Gyvenkit, klausytojai, visados Kristaus širdelėje (J. A. Pabrėža).
Apie Jurgį Ambraziejų Pabrėžą (1771-01-15, Večiai – 1849-10-30, Kretinga) daugiausia žinome kaip apie liaudies gydytoją, mokslininką, kalbininką, botaniką, sveikos gyvensenos pradininką. Peržvelgę beveik šimto metų publikacijas spaudoje aptinkame vos keletą straipsnių apie J. A. Pabrėžą kaip kunigą, dvasininką, pamokslininką.
Jo pamokslai gana išsamiai nagrinėjami kalbiniu, etnografiniu, istoriniu, kultūriniu, šviečiamuoju aspektais: „J. A. Pabrėža yra ryškus pavyzdys kunigo, pasišventusio vienam iš svarbiausių švietimo epochos tikslų – ištraukti žmones iš tamsos. J. Pabrėžos pamokslai persunkti susirūpinimo moralės problemomis ir žmogaus sielos tobulinimu, pilni ir labai praktiškų naudingų patarimų teisiniais, medicinos, pedagogikos, psichologijos ir kt. klausimais, bent iš dalies kompensavo tą informacijos vakuumą, kuriame gyveno XIX a. pirmųjų dešimtmečių Žemaitijos valstietis“, – 2008 m. „Žemaičių žemės“ žurnale rašė Laima Gylienė. Tačiau tuo aspektu, kuriuo pamokslai buvo sakomi paties Pabrėžos – katechetiniu, evangelizaciniu – išganomuoju aspektu žvelgiama tik V. Gidžiūno knygoje.
Sovietmečio laikotarpio ideologija sukūrė didžiulę spragą J. A. Pabrėžos asmenybės paveiksle. Ir šiandien jis vis dar vaizduojamas kaip nesuprastas savo laikmečio mokslininkas, kurį varžė dvasininko luomas, nenorėjo suprasti dvasininkija. Arba iš viso net neužsimenama, kad jis buvo kunigas.
Peržvelgus išlikusius J. A. Pabrėžos pamokslus bei jo asmeninius dvasinio tobulėjimo pasiryžimus, matome, kad pirmiausia jis troško sekti Nukryžiuotuoju Kristumi ir tobulai įvykdyti Dievo valią savo gyvenime. Dar seminarijoje Jurgis Pabrėža studijavo šv. Augustino mokymą apie kunigų pareigas ir atsakomybę už kiekvieną sielą. Būdamas nepaprastai pareigingas ir ištikimas pažadams, pabūgo tokios atsakomybės, norėjo palikti studijas, tačiau rektoriui pavyko jį įkalbėti tęsti mokslus.
Rūpestingas klebonas
1796 m. vasario 26 d. Žemaičių vyskupas Steponas Giedraitis Jurgį Pabrėžą įšventino kunigu. Per savo gyvenimą J. Pabrėža tarnavo šešiose žemaičių krašto parapijose: Šiluvoje (1796–1797, vikaras), Raudėnuose (1798–1800, administratorius), Tveruose (1800–1802, vikaras), Plungėje (1802–1807, vikaras), Kartenoje (1807–1817, altarista), Kretingoje (1817–1849, pranciškonas tretininkas, pamokslininkas, gydytojas, mokslininkas: 1817–1821 mokytojas, gimnazijos kapelionas, 1821–1826 pamokslininkas (paskutiniai pamokslai užrašyti 1831 m.), 1826–1849, emeritas).
Jaunas kunigas nuo pat pradžių jautė didelę atsakomybę už savo parapijiečių sielų išganymą, labai rimtai ir atsakingai ruošėsi pamokslams: nuodugniai studijavo Šventąjį Raštą, įvairių šventųjų, Bažnyčios tėvų ir daktarų bei garsių pamokslininkų veikalus, Bažnyčios susirinkimų medžiagą, Bažnyčios katekizmą, Šventojo Rašto komentarus, stengėsi pažinti tos vietovės, kurioje pamokslaus, žmonių gyvenimo būdą, įpročius, ydas, kad klausytojams pamokslas būtų aktualus ir suvokiamas, mintis pagrįsdavo istoriniais, etnografiniais faktais. Pamokslams tinkamas Šventojo Rašto ištraukas išmokdavo atmintinai.
Seminarijoje pajausta kunigo atsakomybė už kiekvieną jam patikėtą sielą skleidėsi visą J. A. Pabrėžos gyvenimą. Paskirtas klebonu į Raudėnų parapiją pirmame pamoksle kalbėjo: „Žinau gerai, jog už kiekvieną sielą, jei kuri mano valdymo metu, saugok Dieve, nueis į pragarą, man reikės Dievui atsakyti! Na, kaip tad neverkti? Sutvėrėjau mano! Už ką mane baudi? Už tai, jog tau prisakiau per Ezechielį pranašą, tais žodžiais: „Jei man sakant bedieviui ‚Mirte mirsi‘, tu jam nepaskelbsi ir nekalbėsi, kad jis gręžtųs nuo savo bedieviško kelio ir būtų gyvas, tas bedievis mirs savo neteisybėje. Iš tų žodžių atkreipkite dėmesį tik į tuos „jei tu jam nepaskelbsi“. Taigi pražūties priežastis bus mano tylėjimas ir nesakymas. Ar supratote visi, ko Viešpats Dievas iš manęs nori ir man įsako, idant netylėčiau, o sakyčiau jums, ką privalote daryti ir ko saugotis, kad būtumėte danguje? Tai norėdamas išpildyti jums, mieli parapijiečiai, prižadu dvejopu būdu jus mokyti: pamokslais ir įspėjimais.“
J. A. Pabrėžos pamokslai tinka visiems laikams ir amžiams, jie nesensta, nes Dievas pažadėjo savo ištikimiesiems „nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis“ (Plg. Mt 10, 19–20; Mk 13, 11). Galbūt todėl jautriasielis pamokslininkas taip troško klausytojų sąmoningumo: viename pamoksle apgailestavo, kad tikintieji nesuvokia maldų turinio ir tik mechaniškai, kaip papūgos, jas kartoja. Todėl kantriai aiškino ką reiškia kiekvienas žodis ir sakinys, pvz.: „Kodėl sakome „Tėve mūsų“, o ne „Sutvėrėjau“ ar „Teisėjau“? Nes „Tėve“ – tai kreipinys, įkvepiantis meilę ir viltį.“
J. A. Pabrėža pamokslais pagarsėjo dar būdamas kunigu Plungėje. 1821–1827 m. buvo paskirtas Kretingos vienuolyno pamokslininku, kurį kviesdavosi aplinkinių parapijų klebonai. J. Tumas-Vaižgantas apie jį rašė: „Šventadieniais sakydavęs be galo gražius pamokslus; jų pasiklausyti susirinkdavę ir iš tolimesnių parapijų.“ Išliko pamokslai sakyti Kretingoje, Salantuose, Mosėdyje, Kalnalyje, Plungėje, Jokūbave, Budriuose, Veiviržėnuose, Vėžaičiuose, Kartenoje, Telšiuose, Endriejave, Beržore, Darbėnuose, Gargžduose, Kantaučiuose, Laukžemėje, Lenkimuose, Lieplaukėje, Šilutėje, Tveruose, Žlibinuose. Skelbdamas Dievo žodį buvo nukeliavęs net už Kuršių įlankos pas prūsų lietuvius. Žemaičių krašte jis buvo populiaresnis net už Motiejų Valančių. Kretingos vienuolyno bibliotekoje tarpukariu buvo penkios stambios ranka rašytos ir įrištos J. A. Pabrėžos pamokslų knygos.
Nuolat siekiantis tobulėti kunigas
Kunigystės idealą tobulai atspindi Jurgio Pabrėžos pasiryžimai, padaryti Plungėje 1802 metais:
Atsimink mirtį ir kunigo didelę atsakomybę prieš Dievą. Gali būti daugiau kunigų pražuvusių, negu išganytų.
Neįsileisti į galvą minties, kad jau pasiektas tobulumas, kurio visai dar neturi.
Ruoštis šv. Mišioms jau iš vakaro.
Nesiartinti prie altoriaus dėl žemiško pelno, ambicijos ar panašių tikslų.
Turėti kunigišką dvasią.
Po ketverių metų padarytuose dvasinio tobulėjimo pasiryžimuose vėl akcentuojamas kunigystės sakralumas ir sąmoningumas visuose reikaluose:
Dievotas šv. Mišių laikymas ir kunigiškų poterių kalbėjimas.
Kunigiškus poterius kalbėti su prisiruošimu, savu laiku (kiek tai galima), ne tik lūpomis bet ir širdimi, visu kūnu, pilnai, atidžiai, maldingai, viską aiškiai ištariant, neskubant.
Sunkiausiai įžeidžia kunigo šventumą girtavimas, žemiškų turtų geidimas, godumas, pasipūtimas, simonija ir nesusilaikymas.
Turi kunigas būti neblausus, visuomet ramiu veidu, malonus santykiuose su žmonėmis.
Būti visiems bendrai ir kiekvienam atskirai geriausiu tėvu ir broliu.
Pirmiausia rūpintis jų sielos išganymu, bet kartu jiems padėti ir kūno reikaluose.
Nepamiršti, kad kunigo uolumas, kuris nėra panašus į meilę, kuris nėra pati deganti meilė, kuris nėra kruopštus, gailestingas, malonus, nuolankus, kantrus, kuris pelnu užimtas, – nėra stropumas.
Reikia daug skaityti ir dirbti ir drąsos nepasimesti dėl nepasisekimų.
Reikia išsižadėti pasaulio dvasios ir pasisemti Dievo dvasios.
Neieškoti garbės pas žmones.
Turėti karštą norą patarnauti žmonių sielų išganymui: ar tai sakyti didžiai žmonių miniai, ar mažiausiai žmonių saujelei.
Perskaičius šiuos pasiryžimus jau nestebina, kad kunigas J. A. Pabrėža parapijiečiams darė didelę įtaką savo pavyzdžiu, giliu dvasiniu gyvenimu ir maldingumu – puikiai derino apaštališką, misionierišką veiklą su asmeniniu asketišku gyvenimu.
Jurgis Pabrėža siekdamas tobulumo ir šventumo pasiryžo apsimarinti tiek vidumi, tiek išore. Vidumi apsimarindamas siekia išnaikinti piktus palinkimus ir aistras. Proto apmarinimui pasiryžta niekada greitai ir be pastabos nedaryti sprendimų, per daug nepasitikėti savo nuomone, jos atkakliai nesilaikyti. Valios apmarinimui nusistato tramdyti savo norus, sulaikyti geismus, valią pajungti Dievo ir Bažnyčios įsakymų klusnumui; ne tai daryti, ne to ieškoti, ko nori sugedusi žmogaus prigimtis, ko pageidauja prie blogio palinkusi žmogaus valia, bet to, ką Dievas įsako, ką sveikas protas pataria, ko įstatai reikalauja. Išoriniam apsimarinimui užsibrėžia neieškoti patogumų, pasitenkinimo valgyje ir gėrime, pratinti save prie reikalingų dalykų mažinimo, saugotis lepumo, pasiryžta būti darbščiu, saugotis tingumo, nors kūnas ir priešintųsi tam, o labiausiai saugoti liežuvį ir akis.
Čia kunigas Pabrėža pažymi, kad draugavimas su moterimis yra pavojingas ir vengtinas – jis siekia nuo pagundos saugoti tiek save, tiek jas pačias: „Saugotis pažinčių ir nereikalingų pasikalbėjimų su moterimis, o labiausiai – su jaunesnėmis. Visados ir tuojau priešintis pagundoms, nenupulti dvasioje vėl sunkiose pagundose, nes tol nėra nuodėmės, kol priešinamasi. Didžiausiai vengti vidujinio liūdnumo ir sujudimo, iš kurių pareina sunkiausios pagundos. Saugotis švelnių žodžių su moterimis, ypač su namiškėmis. Nelaikyti pas save, ypač po tuo pačiu stogu, jaunesnių tarnaičių bei įtariamų moteriškių, nors ir giminaitės jos būtų. Taip viską susitvarkyti, kad gyvenimas būtų maldingas ir šventas.“
Šiuolaikiniam žmogui gali pasirodyti, kad Pabrėža buvo kunigas maksimalistas, kad jo sau keliami reikalavimai buvo neįgyvendinami. Bet įdėmiau pažvelgus, akivaizdu, kad J. A. Pabrėžos siekis visada būti Dievo akivaizdoje yra nesenstantis, visiems laikams aktualus dalykas, kaip visiems laikams aktualus yra krikščioniškos artimo meilės mokslas, kurio tėvas Ambraziejus visą gyvenimą mokėsi ir kurio veiksmu ir žodžiu mokė kitus.
Uolus nuodėmklausys
Vyskupas Motiejus Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ rašo: „Žmonės jo pamokslų kaipo kokio apaštalo su didžiausia atida klauso ir nemaž gauna pelno išganymo. Kada jis kazelyčion įlipęs Tėve mūsų tesukalbėtų, ir ta jo malda nebūtų be dieviškos naudos žmonių, nes taip yra už šventą turimas, jog tarsi pats jo pasirodymas jau draudžia žmones ir veda ant gero. Daugel dievobaimingų žmonių turi jį už vadovą kely išganymo, todėl kunigas Pabrėža kasdieną klauso valandų valandas išpažinimo nusidėjimų. Norėdamas dar ir miręs mokyti žmones, parašė jiems knygeles. Be galo darbus tas zakonikas niekuomet nespėja. Vos atkalbėjęs poterius ir kitus apėjęs žygius, diena iš dienos rašo. Pratęsk, Dieve, jam amžių ir suteik turtingą poną, kurs parašytas per jį knygas išspausdinęs žmonėms paskelbtų!“ M. Valančiaus liudijimu, J. A. Pabrėža buvo uolus nuodėmklausys, geras dvasios vadas ir švento gyvenimo žmogus.
Apie tai, kad J. A. Pabrėža pasitikėjo ne tik kaimo liaudis, bet ir kunigai, byloja 1846 m. S. Daukanto laiškas M. Valančiui: „Nusiųsk vieną egzempliorių kun. Pabrėžai, kad jis rekomenduotų savo apylinkės kunigams, nes ką jis pasakys, bus jiems šventa.“
Labai daug žmonių kunigą Pabrėžą buvo pasirinkę dvasios vadovu. Jis buvo plačiai pagarsėjęs kaip geras išpažinčių klausytojas. Pasiryžimuose ne kartą užsibrėžia pas jį atėjusiems būti atlaidus, išklausyti ir pamokyti, melstis už visus pas jį ateinančius:
Einant į klausyklą pasiskirti keletą minučių dvasios susikaupimui.
Atlikti pirmiau pačiam išpažintį, jei būtų reikalas, o paskiau jau kitus klausyti. Jei išpažintis ir nebūtų reikalinga pačiam atlikti, tuomet sužadinti gailestį už nuodėmes.
Klausykloje nuolatos turėti save Dievo akivaizdoje ir šauktis trumpais ir karštais atsidūsėjimais Jo pagalbos, kad, švarindamas kitus, pats nesusiterštumei.
Išėjus iš klausyklos, nepamiršti penitentų, bet pavesti juos Dievo malonei. Jei juos įkvėpė pas mane ateiti išpažinties, turi man rūpėti ir jų sielų išganymas. Karšta malda už juos daugiau gali padėti, negu klausykloje pamokymai.
Skuodo ir Mosėdžio senieji gyventojai pasakojo, kad sužinojus, jog kokių nors atlaidų ar rekolekcijų proga į kažkurią bažnyčią iš Kretingos atvyks garsus pamokslininkas J. A. Pabrėža, iš kelių aplinkinių parapijų suplaukdavo minios žmonių. Nesant galimybės išklausyti visų norinčiųjų išpažinčių, nes neužtekdavo nei klausyklų, nei kunigų, tėvas Ambraziejus pasakydavęs atitinkamą pamokslą, ir, išskyrus keletą sunkiausių nuodėmių, uždėdavęs visiems atgailą, liepdavęs gailėtis pikta padarius ir duodavęs kartu visai žmonių miniai nuodėmių atleidimą.
Norėdamas žmonėms palengvinti pasiruošimą išpažinčiai, 1845 m. jis parašė knygelę „Parkratyma tąn sąuźines“ (pavadinimą redagavo M. Valančius), o 1846 m. – knygelę „Rekolekcijos dvasiškos, į tris dienas padalintos“.
1809 m. Kartenoje padarytas pasiryžimas ypač stipriai atliepia šių dienų Lietuvos aktualijas – kunigo poziciją pasaulio iššūkių akivaizdoje: „Stropiai, rūpestingai tarnauti Dievui ir sielų išganymui. Uoliausiai saugotis pasaulio silpnybių, pasaulio, kuris siekia neribotos laisvės, nenori niekam pasiduoti, nenori turėti kitų įstatymų, kaip tiktai savo valią ir pageidimus, ieško lepumų ir patogumų, glamonėjimų ir naujienybių, smerkia ir atmeta, kas buvo seniau ir amžiais pašvęsta“. Tokių iššūkių akivaizdoje J. A. Pabrėža pirmiausia pradeda nuo savęs ir pasižada: „Skaityti ir išpildyti visus kanonų reikalavimus ir sinodų nurodymus. Šventai atlikti kasdienius apmąstymus, tikybinių knygų skaitymą, sąžinės sąskaitas, šv. Sakramentų teikimą, pamokslų ruošimą, mokslo studijas.“
Apie J. A. Pabrėžos dvasios kilnumą liudija jo palikti dvasinio gyvenimo pasiryžimai, uolus pareigų atlikimas, apaštalavimo dvasia, Dievo ir artimo meilė, darbštumas, sąžiningumas ir tikinčiųjų po jo mirties patiriamos malonės: žmonės būriais traukė į Kretingos parapijos senąsias kapines ir prie jo kapo meldė užtarimo. Žiemą ir vasarą buvo išmintas takas einančiųjų aplink jį keliais. Kapas uoliai su pagarba lankomas tiek tarpukariu, tiek sovietmečiu, tiek ir Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu.
Kunigo, pranciškono tretininko, mokslininko J. A. Pabrėžos atminimas ir šiandien gyvas žmonių širdyse. Žemaičiai jį laiko šventuoju, nes ne vienas prie jo kapo yra patyręs Dievo malonių. Žmonės ateina pasimelsti, paprašyti užtarimo ligose bei kasdieniuose dalykuose. Net ir paprastomis dienomis čia nuolat dega žvakės, o Vėlinių ir Visų šventųjų dienomis koplytėlė skęsta žvakelių jūroje.
„Jurgis Pabrėža – įžvalgus gamtamokslininkas, jautriasielis gydytojas, aistringas savo krašto, jo kalbos ir jo istorijos mylėtojas, minias uždegantis oratorius ir pamokslininkas, sveikų idėjų visuomenininkas, pavyzdingas dvasininkas, kurio svarbiausias gyvenimo tikslas – savyje įgyvendinti ir kituose įdiegti Kristaus Evangeliją ir visomis galiomis bei talentais tarnauti žmonėms. Buvimas mokslininku, gydytoju, veikėju ar pan. buvo tik natūralios ir apčiuopiamos tėvo Ambraziejaus Pabrėžos pilnutinai išgyventos Evangelijos apraiškos“, – apibendrino pranciškonų provincijolas Placidas Barius, OFM.