Prof. Paulius Subačius: „Pranciškonai parodė, kad Bažnyčia yra visokia“

Prieš tris dešimtmečius, 1989 m. lapkričio 19 dieną, Lietuvai dar tebesant Sovietų Sąjungos sudėtyje, mažesnieji broliai pranciškonai sugrįžo į Kretingą ir pradėjo viešą veiklą Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai bažnyčioje. Ko gero, jie buvo visoje Sovietų Sąjungoje pirmoji vienuolija, išėjusi iš pogrindžio. Greitai jaunų ir aktyvių brolių veikla patraukė minias žmonių. Humanitarinių mokslų daktaras prof. Paulius Subačius pasakoja apie tuometinį kontekstą, kur, jo galva, slypėjo pranciškonų sėkmės priežastis ir kokią įtaką jie turėjo Katalikų Bažnyčios Lietuvoje dvasiniam atsinaujinimui.

Sugrįžkime į laikotarpį tarp Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus 1987-aisiais ir nepriklausomybės atgavimo 1990-aisiais. Viena vertus, Lietuva dar buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje, kita vertus, žmonių širdyse jau dvelkė laisvės vėjas. Kalbant apie sovietmečių persekiotą Katalikų Bažnyčią, kuo jos santykiai su valdžia pasižymėjo šiuo paskutiniuoju laikotarpiu?

Viena vertus, Gorbačiovas paskelbė „perestroiką“ (liet. persitvarkymas) ir „glasnost“ (liet. atvirumas). Dalis žmonių įsivaizdavo, kad jau galima kažką viešai daryti, bet pirmieji veiksmai tuoj pat susilaukė įgaliotinio religijų reikalais įspėjimų, o kai kur apsilankė patys „KGBistai“. Lietuvos krikšto jubiliejaus paminėjimas vėlgi parodė, kad dar buvo labai griežta priežiūra. Saugumas kontroliavo jubiliejinės komisijos darbą, buvo atmesti prašymai grąžinti Vilniaus katedrą, leisti bent minimalų religinį leidinį periodinį, viskas buvo atmesta, suvaržyta, stebimi ir visiškai atvirai sekami svečiai, kurie buvo atvažiavę iš aplinkinių šalių ir iš Romos. Todėl visi labai abejojo, kad galima kažką daryti.

Laisvės Bažnyčioje jausmą atnešė pranešimas per Vatikano radiją ir Vakarų valstybių radijo stotis, kad vyskupas Vincentas Sladkevičius yra pakeltas kardinolu. Vėliau, po kelių mėnesių įsikūrus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, dalis Bažnyčios žmonių, turėjusių daugiau vidinės drąsos, jau kalbėjo tikrai labai laisvai.

Tą 1988-ųjų vasarą kard. V. Sladkevičius gana garsiai pasakė, kad į seminariją priims tą, ką norės, ir tiek, kiek norės. Jis pradėjo skirti kunigus į parapijas be religijų reikalų įgaliotinio sutikimo, tiktai jam pranešdamas, kad paskirs vieną ar kitą kunigą, taip pat ir pogrindžio kunigus, kurie sovietų požiūriu neturėjo šventimų, nes tie šventimai buvo atlikti slaptai. Vėliau rudenį kunigai visiškai viešai dalyvavo Sąjūdžio suvažiavime, prie uždarytos Vilniaus katedros durų vyko šv. Mišios, kuriose kaip diakonas patarnavo dabartinis kunigas pranciškonas Astijus Kungys, tad, kas norėjo, tas tuo metu veikė jau gana laisvai.

Tačiau reikia pridurti, kad Bažnyčioje dar buvo gana daug baimės ir būgštavimo, jog viskas gali grįžti atgal, vėl prasidėti represijos. Tos baimės buvo net po nepriklausomybės paskelbimo. Tad jeigu kalbėtume apie pirmąjį masinį vienuolių išėjimą į viešumą, tai jis įvyko tik 1990-ųjų metų vasarą, per iškilmingas devintinių pamaldas Vilniaus katedros aikštėje, kur daugybės moterų ir vyrų vienuolijų atstovai pirmą kartą pasirodė su abitais. Nuo to momento, nepaisant sausio 13-osios įvykių ir kitų dalykų, jau nebebuvo grįžta į tą baimės atmosferą.

Kun. Edmundas Atkočiūnas ir br. kun. Benediktas Jurčys OFM (dešinėje) aukoja šv. Mišias Baltijos kelyje

Dėl Bažnyčios persekiojimo sovietmečiu buvome šiek tiek atsilikę nuo Vatikano II Susirinkimo dvasios, tad brolių pranciškonų charizmatinis šlovinimas, bendravimas su jaunimu, stovyklų ir žygių organizavimas, nemokamas sakramentų teikimas pradžioje sulaukė kunigų pasipriešinimo ir net skundų vyskupui. Kokį matote pranciškonų indėlį į Lietuvos Bažnyčios dvasinį atsinaujinimą po nepriklausomybės?

Viena vertus, jeigu žiūrėsim į XX amžių, ypač nuo Vatikano II Susirinkimo, tai Vakarų pasaulyje labai aiškiai matysime charizminio judėjimo iškilimą ir Šventosios Dvasios pabrėžimą. Tenka pripažinti, kad trys Švenčiausiosios Trejybės asmenys Tradicijoje nėra išaukštinti vienodomis proporcijomis.

Mes labai aiškiai esame Marijocentrinis kraštas ir net teologai pabrėžia, kad Kristus čia yra labai sekliai suvokiamas, o ką jau kalbėti apie Šventąją Dvasią – Ji iš viso tebuvo tas balandis, nupieštas kur nors ant skliauto. Niekas tos liepsnos nepabrėžė. O toje liepsnoje yra ir džiaugsmas, ir labai didelė pašaukimų įvairovė, ko trūko visiems. Ten, kur Tradicija trūkinėjo, kur ją reikėjo visiškai atkurti, į bažnyčią atėjo žmonės, kurie augo ateistinėse šeimose, nežinodami, ko ieško, ir jiems būtent reikėjo tos liepsnos.

Pradžioje Lietuvoje labiau matėsi protestantiškos kilmės charizminiai judėjimai, kurie sulaukė priešiškumo ir tradicionalistų baimės, o pranciškonai buvo ryškiausi, kurie pabrėžė šitą kryptį Katalikų Bažnyčioje.

Ir jie patys buvo labai jauni, labai linksmi. Tie pirmieji broliai, Benediktas, Astijus, Gediminas, yra keleriais metais už mane vyresni, ir aš atsimenu, kokie jie visi buvo entuziastingi ir neslėpė savo charizmų. Jei galiu kažką daryti, tai ir šoku, dainuoju, skelbiu. Ir tai nebuvo nuosekli programa – kad darysim tą ar aną, ne. Jie darė tai, kas jiems buvo tikrai malonu, įkvėpė juos pačius, o žmonės autentišką dalyką labai greitai pajaučia.

Aš manau, kad tai paliko pėdsaką. Dabar daugelis tų žmonių jau nebėra jauni, jau patys augina vaikus ir gal jau greitai anūkų susilauks, bet ta žinia, kad Dievas yra ir džiaugsmas, buvo išdeginta labai giliai. Mūsų tautai būdingas kančios pabrėžimas – iškentėti, perkentėti, pasiaukoti – jo Lietuvoje tiek daug, kad niekas tikrai to nepakeis ir neišmes, bet sandas, kurio labai trūko, buvo būtent tikėjimo džiaugsmas.

Šlovinimas Kretingos bažnyčios šventoriuje

Ar tiesa, kad Lietuvos šv. Kazimiero provincijos broliai buvo pirmieji visoje Sovietų Sąjungoje išėję iš pogrindžio ir pradėję viešą veiklą? Kuo Lietuva išsiskyrė iš kitų sovietinių valstybių?

Na, pirmiausia brolių drąsa matėsi daug anksčiau, kai pranciškonai buvo turbūt patys aktyviausi misijose Sovietų Sąjungoje, nes pranciškonai kunigai važiavo į Kazachstaną, pas ten buvusius tremtinius katalikus ir vietinius žmones, bei į kitas vietoves Sibire. Tie dalykai jau 1988–1989 metais tapo žinomi: jie atsiskleidė kai kuriuose atsiminimuose, paskui – Sąjūdžio spaudoje, apie tai buvo pradėta kalbėti per užsienio radijo stotis minint vardus ir pavardes, nes jau nebebijota tiems žmonėms pakenkti.

Tuo metu ir tarp pasauliečių, ir tarp dvasininkų buvo mintis, kad Lietuva žadina ir visą imperiją. Kad tas šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę“ buvo ir už mūsų, ir už jūsų religinę laisvę. Pasklido garsas, kad pas mus jau galima laisvai švęsti Mišias, žmonės atvykdavo gauti sakramentų, mūsų vyskupai pirmieji išvažiavo teikti Sutvirtinimo kitur. Pranciškonai šiose misijose buvo ganėtinai aktyvūs, ir tą buvo galima matyti visos Sovietų Sąjungos kontekste.

Broliai pranciškonai nepasižymėjo stipria pogrindžio veikla kaip jėzuitai, jų pagrindinė misija tuo metu buvo už Atlanto. Vis dėlto atgavus nepriklausomybę būtent pranciškonai tapo gausiausia vyrų vienuolija Lietuvoje. Į kokius poreikius atliepė ar kokius laiko ženklus perskaitė broliai, kad jų veikla sulaukė žmonių atsako ir naujų pašaukimų?

Aš iš pradžių norėčiau paprieštarauti gana plačiai žinomai minčiai, kad pranciškonai parodė kitokią Bažnyčią, kitokį Bažnyčios veidą ar kitokį tikėjimą. Aš manau, kad šitas teiginys yra nepagrįstas, nes tai, ką jie parodė (o tai iš tikrųjų buvo rodymas, liudijimas, kvietimas), kad Bažnyčia yra visokia. Ne Bažnyčia A ir Bažnyčia B, tradicinė ir naujoviška, bet kad ji yra visokia. Kad jos ribas, savo tikėjimo skelbimo ribas, liudijimo ribas, džiaugsmo Dievo malone ribas galima plėsti į pačias įvairiausias sritis. Ir jie iš tikrųjų plėtė jas į įvairiausias sritis, o ne nuėjo į kažkokį šoną, dėl ko buvo susilaukiama nemažai priekaištų ir kritikos.

Antras dalykas, kurį norėčiau pasakyti, mano galva, yra gana paradoksalus. Nemaža brolių pranciškonų sėkmės dalis buvo tai, kad jiems antisovietiškumas ar pogrindžio veikimas nebuvo labai svarbūs. Kodėl aš taip sakau? Dėl to, kad pogrindžio veikimas buvo gana smarkiai susijęs su tautine veikla. Ir nors jėzuitai yra tikrai labai universalūs ir toli nuo nacionalizmo, bet vis dėlto išėjus iš pogrindžio jų raiška buvo labai arti tautiškumo. O daliai žmonių, ypač jaunimui, tas tautinis Bažnyčios veidas nebuvo priimtinas.

Kitai daliai žmonių, kurie kolaboravo su buvusia valdžia (teisybę pasakius, tokių buvo 90 proc. ir daugiau, skiriasi tik kolaboravimo lygis), ta Bažnyčios dalis, kuri buvo arčiau pogrindžio ir tautinio pasipriešinimo, kėlė nejaukumą, nes jie jautėsi ne tokie drąsūs ir neprisidėję. Pranciškonai visiškai to nepabrėžė, jie tiesiog nekreipė į tai dėmesio, tai nebuvo jaučiama jų aplinkoje, jų kalbose, visoje jų veikloje.

Todėl globalizuotam ar norinčiam tapti globalizuotam jaunimui ir daliai žmonių su skaudžia ir nemalonia sovietine praeitimi čia buvo erdvė, kur jie jautėsi savi. Atgautose Kretingos, Vilniaus, vėliau Kauno bažnyčiose nebuvo jokios formalios tvarkos, kur atėjus pirmą kartą pajunti atsisukusius tetų ir dėdžių veidus, kad tu kažkaip ne taip elgiesi. Tiesiog nebuvo to išorinio elgesio standarto, todėl žmonės jautėsi jaukiai.

Kitas dalykas – broliai neskirstė žmonių į kategorijas, į „geriečius“ ir „blogiečius“. Kas pirmieji pasikvietė medžiotojus ir pradėjo švęsti medžiotojų globėjo šv. Huberto dieną? – pranciškonai. Ir jiems tai visai netrukdė priminti, kad šv. Pranciškus yra ekologų globėjas, ir aplink save surinkti gyvūnų mylėtojus. Kiekviena grupė turi savo vietą ir jų nereikia subesti kaktomis arba sakyti, kad, jeigu draugaujam su vienais, tai su kitais mums nepakeliui. Tą galima vadinti ir atvira širdimi, ir labai atvira organizacija, kur kiekvienas brolis veikia tai, kas jam atrodo gerai, ir kiti jo nekaltina, nepuola ir nesako, kad mes dabar visi vieningai eisim į kairę, o po to – į dešinę. Tai ir lėmė didelę tuometinę sėkmę.

Lietuva per tris dešimtmečius gerokai pasikeitė. Brolių pranciškonų veikla, viena vertus, išsiplėtė į daugiau miestų, kita vertus, tapo ne tokia jaunatviškai veržli, tartum nuosaikesnė. Kokią matytumėte pranciškonų misiją šiandienos Lietuvoje?

Konservatyvesni katalikai labai kreivai žiūri į tuos „proginius“, kurie ateina dėl gražių vestuvių. Dalis kunigų taip pat laikosi nuostatos, kad, jeigu jums daugiau nieko nereikia, tai gerai, mokėkit du tūkstančius ir bus jums gražios vestuvės, bet su religija čia bus labai mažai bendro.

O kiek aš matau Vilniaus Bernardinų parapijoje, tai broliai stengiasi tokius atėjusius žmones ne kažkaip išbarti, pamoralizuoti ar paprasčiausiai sakyti, gerai, klokit banknotus ir gausite, ko norite, bet gana subtiliai, kartais truputį paironizuojant, kartais truputį paglostant, atsiliepti į žmonių prašymą. Ne konfrontuoti, ne iškelti sąlygas, o atsiliepus bandyti juos įtraukti, kad tie žmonės pajustų, jog čia įvyko kažkas daugiau, nors jie norėjo tik gražiai nusifotografuoti. Čia pranciškonai veikia kaip žmonių žvejai, tikėdamiesi, kad gal pavyks paskatinti žmogų pakelti akis aukštyn.

Parengė Monika Midverytė OFS

2019-08-28T16:46:51+02:00