje – Kristuje ir Dvasios galia – galime grąžinti Tėvui kūriniją, kuri „iki šiol dejuoja gimdymo skausmuose „.
Ramybė, džiaugsmas ir kūrinijos dejonės – tai ne pigus džiaugsmas, bet tobulas džiaugsmas, kuris Pranciškui brendo nuo Kalėdų patirties Greccio mieste iki susitikimo su Viešpačiu La Vernoje.
Tegul šis džiaugsmas išlieka su mumis ir su daugeliu geros valios žmonių šiuo metu, kai artėjame prie džiaugsmo, kuris mums atsiskleidžia Kūdikyje, gimusiame kelyje, kaip ir daugelis tų, kurie šiandien bėga nuo karų, bado ir neteisybės.
Tai paprastas ir tikras džiaugsmas, kuris leidžia mums nujausti, ką patirsime Viešpačiui sugrįžus, už kurį meldžiamės:
Maranata, ateik, Viešpatie Jėzau! Mes trokštame Tavęs ir skauda dėl Tavo tylos šiandien.
O gal iš tikrųjų tu ateini pas mus, kankindamasis dėl savo nebuvimo? Tu esi netoli mūsų, tad leisk save atpažinti. Duok mums Marijos tikėjimą, tos, kuri mokėjo laukti!
Su geriausiais linkėjimais, kad adventas ir Kalėdos visiems būtų kupini Viešpaties ramybės.
Roma, 2023 m. lapkričio 29 d.
Regola bollata patvirtinimo 8-asis šimtmetis
Jūsų brolis ir tarnas,
Massimo Fusarelli OFM
Generalinis ministras
