Gegužės 13 d. šv. Klaros seserų bendruomenė švenčia kertinio akmens padėjimo ir įsikūrimo Kretingoje 25-metį. Seserys kviečia visus jungtis į bendrą maldą ir kartu dėkoti Dievui už suteiktas malones. Gegužės 13 d., 16 val., šv. Mišias aukos Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos ministras br. kun. Evaldas Darulis OFM. Po šv. Mišių – agapė. Gegužės 14 d., 10 val., Eucharistiją švęsime su J. E. Telšių vyskupu Algirdu Jurevičiumi, o 17 val. numatyta Valandų liturgijos vakarinė malda ir agapė kartu su pasauliečiais pranciškonais.
1998 m. gegužės 13-ąją Telšių vyskupas Antanas Vaičius Kretingoje pašventino kertinį šv. Klaros seserų vienuolyno akmenį. Tai buvo pirmojo ir vienintelio klarisių vienuolyno Lietuvoje pradžia. Mintis steigti Šv. Klaros seserų bendruomenę kilo mažesniesiems broliams, kurie 1993 m. ėmė burti merginas, ieškančias pašaukimo ir norinčias gyventi pagal pranciškonišką dvasingumą. 1994-ųjų rugsėjį septynios kandidatės iš Lietuvos išvyko į Mantujos klarisių vienuolyną Italijoje. Ten seserys praleido beveik ketverius metus, išmoko italų kalbą, pažino bendruomenės gyvenimą ir gavo pradinį ugdymą. 1998 m. vasario 1 d. penkios seserys Mantujos vienuolyne davė laikinuosius įžadus ir balandžio mėnesį kartu su magistre seserimi Margherita Pellizzari sugrįžo į Lietuvą. Kol vyko vienuolyno statyba, seserys laikinai apsigyveno broliams priklausančiame name. 2000 m. rugsėjo 15 d. vyko iškilmingas Šv. Klaros seserų vienuolyno pašventinimas, o dar po trejų metų vienuolynas Kretingoje gavo kanoninį įteisinimą.
Planuojant naujo vienuolyno fundaciją Lietuvoje, buvo svarstomos įvairios galimybės: Senieji Trakai, Tytuvėnai, Kaunas, Pakutuvėnai, Kretinga. Pastatas turėjo atitikti klauzūrinio (uždaro) vienuolyno reikalavimus ir būti netoli brolių pranciškonų namų. Tuometinis Telšių vyskupas Antanas Vaičius palankiai vertino kontempliatyvios bendruomenės įsikūrimą vyskupijoje, tačiau rėmėjų teko ieškoti užsienyje. Tad klarisių vienuolynas pagal italų architekto Nunzio Rimmaudo projektą iš esmės buvo pastatytas ir įrengtas Italijos, Vokietijos, JAV ir Anglijos geradarių aukomis. Prie Šv. Klaros vienuolyno ir koplyčios pastatymo bei įrengimo prisidėjo daug žmonių: pasauliečių, kunigų, vienuolių. Statant vienuolyną Kretingoje, bendradarbiavo taip pat ir rajono savivaldybė.
Seserys norėjo kukliai įrengto vienuolyno su ploteliu žemės, kad galėtų pasisodinti vaismedžių ir užsiauginti daržovių savo reikmėms. Tikintis gausių pašaukimų, buvo įrengta 20 celių (gyvenamųjų kambarėlių), nors šiuo metu vienuolyne gyvena tik devynios seserys. „Iš lietuvių lankytojų kartais išgirstame, kad pastatas labai didelis, tačiau atvykę svečiai iš Italijos stebisi, kad viduje patalpos visai mažytės. Jau dabar turime pasispausti darbo kambaryje, tačiau vasarą daug laiko praleidžiame dirbdamos lauke ir tvarkydamos aplinką“, – sako seserys klarisės.
Kalbant apie šv. Klaros aktualumą šiandien, verta prisiminti pamatines klarisėms būdingo kontempliatyvaus gyvenimo vertybes: tylą, dėmesingą klausymąsi, pašaukimą į vidinį gyvenimą, pastovumą. Seserys įsitikinusios, kad prie greitų pokyčių pripratusiai visuomenei būtinas tam tikras pastovumas. Nuolat skubantis žmogus nori sugrįžti ten, kur galėtų nurimti, pasijusti reikalingas. Vienuolyno kertinio akmens pašventinimo dieną motina Margherita sakė: „Kretingoje įsikūrus šv. Klaros seserims, niekas nebeturėtų jaustis vienišas, nes, nors ir būdamos tyliai pasislėpusios, savo širdyje ir gyvenime trokštame būti visiems artimos seserys“.
Žmonės yra įpratę matyti pranciškonus, nešiojančius virvę su trimis mazgais, simbolizuojančiais klusnumo, neturto ir skaistumo įžadus. Klarisių virvė turi keturis mazgus, nes seserys duoda dar vieną – klauzūros arba uždaro gyvenimo įžadą. Nors kai kuriuos lankytojus trikdo klarisių vienuolynuose esančios grotos – iš viduramžių perimtas, bet kartu ir gerokai supaprastintas atsiskyrimo nuo pasaulio ženklas, tačiau gyvendamos uždarą maldos ir atgailos gyvenimą seserys visada jaučia bendruomenės buvimą šalia. Būdamos Pranciškoniškosios šeimos dalimi, seserys klarisės kasdien su mažesniaisiais broliais švenčia šv. Mišias, palaiko ryšį su pasauliečiais pranciškonais.
Šv. Klaros gyvenamuoju laikotarpiu vienuolijos etalonas buvo kitoks – gerai organizuota, materialiai aprūpinta, turinti aiškią hierarchinę struktūrą bendruomenė. Pasirinkusi neturto kelią be jokios nuosavybės ir pastovių pajamų, Klara žengė reikšmingą žingsnį, atsisakydama hierarchinių santykių. Seserų bendruomenei vadovauja motina abatė, kuri, anot šv. Klaros, yra „visų seserų tarnaitė“. Klarisių veiklos pobūdį lemia vietos Bažnyčios poreikiai. Kretingoje gyvenančios seserys kepa komunikantus, daro rožinius, siuva ir siuvinėja. Klarisės gyvena iš savo rankų darbo ir Dievo malonės, kuri pasireiškia per geradarius. „Šiandien galime pasidžiaugti, kad turime nemažai geradarių, palaikančių mus ne tik pinigine auka, bet ir pasidalijančių gėrybėmis, geru žodžiu, pagelbstinčių įvairiuose darbuose. Mes neatliekame darbų, kurie neštų didelį pelną, kaip to ir norėjo šventoji motina Klara. Daugiausia tai paprasti rankų darbai, patarnavimai Bažnyčios labui. Mes pasitikime Apvaizda ir lydime savo geradarius užtarimo malda“, – sako jau dvidešimt penkerius metus Kretingoje gyvenančios šv. Klaros seserys.
