Rūta Janonienė: „Bernardinai neabejotinai prisidėjo stiprinant katalikų tikėjimą Trakuose“

Šiemet mūsų žvilgsniai dažniau nukrypsta į Trakus, kadangi jubiliejinius 2018-uosius metus LR Seimas paskelbė Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, metais. Tai puiki proga pažvelgti į miestelio istoriją, kad geriau suprastume, kas formavo dabartinį jo veidą. Viena iš svarbesnių tenykščių gyventojų pasaulėžiūrą formavusių jėgų neabejotinai buvo broliai bernardinai.

Įvažiuojant į Trakus, istorinės sostinės svečius pasitinka Bernardinų ežeras ir Bernardinų kalva. Atidesni lankytojai atkreiptų dėmesį ir į Bernardinų bei Vienuolyno gatves. Visi šie vietovardžiai liudija, kad čia gyveno ir savo misijas vykdė broliai pranciškonai observantai, liaudies vadinti bernardinais, pagal ordiną reformavusį šv. Bernardiną Sienietį.

Trakų konvento istoriją tyrinėjusi menotyrininkė Rūta Janonienė pasakoja, jog broliai bernardinai Trakuose įsikūrė XVII a. pradžioje, 1617 metais. Vilniaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus sprendimu jiems buvo atiduota Trakų pakraštyje nuo XV a. pabaigos stovėjusi nedidelė mūrinė bažnytėlė ir aplinkinė teritorija. Sunku pasakyti, ar patys bernardinai norėjo tos vietos, bet dokumentuose yra išlikę duomenų, kad bernardinų įsikūrimo labai siekė Trakų vaivadijos bajorai. Labai tikėtina, kad bajorai jau buvo susitarę su broliais bernardinais iki oficialaus vyskupo nutarimo.

Trakų bernardinų vienuolyno planas

„Bernardinai XVII a. pradžioje buvo labai populiarūs visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, – teigia mokslų daktarė R. Janonienė. – Tai buvo mėgstamas ordinas, jau įsikūręs Vilniuje ir Kaune. Trakų vaivadija nusprendė, kad ir jiems būtų neprošal turėti šalia žmonių mėgstamą ordiną.“

Pasak mokslininkės, brolių pranciškonų populiarumą lėmė pats bendravimo ir pamokslavimo stilius. „Jie buvo labai nuoširdūs, ta charizma išlikusi iki šių dienų. Didelę įtaką turėjo pamokslavimas liaudies kalba, nes bernardinai pirmieji pradėjo tą daryti. Jie kalbėjo ir lietuviškai, ir lenkiškai, ir rusėniškai, todėl neliko lotynų kalbos barjero. Tuo metu tai buvo neįprasta ir nauja, susikalbėjimo lengvumas darė poveikį. Jų pamokslai būdavo labai vaizdingi, broliai tikrai turėjo Dievo Žodžio skelbimo dovaną. Be to, bernardinai buvo labai uolūs, entuziastingai skleidė Dievo Žodį ir kovojo už Katalikų Bažnyčios įsitvirtinimą prieš įvairias reformacijos formas. Dabar iš mūsų perspektyvos tai gali atrodyti prieštaringai, bet tuometinis jų entuziazmas ir pasišventimas veikė žmones, nes tai kilo iš tikėjimo, o ne kažkokių kitų sumetimų. Jie visa darė dėl Kristaus Bažnyčios ir popiežiaus“, – teigia Rūta Janonienė.

Evangelizavo kilminguosius ir platino pamaldumą Dievo Motinai

Trakuose, kaip ir kituose Lietuvos konventuose, pagrindinės brolių pranciškonų veiklos kryptys buvo pamaldumo skatinimas kenčiančiam Kristui, Švč. Mergelei Marijai ir ordino šventiesiems. Trakuose veikė dvi tradicinės brolijos, kurios buvo įprastos beveik visiems konventams. Tai Šv. Pranciškaus dirželio brolija, tiesiogiai susijusi su pamaldumu Pranciškui Asyžiečiui, ir Šv. Onos brolija, kuri buvo tipiškai bernardiniška, susijusi su Mergelės Marijos ir jos motinos kultu.

Pasak R. Janonienės, vienas iš ypatingų veiklos bruožų, ypač provincijoje, buvo pagalba aplinkinių parapijų klebonams. Bernardinai taip pat aukodavo šv. Mišias bei pamokslaudavo privačiose dvarų koplyčiose, evangelizuodami kilminguosius.

Stebuklingas šv. Pranciškaus įsikišimas

Įsikūrę Trakuose, broliai pranciškonai platino pamaldumą Dievo Motinai, tačiau tuo ilgainiui ėmė erzinti parapinės bažnyčios kleboną.

Altorius iš Trakų bernardinų Šv. Mikalojaus bažnyčios, XIX a. vid. atkeltas į Nemenčinės bažnyčią. A. Daukšos nuotrauka, XX a. pr., LDM

„Tai yra atskira ir tikrai įdomi istorija, kurią pavyko aptikti dokumentuose, – pasakoja Rūta Janonienė. – Radau vieną pasakojimą, užrašytą Bernardinų kronikose XVII a. pirmoje pusėje. Trakų konvento istorijos pradžioje užfiksuotas įvykis, tiesiogiai susijęs su stebuklinguoju Trakų Dievo Motinos paveikslu. Pasirodo, įsikūrę miestelyje ir perėmę bažnytėlę, broliai presbiterijos centriniame altoriuje įkurdino iš Vilniaus atsivežtą Dievo Motinos paveikslą. Dėl brolių populiarumo ir Šv. Onos brolijos veiklos, šis paveikslas ėmė labai garsėti ir konkuruoti su Trakų parapinės bažnyčios paveikslu. Klebonas buvo labai tuo nepatenkintas ir ėmė rašyti vyskupui skundus, kad kažką reikia daryti, nes bernardinai mažina stebuklingojo Trakų Dievo Motinos paveikslo populiarumą, o per didžiąsias šventes dauguma žmonių patraukia pas bernardinus. Jis sakė, kad reikia arba bernardinus iškeldinti iš Trakų, arba bent jau išvežti jų paveikslą, kad neliktų konkurencijos. Tačiau įvyko stebuklingas įvykis, ir į šią istoriją įsikišo pats šv. Pranciškus. Klebonas susapnavo sapną, kuriame pasirodė šv. Pranciškus ir jam paaiškino, kad nedarytų kliūčių bernardinams veikti Trakuose. Taip bernardinai ir jų paveikslas liko gyvuoti istorinėje sostinėje.“

Taigi bernardinų pamaldumas Dievo Motinai buvo labai stiprus, bet jie turėjo savo paveikslą, kuris neišliko, nes supleškėjo per gaisrą Maskvos karo metu XVII a. viduryje. Tačiau, kaip teigia menotyrininkė, bernardinai skatino pamaldumą ir prie parapinės bažnyčios Marijos paveikslo. „Yra išlikę duomenų, kad jie aukodavo Mišias prie stebuklingojo paveikslo už savo geradarius. Kai kurie geradariai pageidaudavo, kad vienos Mišios vyktų bernardinų bažnyčioje, o kitos – prie stebuklingojo paveikslo“, – teigia R. Janonienė.

Painus altorių ir paveikslų likimas

Nors vienuolynas labai ilgai, iki XVIII a. antros pusės, buvo medinis, bet konventas normaliai funkcionavo, čia veikė ir ordino studijų centras. Deja, bernardinų istorija Trakuose tęsėsi tik iki 1845 metų, kai caro administracija likvidavo vienuolyną ir uždarė bažnyčią bei pradėjo kurti panaudos planus. Bažnyčią nuspręsta paversti cerkve (nors tai niekuomet nebuvo įgyvendinta), o visi inventoriaus daiktai, altoriai bei liturginiai indai buvo išdalinti aplinkinėms parapinėms bažnyčioms. Vienuolyno pastate įsikūrė įvairios caro įstaigos, žandarmerija ir archyvas, o galiausiai viskas baigėsi kareivinėmis ir kalėjimu.

„Iš istorinių šaltinių galima spręsti, kad XVIII a. antroje pusėje Trakų bažnyčios altoriai buvo labai panašūs į Vilniaus, kurie yra išlikę ir restauruoti, mediniai, faneruoti, be paauksavimo ir polichromijos. Tačiau buvo išlikę ir senesnių, barokinių, auksuotų, puošnių, – pasakoja R. Janonienė. – Iš tikrųjų, kadangi Trakų konventas buvo netoli Vilniaus, jame dirbo tie patys meistrai, todėl altoriai turėjo būti panašaus meninio lygio ir stiliaus, vieni iš įspūdingesnių Lietuvoje. Gaila, kad iš to altorių ansamblio nieko neliko.“

Švč. Mergelės Marijos altorius Nemenčinės bažnyčioje, manoma, anksčiau priklausęs Trakų bernardinams.

Tačiau, pasak menotyrininkės, yra išlikusi įdomi istorija, susijusi su Nemenčinės bažnyčia. „Kai Trakų bažnyčia buvo uždaryta, dalis altorių, bent jau du tai tikrai, pateko į Nemenčinės bažnyčią, kuri visai neseniai buvo sudegusi ir atstatant reikėjo naujo inventoriaus. Yra išlikusios fotografo Adomo Daukšos XX a. pradžioje darytos altorių nuotraukos. Jose matyti du šoniniai Trakų altoriai. Taip jau nutiko, kad ir ši Nemenčinės bažnyčia 1947 m. visiškai sudegė su visais altoriais. Pokario metais ji vėl atstatyta ir šį kartą į ją buvo perkelti centrinis ir du šoniniai altoriai iš Vilniaus šv. Baltramiejaus bažnyčios, kurią tuo metu aptarnavo broliai bernardinai. Šaltiniuose išliko dokumentas, kuriame rašoma, jog du iš tų šoninių altorių buvo iš Trakų bernardinų vienuolyno, dar senesni nei tie, kurie sudegė su ankstesne Nemenčinės bažnyčia. Paini istorija, tačiau Nemenčinės bažnyčioje iki šiol laimingai stovi puošnūs barokiniai Dievo Motinos ir Šv. Antano altoriai iš Trakų bernardinų bažnyčios.“

Be to, tikėtina, kad dalis paveikslų iš Trakų bernardinų bažnyčios galėjo patekti į Rūdninkų bažnyčią. Yra žinoma, kad po Trakų konvento uždarymo buvęs gvardijonas labai ilgai gyveno Rūdninkuose ir galėjo su savimi pasiimti dalį inventoriaus bei perduoti jį Rūdninkų parapijos bažnyčiai. Ten iki dabar išlikę pranciškoniškos ikonografijos paveikslai, ir yra labai didelė tikimybė, kad jie ten pateko būtent iš Trakų.

Pasak menotyrininkės Rūtos Janonienės, brolių pranciškonų veikla Trakuose neabejotinai turėjo įtakos šiandieniam miesto veidui ir žmonių pasaulėžiūrai. „Trakų miestelis tikėjimo požiūriu buvo labai įvairialypis: čia gyveno ir stačiatikiai, ir karaimai, viskas ganėtinai stipriai maišėsi. Matyt, vietos bajorai jautė, kad tame mišriame kontekste reikia katalikiškos atsvaros. Broliai bernardinai kartu su Trakuose veikusiais dominikonais ir parapine bažnyčia neabejotinai prisidėjo stiprinant katalikų tikėjimą Trakuose. O pati bažnyčia ir vienuolynas meniniu požiūriu turėjo būti labai įspūdinga vieta“, – teigia R. Janonienė.

Parengė Monika Midverytė OFS

2018-03-05T13:37:51+00:00