Sunkumų kilnotojai. Šv. Antano dienos centro archyvas.

„Šiandienėje Lietuvoje nedidelis vaikų dienos centras tiesiog negali užtikrinti stabilių ir ilgalaikių darbo vietų už orų atlyginimą. Atlyginimai už darbą yra žemiau minimumo ribos, nors dirba profesionalai, įgiję bakalauro, magistro ar daktaro laipsnius“, – teigia dešimties metų sukaktį švenčiančio Kretingos Šv. Antano vaikų dienos centro direktorė Margarita Lizdenytė OFS. Per dešimtmetį sukaupta patirtis ją skatina atskleisti dienos centrų realybę ir socialinės sistemos spragas Lietuvoje, kur su pažeidžiamiausiomis visuomenės grupėmis dirba tik idėjiniai entuziastai.

Nuolatinė kova dėl išlikimo projektų maratone

„Dirbdami kaip nepelno siekianti organizacija išgyvename kasmetinę išlikimo krizę, – teigia Margarita Lizdenytė OFS. – Pradžioje, kurdami viešąją įstaigą, numatėme įvairiausių veiklų ir netgi keletą strategijų, kaip veiksmingai ir rentabiliai išgyventi, tačiau pradėjus vykdyti veiklas nemokiems klientams, patiriame nuolatinį lėšų stygių. Norėdami išlikti, kasmet turime parengti ir laimėti, o po to ir įgyvendinti net apie 20 projektų, kurių sumos mažos, o darbų – gausybė.“

Pasak pašnekovės, dienos centrų administracija priversta įsisukti į dokumentų karuselę, nuolat kažką įrodinėti, kad galėtų vykdyti savo tiesioginę veiklą: „Tam, kad galėtume laimėti ministerijų projektus, turime įrodyti, kad esame remiami savivaldybės. Tuo tarpu savivaldybei reikia parodyti, kad be jų turime ir kitų, bent privačių, rėmėjų. Projektuose, kuriuos teikiame Lietuvos biudžetinėms įstaigoms, esame priversti numatyti „pasakiškas“ darbo apimtis. Projekte kaip „Maximoje“ turi būti „apie viską pagalvota“, tačiau, kai reikia skirti lėšas tam viskam, paaiškėja, kad jų net nebuvo“, – apie savo darbo realybę pasakoja Šv. Antano dienos centro direktorė. Ji papasakojo ir atvejus, kai akivaizdžiai susidūrė su sistemos neskaidrumu ir korupcija. „Projektus šiais laikais gali rašyti kiekvienas, bet laimėti – ne visi, – teigia Margarita Lizdenytė OFS. – Laimi tas, kuris pasižada padaryti viską, kad tik gautų lėšų veikloms vykdyti, arba yra kieno nors pažįstamas. Pastaruoju metu pastebime, kad projektų patvirtintos nuostatos slapčia atstovauja kurios nors partijos ar organizacijos interesams.“

Bendra kūryba. Šv. Antano dienos centro archyvas.

Įprastinių dienos centrų darbo principai tokie pat kaip sovietmečiu

„Šiuo metu vaikų dienos centrai yra labiausiai paplitusi ir žinomiausia paslauga mažiau galimybių turintiems ir įvairias negandas išgyvenantiems vaikams. Deja, dauguma jų tęsia tarybiniais laikais buvusių pailgintų dienos grupių tradicijas, – teigia su Šv. Antano dienos centru bendradarbiaujanti Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros lektorė dr. Julija Eidukevičiūtė. – Tokios grupės kaip naujovė buvo pristatytos 1956 metais ir įkurtos mokyklose, kad po pamokų vaikai neslankiotų gatvėmis. Šiose grupėse vaikai būdavo prižiūrimi – gaudavo pavalgyti, leisdavo laisvalaikį, su darbuotojų pagalba padarydavo užduotus namų darbus. Reikia nepamiršti, kad to meto visuomenė socialinių problemų „neturėjo“, tad jų spręsti nereikėjo“, – aiškina moteris.

Visgi, pasak mokslininkės, vien prižiūrėti vaikus toli gražu neužtenka. „Kad ir kaip būtų gaila, vis dar galvojama, jog vaikystę pakanka tik prižiūrėti ir esant reikalui nežymiai pakoreguoti. Todėl ir paslaugos teikiamos tos pačios kaip sovietmečiu. Tuo tarpu prevencinės paslaugos gali padėti vaikui įveikti pradedančias vystytis socialines, psichologines, dvasines problemas, kurios apleistos tik didėja, pamatyti jo galimybes, išmokti įveikti problemas, įsiklausyti į save ir aplinkinius“, – teigia dr. Julija Eidukevičiūtė.

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto lektorės, vaikų dienos centre reikia švenčių, mokymosi dalintis, suprasti ir pajausti galimybių įvairovę, reikia pašaukimą turinčių, tikslingai veikiančių specialistų, kurie praplėstų mažiau galimybių turinčiam vaikui galias. „Kad tai būtų pasiekta, reikalingi savo srityje jau turintys patirtį, motyvuoti ir vertinantys save specialistai, kurie padėtų vaikams išeiti iš socialinės atskirties suformuoto „užburto rato“ ir kurti savąją ateitį“, – aiškina Julija Eidukevičiūtė.

Šv. Antano dienos centro archyvas.

Specialistai išeina, nes nori gyventi, o ne egzistuoti

Tačiau tokius specialistus vaikų dienos centrams išlaikyti labai sunku ar beveik neįmanoma. Šv. Antano dienos centro vadovė Margarita Lizdenytė teigia, kad nedidelis dienos centras tiesiog negali užtikrinti stabilių ir ilgalaikių darbo vietų už orų atlyginimą. „Mūsų organizacija yra smulki, todėl specialistai vykdo projektus pagal terminuotas darbo sutartis arba susitarus, kad, pasibaigus pinigams, patys parašys prašymą išeiti iš darbo ir neprašys išeitinės kompensacijos. Projektuose dirbantys žmonės nuolat keičiasi, nes nori gyventi, o ne egzistuoti. Atlyginimai už darbą yra žemiau minimumo ribos, nors dirba profesionalai, įgiję bakalauro, magistro ar daktaro laipsnius, – aiškina M. Lizdenytė ir prideda – Tuo tarpu aptarnaujančiam personalui – vairuotojui, valytojui, sargui, ūkvedžiui – visai neturime lėšų. Jų net negalime skirti pagal projektus, nes šie darbai tiesiogiai nesusiję su klientu ir neatitinka projektinių eilučių.“

Vaikų dienos centrui nepadeda ir minimalios algos kėlimai, nes tai nėra nei valstybinė, nei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dotuojama įstaiga, tad ji gyvena vien iš projektinių lėšų, nesusijusių su atlyginimų dydžiu. „Kai šalyje keliami minimalūs atlyginimai arba neapmokestinami minimumai, suvokiame, kad tai mums absoliučiai neaktualu, nes esame atskirti nuo bet kokio lėšų kilimo. Svarbu pabrėžti, kad nors esame viešoji įstaiga, tačiau mokamų paslaugų neteikiame, nes mūsų įsikūrimo tikslas buvo kitas – organizuoti krikščionišką pagalbą stokojantiems“, – sako Margarita Lizdenytė OFS.

Prieš 10 metų įsikūręs Šv. Antano dienos centras jau yra vykdęs veiklas ne viename rajone. Jis dirba ne tik su socialinę atskirtį išgyvenančių šeimų vaikais (paaugliais ir jaunimu) nuo 7 iki 17 metų amžiaus, bet ir su jų tėvais. Be to, šis katalikiškas dienos centras neapsiriboja socialinės rizikos šeimomis, ką daro dauguma dienos centrų, bet padeda ir daugiavaikėms šeimoms, ir vaikus auginantiems vienišiems tėvams – visiems, kurie yra patekę į keblią situaciją. Jau beveik prieš metus Šv. Antano vaikų dienos centras įkūrė „Paguodos kambarį“, kuriame žmonės gali asmeniškai pasikonsultuoti su specialistu – psichologu ar socialiniu darbuotoju – padedančiu spręsti konkrečias problemas. Tėvai pokalbiui užsirašo iš anksto, nes norinčiųjų yra labai daug. Lygiagrečiai centre vykdoma ir tėvystės įgūdžių stiprinimo programa.

Pasak Šv. Antano vaikų dienos centro vadovės, jiems darbas reiškia žymiai daugiau, nei vien nuolatinį buvimą, kad vaikai turėtų saugią aplinką ir nesiblaškytų be priežiūros – tai yra ugdymas, kuris reikalauja ne tik dėmesio, bet ir kūrybiškumo, formuojant vertybes, santykius, koreguojant elgesį, požiūrį. „Mokome ne tik „atpažinti žuvį“, bet ir pasidaryti meškerę, kad galėtų ją pagauti, – sako Margarita Lizdenytė OFS. – Mūsų tikslas yra išmokyti žmones (tiek vaikus, tiek suaugusiuosius) atrasti save kaip Dievo kūrinį, atkurti savivertę, atgauti prarastus įgūdžius ir įgyti naujų, padėti jiems išeiti iš krizės. Tiek vaikai, tiek suaugusieji, besilankantys dienos centre, nėra vien prižiūrimi, kad nepabėgtų, bet jiems skiriamas laikas, profesionalios paslaugos, kurių metu jie ir vėl tampa asmenybėmis, turinčiomis savivertę, nuomonę, galimybes. Tokiam darbui reikalingi profesionalūs specialistai ir entuziastai.“

Mišios Kretingos bažnyčioje. Šv. Antano dienos centro archyvas.

Pasak dienos centro vadovės, jos darbas prilygsta savanorystei: „Organizacijos vadovas yra savanoris, kuris negali palikti „laivo“, nors šis jau seniai būtų po vandeniu. Vienintelis, kuris palaiko tą entuziazmą, yra Dievas ir su Juo nesiskiriantys tikintieji.“

Visgi Margarita Lizdenytė OFS nepraranda vilties, kad Lietuvoje požiūris į žmogų ir dienos centrų misiją gali pasikeisti: „Per 10 metų jau esame užsitarnavę ir Kretingos rajono savivaldybės, ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir užsienio religinių fondų, ir brolių pranciškonų pasitikėjimą. Jaučiu, kad į mūsų nuomonę ir žodį pradedama reaguoti, situacija, nors ir labai lėtai, bet keičiasi. Tikiu, kad savo sąžiningu darbu galime keisti valdančiųjų požiūrį, nes, kas sąžiningai dirba, įgyja neįkainojamą patirtį ir gali tuo didžiuotis. Aš didžiuojuosi, kad mūsų darbas keičia tiek vaikų, tiek jų šeimų gyvenimus.“

Parengė Monika Midverytė OFS