Penktokė Ula Virbalytė: tėvas Augustinas Dirvelė OFM – mano didvyris

Balandžio 3 dieną minimos Pranciškonų gimnazijos įkūrėjo ir rektoriaus, Lietuvos pranciškonų provincijolo ir Sibiro kankinio – brolio Augustino Dirvelės OFM gimimo metinės.

Pranciškonų gimnazijos 5 d klasės mokinės ULOS VIRBALYTĖS rašinys:

Tėvas Augustinas Dirvelė  OFM – mano didvyris

Norėčiau pasidalinti mintimis, o gal net ir padiskutuoti man šiuo metu itin svarbia tema. Kokius žygdarbius reikia atlikti, kad žmogų galėtume vadinti didvyriu? Žodis ,,Didvyris“ asocijuojasi su kilniais, stipriais, bebaimiais žmonėmis.

Prieš aštuoniasdešimt penkerius metus mažesniųjų Šv. Pranciškaus brolių ordino vienuoliai įkūrė Pranciškonų gimnaziją. Pagalvoju, juk visas ordinas įkurti gimnazijos negalėjo. Turėjo būti iniciatorius, žmogus, sukūręs būsimos Gimnazijos viziją. Šiandien pasauliečių gyvenime tokie žmonės vadinami lyderiais arba strategais.

Kiekvienas gimnazistas ar mokytojas, dirbantis Pranciškonų gimnazijoje, pasakytų, kad gimnazijos įkūrėjas yra tėvas Augustinas Dirvelė OFM. Kodėl drįstu tėvą Augustiną pavadinti didvyriu? Lietuvių kalbos dabartiniame žodyne rašoma, kad ,,didvyris – žmogus,pasižymėjęs savo darbais, žygiais, šaunumu, herojus”. Puiku! Noriu tėvą Augustiną Dirvelę vadinti savo didvyriu, teisingai ir atsakingai vartodama „Didvyrio“ sąvoką!

Jis įkūrė mokyklą dirbdamas iš širdies, entuziastingai. Mokyklos kūrimo idėja ir tikslas buvo išugdyti tėvynei Lietuvai stiprias asmenybes, mylinčias Dievą bei  kiekvieną žmogų. Galima suprasti, kad tai buvo nelengva.  Broliai pranciškonai man pasakojo, kad  tėvas Augustinas  gimnaziją tikrai  ,,išmeldė iš Dievo”, nes prieš 85 metus tai buvo didelis, kilnus žygdarbis ir be Dievo pagalbos tai atlikti būtų  neįveikiama… Pastatyti mokyklą yra tik vienas darbas,  bet sunku ją išlaikyti. Nuolat reikėjo ieškoti rėmėjų. Tėvas Augustinas ypač  atsakingai planavo šią veiklą ir vyko net  į Ameriką ieškoti paramos gimnazijai. Tai buvo tikras  žygdarbis dėl Kretingos.

Sovietinės okupacijos metais gimnazija buvo uždaryta, bet pastato nesugriovė – gimnazijoje tikrai buvo likę Dievo pėdsakų. Juk gimnaziją žmonės statė ir meldėsi! Todėl pranciškonai siekė atkurti gimnaziją, kuri būtų dabar jau mums, nepriklausomos Lietuvos  mokiniams, yra tarsi žiburys audringoje jūroje. Kaip sako gimnazijos kapelionas, tėvo Augustino OFM dvasinis žygdarbis yra  iššūkis dabartiniams mokiniams. Čia mums svarbu ne tik mokytis, bet vienas kitame pamatyti Dievo atvaizdą. Patikėkit, to mokomės kiekvieną dieną.

Tėvas Dirvelė buvo tikėjimo pasiuntinys. Jo misija – dalintis tikėjimo išgyvenimais su žmonėmis, kur buvo pasiųstas. Jis liudijo jauniems žmonėms ir Lietuvoje, ir Amerikoje apie Dievo veikimą. Kalbėjo apie sunkumus, kurie tampa tik nuotykiu, kai juos išgyveni su Jėzumi.

Tėvą Augustiną Dirvelę laikau didvyriu, nes jis išgyveno Sibiro tremtį, kentėjo dėl tikėjimo, mokė jaunimą pažinti Dievą ir Juo pasitikėti. Jis kaip karys žuvo už tikėjimo laisvę. Taip sakydama galvoju, kad jis žuvo už mano Gimnaziją, kurioje dabar mokausi. Todėl jis mano didvyris!

Šiandien didvyriais vadiname tuos, kurie turi svajonių, nebijo jų siekti ir įgyvendinti. Sakoma, kad svajones išdrįsta įgyvendinti tik talentingi organizatoriai. Tėvas Augustinas Dirvelė toks ir buvo. Ką suplanavo, tą ir įgyvendino! Ne tik įkūrė Pranciškonų gimnaziją, jis įkūrė ir Pranciškaus Juro spaustuvę, buvo žurnalo ,,Šv. Pranciškaus varpelis” redaktorius, redagavo žinyną ,,Misijų metraštis”. Manau, jo didvyriškumo paslaptis slypi artimo meilėje. Jam svarbu buvo rūpintis kitais, o ne savimi. Skaičiau jo žodžius, pasakytus  būsimam vienuoliui, kurį skatino vykti mokytis į Italiją: ,,Vis tiek ateina komunizmo debesys, turės ištuštėti vienuolyno celės, visi turėsime daug kentėti. Jūs jauni, todėl užsienyje mokysitės, išliksite. Jūs vėl atkursite pranciškonus, o mums, vyresniems, rėš diržus nugarose”. Tai parodo Tėvo Dirvelės kilnų elgesį su jaunaisiais broliais. Jis aukojo savo gyvenimą dėl kitų, rūpinosi jaunuolių išsilavinimu ir pasirengimu vienuoliškam gyvenimui. O neatradusius vienuolinio pašaukimo skatino pasirinkti kitokią veiklą, bet vis tiek tarnauti žmonėms. Argi ne kilnu? Jis kovojo, o jo ginklas buvo malda. Vienas brolis pranciškonas man pasakojo, kad malda yra tarsi nematomas bet labai galingas vidinis ginklas. Reikia vidinių, dvasinių pratybų!  Malda, kuri lydi mane,  įpareigoja tarnauti kitiems. Skaičiau mūsų Gimnazijos įkūrėjo biografiją, todėl kviečiu visus mokinius pamąstyti apie žmones, galinčius nušviesti mūsų gyvenimą savo dvasine šviesa. Gyvenime  ieškome asmenybių, kurios galėtų tapti mums dvasiniu autoritetu. Tėvo Augustino OFM gyvenimas ir veikla gali būti didvyriškumo pavyzdys mūsų gimnazistams.

2019-04-03T08:15:17+02:00