1998 m. gegužės 13-ąją per šv. Mišias Kretingos bažnyčioje Telšių vyskupas Antanas Vaičius pašventino kertinį Šv. Klaros seserų vienuolyno akmenį. Tai buvo pirmojo ir vienintelio klarisių vienuolyno Lietuvoje pradžia. Šiuo metu vienuolyne gyvena devynios seserys. Jos dalijasi atsiminimais apie bendruomenės pradžią, aptaria šv. Klaros dvasingumo aktualumą šiandien ir tai, kokią vietą vadinamosios klarisės užima Pranciškoniškoje šeimoje.
Šiandien Šv. Klaros seserų vienuolynas Kretingoje apsuptas ne taip seniai iškilusių gyvenamųjų namų, o prieš 20 metų dedant kertinį akmenį plyname lauke, šalia senųjų žydų kapinių, stovėjo vos keletas namukų ir driekėsi pievos. Suleido šaknis ir suvešėjo seserų sodintas sodas. Taip pamažu auga ir bendruomenė, gyvendama kontempliatyvioms vienuolijoms įprastu maldos ir darbo ritmu.
Mintis steigti Šv. Klaros seserų bendruomenę kilo mažesniesiems broliams. 1993 m. jie ėmė burti merginas, ieškančias savo pašaukimo ir norinčias gyventi pagal pranciškonišką dvasingumą. Informacijos apie šv. Pranciškų ir šv. Klarą buvo nedaug, dar sunkiau prieinami buvo jų raštai, bet netrūko entuziazmo ir pasitikėjimo Šventosios Dvasios vedimu. Tuo metu broliai jau buvo užmezgę ryšius su Italijos pranciškonais, Lietuvoje lankėsi tuometinis Mažesniųjų brolių ordino Veneto provincijos definitorius ir sekretorius ugdymo bei studijų reikalams br. Antonio Franjic OFM. Jis ir pasiūlė s. Margheritai Pellizzari OSC globoti 7 kandidates iš Lietuvos, kurios į Mantujos klarisių vienuolyną atvyko 1994 m. rugsėjį.
Italijoje seserys praleido beveik ketverius metus, išmoko italų kalbą, pažino bendruomenės gyvenimą ir gavo pradinį ugdymą. Tiesa, ne visos, įžengusios į klauzūrą, joje ir pasiliko. Kai kurios, geriau pažinusios šį gyvenimo būdą, suprato, kad kontempliatyvios vienuolės kelias skirtas ne joms. Tačiau Viešpats nepaliovė kvietęs „darbininkių“ į savo vynuogyną. Didelį pasiaukojimą parodė motina Margherita, kuriai teko ne vien pirmųjų seserų ugdymas, bet ir didžiulė biurokratinių bei finansinių sunkumų našta, besirūpinant naujo vienuolyno steigimu. Tačiau Viešpats laimino šį užmojį, stiprindamas seserų dvasią ir leisdamas patirti daugybės žmonių palaikymą bei geradarių dosnumą.
1998 m. vasario 2 d. penkios seserys Mantujos vienuolyne davė laikinuosius įžadus ir balandžio mėnesį kartu su magistre s. M. Pellizzari grįžo į Lietuvą (viena sesuo, prisijungusi vėliau, įžadus davė jau Kretingoje). Tolesnį ugdymą, trukusį dar trejus metus iki iškilmingų amžinųjų įžadų, seserys tęsė Lietuvoje. Pagal Bendrąsias ordino konstitucijas bandomasis laikotarpis (apimantis ir laikinuosius įžadus) turėtų trukti bent 6 metus, tačiau atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį jis gali būti pratęstas keletui metų. Žmonės yra įpratę matyti pranciškonus, nešiojančius virvę su trimis mazgais, simbolizuojančiais klusnumo, neturto ir skaistumo įžadus. Klarisių virvė turi keturis mazgus, nes dar duodame klauzūros įžadą.
Nuo pat pradžių, dar tik pradėjus burti seseris, buvo galvojama apie naujo vienuolyno fundaciją Lietuvoje. Buvo svarstomos įvairios galimybės, pasiūlyta plati geografija: Senieji Trakai, Tytuvėnai, Kaunas, Pakutuvėnai, Kretinga. Pagrindiniai pasirinkimo motyvai buvo šie: pastatas turi atitikti kontempliatyvaus klauzūrinio vienuolyno reikalavimus ir būti netoli brolių konvento. Tuometinis Telšių vyskupas Antanas Vaičius palankiai vertino kontempliatyvios bendruomenės įsikūrimą jo vyskupijoje, tačiau rėmėjų teko ieškoti užsienyje. Lietuva dar žengė pirmuosius nepriklausomos valstybės žingsnius, lydimus įvairių išbandymų ir sunkumų, tad vienuolynas pagal italų architekto Nunzio Rimmaudo projektą iš esmės buvo pastatytas ir įrengtas už Italijos, Vokietijos, JAV ir Anglijos geradarių aukas. Seserys norėjo kukliai įrengto vienuolyno su ploteliu žemės, kad galėtų pasisodinti vaismedžių ir užsiauginti daržovių savo reikmėms. Buvo tikimasi gausių pašaukimų, tad įrengta 20 celių, o šiuo metu esame devynios. Iš lietuvių lankytojų kartais išgirstame, kad pastatas labai didelis, tačiau atvykę svečiai iš Italijos stebisi, kad viduje patalpos visai mažytės (išties jau dabar turime pasispausti darbo kambaryje, bet vasarą šios problemos nėra, nes daug laiko praleidžiame dirbdamos lauke, tvarkydamos aplinką).
Taigi 1998 m. gegužės 13-ąją, Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Fatimoje dieną, per šv. Mišias Kretingos bažnyčioje vyskupas A. Vaičius pašventino kertinį akmenį. Pašventinimo ir kertinio akmens padėjimo ceremonijoje dalyvavo mažesnieji broliai, Kretingoje įsikūrusių kongregacijų seserys, Kretingos meras J. Šakinis, miesto gyventojai. Vienuolynas iškilo ant Šv. Damijono vienuolyno refektoriaus (valgomojo) sijos dalies, – taigi ryšys su pirmąja šv. Klaros neturtėlių seserų bendruomene labai konkretus ir tiesioginis.
Darbams įpusėjus baigėsi pinigai. Tačiau ir šįkart Dievas nepaliko mūsų pusiaukelėje, bet atvėrė savo dosniąją ranką. Sulaukėme paramos iš Kelno arkivyskupijos, mat kardinolas Joachimas Meisneris artėjantį trijų vyskupų jubiliejų nusprendė pažymėti ne ištaigingais renginiais, bet surinktas lėšas skirdamas geriems darbams. Prie Šv. Klaros vienuolyno ir koplyčios pastatymo bei įrengimo yra prisidėję labai daug žmonių: pasauliečių, kunigų, vienuolių. Taip pat bendradarbiavome ir su Kretingos savivaldybe. 2000 m. rugsėjo 15 d. jau galėjome visus pakviesti į pašventinimo iškilmes, kuriose dalyvavo Kelno vyskupas augziliaras Klausas Dickas, Telšių vyskupas Antanas Vaičius, provincijolas br. Benediktas Jurčys OFM ir kiti.
Šiandien galime pasidžiaugti, kad turime nemažai geradarių ir Lietuvoje, palaikančių mus ne tik pinigine auka, bet ir pasidalijančių gėrybėmis, geru žodžiu, pagelbstinčių įvairiuose darbuose. Mes neatliekame darbų, kurie neštų didelį pelną, kaip to ir norėjo šv. motina Klara. Daugiausia tai paprasti rankų darbai, patarnavimai Bažnyčios labui. Mes pasitikime Apvaizda ir lydime savo geradarius užtarimo malda.
Kalbant apie šv. Klaros aktualumą šiandien, vertėtų prisiminti 2016 m. popiežiaus Pranciškaus paskelbtą dokumentąVultum Dei quaerere (Apie kontempliatyvųjį moterų gyvenimą). Pastaruoju metu nemažai kalbama ir rašoma apie Pašvęstojo gyvenimo institutų atsinaujinimo būtinybę, o kartu kviečiama išlaikyti pamatines kontempliatyviojo gyvenimo vertybes: tylą, dėmesingą klausymąsi, pašaukimą į vidinį gyvenimą, pastovumą. Popiežius Pranciškus, primindamas kontempliatyviųjų maldos ir aukos svarbą, ragina puoselėti „stiprų bendrystės dvasingumą“, kuris neabejotinai svarbus Pranciškoniškajai šeimai, o šv. Klara minėtame dokumente cituojama net keturis kartus.
Prie greitų pokyčių pripratusiai visuomenei reikia ir tam tikro pastovumo. Nuolat skubančiam žmogui vis tiek norisi sugrįžti ten, kur jis galėtų nurimti, pasijusti reikalingas. Kertinio akmens pašventinimo dieną motina Margherita sakė, kad Kretingoje įsikūrus šv. Klaros seserims niekas nebeturėtų jaustis vienišas, nes, nors ir būdamos „tyliai pasislėpusios“, savo širdyje ir gyvenime trokštame būti visiems artimos seserys.
Klaros gyvenimo linija tiesi ir nuosekli, kaip ir jos būdas. Tiesa, niekas nežinojo jos sielos paslapčių, tačiau kartu gyvenusios seserys teigė niekada nemačiusios jos pasidavusios sumaiščiai. Savo tyliu buvimu ji ir po šv. Pranciškaus mirties toliau palaikė abiejų ordinų įkūrėjo nubrėžtą kryptį. Iš vienos pusės tai buvo tiesiog motiniškas rūpestingumas, iš kitos – dar sykį tvirtai paliudytas vertybių pasirinkimas.
Tarp minėtų kontempliatyviųjų vienuolijų tik klarisės duoda klauzūros įžadą, o pati klauzūra apibrėžiama skirtingomis formomis ir laipsniais. Nuo pirmųjų krikščionybės amžių buvo ieškoma būdų, kaip gyventi labiau sutelktą maldos gyvenimą, bet oficialiai popiežiškoji klauzūra buvo įteisinta tik 1298 m. popiežiaus Bonifaco VIII dekretu Periculosoir klarisės buvo pirmosios, davusios šį įžadą.
Klaros gyvenamuoju laikotarpiu monastinės vienuolijos „etalonu“ buvo šv. Benedikto regulos besilaikanti bendruomenė: gerai organizuota, materialiai aprūpinta, turinti aiškią hierarchinę struktūrą. Pasirinkusi neturto kelią (t. y. be jokios nuosavybės, pastovių pajamų), Klara žengė dar vieną reikšmingą žingsnį, atsisakydama ir hierarchinių santykių. Tai yra seserų bendruomenė, vadovaujama motinos, kuri turi abatės titulą, tačiau, anot Klaros, yra „visų seserų tarnaitė“, ir seserys tarpusavio meile, nusižeminimu ir vienybe turėtų padėti jai nešti pareigų naštą.
Nors kai kuriuos lankytojus trikdo klarisių vienuolynuose esančios grotos – iš viduramžių perimtas, bet kartu ir gerokai supaprastintas atsiskyrimo nuo pasaulio ženklas, skaitydami naujausius Bažnyčios dokumentus matome, kad bendruomeninio gyvenimo samprata Šv. Klaros reguloje itin artima šiuolaikinėms formuluotėms bei tendencijoms („vadovavimo tarnystė“, „bendrystės dvasingumas“, dėmesingumas jauniausiems bendruomenės nariams, gailestinga meilė ligotoms seserims). Klara vengia kategoriškumo ir dažnai savo reguloje kviečia atsižvelgti į konkrečias aplinkybes.
Gyvendamos uždarą maldos ir atgailos arba nuolatinio atsigręžimo į Dievą gyvenimą, klarisės visada jaučia bendruomenės buvimą šalia. Tiksliau būtų sakyti, kad tai yra dvasinė šeima, o vyresnioji – moralinis autoritetas, kuriai, kaip troško šv. Klara, seserys turėtų paklusti „ne tiek iš pareigos ar baimės, kiek veikiau iš meilės“. Taip pat džiaugiamės, kad Kretingoje kasdien šv. Mišias galime švęsti su mažesniaisiais broliais, palaikome ryšį su pasauliečiais pranciškonais.
Kalbant apie šv. Klaros vaidmenį Pranciškoniškoje šeimoje, galima prisiminti ikonografinį jos vaizdavimo tipą. Tai Eucharistiją garbinanti ir Kristaus pavyzdžiu visą save dovanojanti moteris. Džiaugsmingą savęs dovanojimo aspektą pabrėžia ir popiežius Pranciškus. Nepaisydama ligos ir sunkių gyvenimo sąlygų, Klara nenuleido rankų, bet nepaliaujama garbinimo, dėkojimo ir užtarimo malda liko ištikima Dievo bendradarbė, „pakelianti Jo garbingojo kūno puolusius narius“.
Kitas svarbus jos kaip kontempliatyviosios bruožas – sekimas Dievo Motina Marija. Šv. Klara buvo ne tik seserų, bet ir brolių dvasinė motina. Jos motiniška meilė lengvai įveikdavo didžiausius atstumus – tai liudija laiškai šv. Agnietei iš Prahos. Iš keturių laiškų paskutinis, rašytas jau prieš mirtį, pradedamas itin subtiliu kreipiniu: „Savo sielos pusei ir ypatingą širdies meilę saugančiai skryniai, šviesiajai karalienei, amžinojo Karaliaus Avinėlio sužadėtinei, poniai Agnietei, savo brangiausiajai motinai ir išskirtinei iš visų kitų dukteriai…“ Jei nebūtų išlikę seserų liudijimai apie Klaros rūpestingumą ir atsidavusią tarnystę bendruomenei, galėtume manyti, kad tai tik graži retorika. Bet jos žodžius patvirtina darbai, ir būtent jie yra mūsų charizmos „kertinis akmuo“: autentiškas Evangelijos liudijimas.
Įdomi detalė, kad 1253 m. rugpjūčio 11 d. šv. Klara baigė savo žemiškąją kelionę, o tų pačių metų liepos 6-ąją Lietuvoje karaliumi buvo vainikuotas Mindaugas. Po Mindaugo krikšto 1251 m. pirmojoje pusėje popiežius Inocentas IV suteikė Šv. Petro sosto lenu (popiežiaus nuosavybe) tapusiai Lietuvai karalystės statusą, ir prasidėjo naujas krikščioniškos valstybės etapas. Šiais metais antrą kartą šv. Petro įpėdinis atvyksta į mūsų šalį, kuri nuėjo ilgą ir painų istorijos kelią, ir vėl turime galimybę naujai išgyventi tautą sutelkiančią, viltį gaivinančią Gerąją Naujieną.