Brolis Edvinas Jurgutis: „Pašaukimas – tai sėsti ant čiuožyklos ir pasileisti žemyn“

Rugsėjo viduryje pasirodė į lietuvių kalbą išversta brolio pranciškono Casey Cole knyga „Pašaukimas. Kas nutinka pasakius Dievui „Taip“. Joje jaunas amerikietis brolis atvirai pasakoja apie savo pašaukimą bei kelia aštrių klausimų: Ką daryti, jeigu Bažnyčia ir bendruomenė pasirodo ne tokia, kokiai „pasirašiau“? Kas nutiks, jeigu pasišventęs Dievui beviltiškai įsimylėsiu? Ką reiškia gyventi evangeliniu neturtu ir būti mažesniuoju, jei priklausau privilegijuotųjų klasei? 

Šie klausimai nesvetimi kiekvienam jaunam žmogui, svarstančiam apie gyvenimo kelią. Panašius svarstymus reikėjo pereiti ir kretingiškiui EDVINUI JURGUČIUI, kuris rugpjūčio 11 d. davė pirmuosius įžadus Mažesniųjų brolių ordine ir tapo jauniausiu broliu pranciškonu Šv. Kazimiero provincijoje. Jis sutiko papasakoti savo istoriją. 

Rugpjūčio 11 d. davei pirmuosius evangelinio gyvenimo įžadus. Papasakok, kaip pajutai pašaukimą tapti broliu pranciškonu.

Užaugau tradicinėje tikinčioje katalikų šeimoje, beveik kiekvieną sekmadienį eidavome į Mišias, mokykloje bendravau su katalikais draugais, lankėme katalikiškus būrelius, dalyvaudavome piligriminiuose žygiuose ir rekolekcijose.

Kitas svarbus aspektas, kad esu kilęs iš pasiturinčios šeimos. Ir nors bėgant metams šeima darėsi vis turtingesnė, tarpusavio santykiai ėjo tik blogyn ir blogyn. Mane tai labai nervindavo, buvau nepatenkintas, pykau, kodėl taip yra, kad gyvename geriau už visus aplinkinius, o namie nėra jokios santarvės ir džiaugsmo. Matydavau gimines ir draugus, kurie gyvena kukliai, turi papildomai uždarbiauti, bet neserga jokiomis depresijomis, yra laimingi. Tad jau nuo vaikystės pradėjau trokšti kažko tikresnio, nes iš patirties supratau, kad materialinė gerovė laimės neatneša.

Sulaukęs devyniolikos išėjau iš namų studijuoti ir gyventi savarankiškai. Atsiskyręs stengiausi gyventi kuo paprasčiau, maitintis taupiai ir studentiškai, valgiau makaronus ir dešreles. Tai buvo laikas, kai augau paprastumo ir neturto dvasia. Išvykęs į studijas pradėjau bręsti kaip katalikas, nes atsiskyręs nuo šeimos ir senų draugų galėjau pasirinkti, koks iš tiesų noriu būti, o supratau, kad trokštu būti laimingu ir pavyzdingu kataliku. Tų draugų, kurie dalijosi tikėjimu ir nesvyravo, kurie ir Bažnyčioje, ir už jos ribų išlikdavo katalikai, veidai buvo kitokie – laimingi, džiugūs. Mane tas labai traukė.

Kai su broliais pranciškonais važiuodavome į rekolekcijas, piligriminius žygius, matydavau, kaip brolių neišmuša iš pusiausvyros įvairios nesėkmės ar netikėtumai, pavyzdžiui, kai dingsta pinigai ar atsiliekam nuo grafiko. Jie keldavo rankas į Viešpatį prašydami sutvarkyti mūsų bėdas, ir galiausiai visada viskas išsispręsdavo. Mane sužavėjo tas pasitikėjimas Dievu ir sugebėjimas net išbandymų metu neprarasti vilties ir džiaugsmo.

O kaip pasirinkau būti pranciškonu, tai iš viso įdomi istorija. Per Gailestingumo kongresą Vilniuje eidamas Gedimino prospektu susitikau draugus ir užėjome pavalgyti į „McDonalds“ užkandinę. Ten pradėjome šnekučiuotis, kas ką studijuoja, ir galiausiai manęs paklausė, ką aš veikiu ir ar man patinka mano specialybė. Pats nesuprasdamas kodėl pasakiau, kad man patinka agroverslo technologijų studijos, bet galvoju būti broliu pranciškonu. Po to susitikimo pats susimąsčiau: o ką aš čia pasakiau? Juk niekad nė nesvarsčiau stoti į vienuolyną! Norėjau išbandyti Šventosios Dvasios veikimą savo gyvenime, bet tikrai nemąsčiau apie pašaukimą. O Šventoji Dvasia suveikė labai stipriai! Tą pačią dieną kita sutikta draugė suorganizavo susitikimą su broliu pranciškonu, atsakingu už kandidatus, ir kitą rytą su juo jau gėrėme pieniškus kokteilius ir kalbėjomės apie pašaukimą. Jis pakvietė ateiti ir išbandyti šį gyvenimo būdą sakydamas, kad, jeigu šis kelias ne man, tai net norėdamas neišbūsiu, o jeigu man – tai ko dar laukti? Nuo tos dienos kiekvieną dieną jau dvejus metus džiaugiuosi savo pasirinkimu ir pašaukimu, vis labiau pažindamas brolius ir jų gyvenimą. Dabar, jau davęs pirmuosius įžadus, jaučiuosi lyg davęs amžinuosius, nes matau save kaip brolį ir noriu išbūti ordine iki galo.

Kokios buvo reakcijos, kai pažįstami sužinojo, kad apsisprendei būti broliu pranciškonu?

Kai pajutau pašaukimą gyventi evangelinį gyvenimą ir sekti Kristumi, žmonės, kurie bažnyčioje per daug nesilanko, džiaugėsi ir sveikino, kad radau, ko noriu, linkėjo būti laimingam. Jie neaiškino, kad prisigalvoju nesąmonių.

Juokingiausia, jog sunkiausia yra kalbėti su bažnytiniais žmonėmis, nes jie kupini stereotipų ir savo įžvalgų. Dauguma klausė, ką aš ten darysiu, ko ten einu, juk pranciškonai yra turtingiausias ordinas Lietuvoje, sakė, gal ir aš ieškau gero gyvenimo.

Kitiems sunku patikėti, kad ryžausi pasirinkti pašaukimą. Daug jaunų žmonių liudija, jog po atsivertimo juto troškimą toliau radikaliai eiti pašaukimo keliu, visą širdį ir gyvenimą atiduoti Viešpačiui, bet po to neužteko drąsos žengti to žingsnio, kasdieniai rūpesčiai užgožė pašaukimą būti pašvęstojo gyvenimo broliu ar sese. Tada tokiems žmonėms viduje kyla net susipriešinimas, slaptas pavydas ar sąžinės priekaištas, kad aš pasirinkau eiti pašvęstojo gyvenimo keliu, o kažkas širdyje svajojo, bet neišdrįso. 

Turbūt panašiai kaip ir knygos „Pašaukimas. Kas nutinka pasakius Dievui „Taip“ autorius Casey Cole, atėjai į vienuolyną turėdamas tam tikrą įsivaizdavimą apie brolių gyvenimą ir idealus. Ar knygos autoriaus ieškojimai susisieja su tavaisiais?

Ateidamas gyventi su broliais įsivaizdavau, kad visi būsim kaip vienas, turėsime bendrą viziją ir būsim vienos minties. Tačiau taip nėra, netgi atvirkščiai, visi broliai yra labai skirtingi.

Pradėjęs ugdymą noviciate studijavau apie šv. Pranciškų ir pirmųjų brolių gyvenimą, kaip jie visur ėjo, skelbė Evangeliją, bet gyvendamas dabarties brolijoje suprantu, kad taip jau nebus, nes mes nebeturime vieno šventojo Pranciškaus, iš kurio visi mokytumės ir kurį sektume, bet visi ateina į ordiną su savo patirties bagažu, visiškai skirtingu įsivaizdavimu, ką reiškia būti pranciškonu, ir savita šv. Pranciškaus gyvenimo interpretacija.

Pavyzdžiui, vienas brolis savo gyvenime labiau akcentuoja neturtą, nori miegoti ant grindų apsiklojęs viena antklode, turėti vieną abitą ir vienus sandalus, eiti pamokslaudamas per žmones, o kitas brolis yra labiau akademikas, kuriam svarbu būti gerai išsimiegojusiam ir pavalgiusiam, nesusirgti, nesušalti, nes geras pranciškonas negali būti piktas ir pavargęs. Tenka gyventi vienoje brolijoje su radikaliai skirtingais broliais, tačiau kasdieniame gyvenime vis tiek atrandame bendrą kalbą, nes dvasingumas veda.

Su vienais einame panašia kryptimi ir lengva dirbti kartu, o būti su kitais yra didelis išbandymas. Nors esame labai skirtingi ir kartais tikrai kaip iš skirtingų galaktikų, bet broliai niekada nebando per prievartą vienas kito pakeisti, nes tik visiškai atsiduodami Dievo vedimui ir naudodami Jo dovanotus talentus galime tapti šventi. Mes vienas kitą papildome ir bandome išskleisti kito brolio geriausias savybes.

Atėję jauni broliai visada būname kupini entuziazmo, įkvėpti šv. Pranciškaus ir jo dvasingumo, o atėję į broliją sutinkame brolių, kurie jau dvidešimt, trisdešimt ar net penkiasdešimt metų yra ordine, kai kurie iš jų sergantys ar pavargę, kai kurie išgyvena krizes ir nebeturi užsidegimo, jų gyvenimas tapęs rutina. Tai yra didžiausias išbandymas broliams – stengtis, kad pašaukimas netaptų tiesiog darbu, kurį atidirbame, bet kad išliktų pirminis troškimas gyventi Evangelija.   

Kartais pašaukimas asocijuojasi su didele auka, atsižadėjimu, sunkiu apsisprendimu. Tavo pavyzdys liudija, jog tikras pašaukimas atneša didelį džiaugsmą, kad tai nėra kaip į kalną tempiamas Sizifo akmuo.

Kartais išties jaučiu tokį giminių nusistatymą, kad va, pasirinko sunkų kelią. Ypač sunkus žmonėms atrodo skaistybės įžadas, gyventi be moters ir visų teikiamų malonumų, bet kiekvienas tikintis žmogus, prisiminęs savo atsivertimo dieną, supras, kad toji diena buvo kupina upeliais srūvančių džiaugsmo ašarų. Pasirinkimas būti broliu man yra ne lipti laiptais, o atvirkščiai – sėsti ant čiuožyklos ir pasileisti žemyn su vėjeliu į nuotykį su Dievu, nes kasdien yra laikas atsiversti, iš naujo pasakyti Dievui taip, nes kitaip neišeina tarnauti ir būti meilės apaštalu. Kasdien per susitikimą su broliais, kai matau aplink stalą sėdinčius brolius su abitais, kai esu apsuptas tų, kurie irgi pašventė savo gyvenimą, aplanko didelis džiaugsmas būti Dievo armijos „rudaskvernių“ kuopoje.     

Kodėl jaunam žmogui verta perskaityti šią jauno amerikiečio parašytą knygą? Ar ją rekomenduotumei taip pat ir tiems, kurie nesvarsto apie vienuolinį pašaukimą? 

Casey Cole knyga yra lengvai skaitoma ir jaunatviškai perteikia žmogaus jaunystės tyrinėjimus. Ją verta paskaityti visiems, nes ji atveria, kaip prasideda pašaukimo gyvenimas, kokių būna potyrių. Kai žmonės sako, kad nenoriu būti vienuoliu ar kunigu, dažnai juos veikia seni įsivaizdavimai apie vienuolynus ir Bažnyčią. Tokių jaunų žmonių aš klausiu: o iš kur tu žinai, kad tavo pašaukimas yra turėti šeimą? Gyventi šeimoje taip pat labai sunkus pašaukimas, sakyčiau, net sunkesnis nei būti broliu.

Ši knyga gali padėti sugretinti savo gyvenimą su pašvęstuoju gyvenimu bendruomenėje ir pasitikrinti – o gal iš tikrųjų Dievas kviečia tapti broliu ar seserimi? Sunku pasiryžti metus atvykti gyventi į broliją, atrasti laiką būti kandidatu, o dar baimė, kad sužinos draugai ir artimieji. O knyga gerai perteikia jauno broliuko gyvenimą, suteikia progą bent „pauostyti“, ką reiškia pirmieji gyvenimo metai brolijoje, kaip keičiasi žvilgsnis į brolius ir ką reiškia būti mažesniuoju.

Bet net jeigu žinai, kad pašvęstasis gyvenimas ne tau, giliau skaitant matyti, kad vienuolyne ugdomas nuolankumas, paklusnumas yra dar labiau reikalingas šeimoje, gyvenant su žmona ar vyru ir vaikais.

Parengė Monika Midverytė OFS

2018-09-27T13:52:27+00:00