Prakartėlė: istoriškumas, simbolika ir prasmė

Prakartėlės autorė – Ugnė Šiūkštaitė.

Prakartėlė – pusiau liturginis šventų Kalėdų elementas. Ji grynai pranciškoniškai atvaizduoja pirmąjį Išganytojo atėjimą. Tačiau apie viską pakalbėsime iš eilės.

Pradėkime nuo termino. Žodis „prakartėlė” atitinka lotynišką praesaepe, kurį sudaro priešdėlis prae ir šaknis saepire, reiškianti „aptverti”, „aptvaras gyvuliams” ir, perkeltine prasme, „ėdžios”.

Prakartėlėje pasitelkiami išraiškingi, vaizduojamieji ir vaidybiniai menai: jai būdingos kilnojamos figūros, dažniausiai sudėliotos tam tikra tvarka scenoje. Prakartėlė yra trimatis atvaizdavimas, kuriam būdingas laikinumas. Ji nėra nuolatinė, tačiau yra ir kulto objektas, o tai reiškia, kad ji skirta maldai.

Prakartėlė gali būti suprantama ir liturgiškai (tai yra, per liturginį šv. Kalėdų atsikartojimą), ir pasitelkiant Šventąjį Raštą, kuris pasakoja apie šį didį įvykį. Prakartėlė susijusi ir su meno pasauliu. Ji yra ir liturginės, ir meninės prigimties, todėl šių dviejų aspektų nereikėtų atskirti. Prakartėlė negali būti supaprastinama tik iki meno dirbinio, tapti menu dėl meno. Tačiau ji neturėtų būti ir vien tik sauso tikėjimo išraiška, be jokio meninio atspalvio ir gyvumo.

Prakartėlė naudoja simbolių kalbą, stengdamasi meniniu būdu išreikšti gilesnį turinį. Tačiau ji yra ne tik simbolis, bet ir bendruomeninis reiškinys. Ji gimsta, kaip tikinčios bendruomenės, Bažnyčios, tikėjimo išraiška. Prakartėlė yra pastatoma visai tikinčiųjų bendruomenei, kuri, artėdama prie prakartėlės, lengviau išgyvena Kristaus gimimo įvykį, iš kurio ji ir kilusi. Prakartėlė yra bendruomenės išraiška. Ją gaminant dalyvauja beveik visa bendruomenė, ar tai būtų šeima, ar parapija, ar prakartėlių gamintojų asociacija.

Prakartėlės simboliai Evangelijose

Po šios įžangos apie prakartėlę dabar pasiaiškinkime, ką ji reiškia ir kaip ją daryti, pradėdami nuo ištakų, tai yra nuo pasakojimų apie Jėzaus gimimą, kuriuos randame Evangelijose.

Evangelijos yra keturios, bet ne visos pasakoja apie Jėzaus gimimą. Evangelija pagal Morkų yra pati seniausia, bet apie Kristaus gimimą nekalba. Kitos dvi Evangelijos pagal Matą ir pagal Luką pateikia mums aprašomojo pobūdžio pasakojimą. Ketvirtoji Evangelija pagal Joną pateikia tik įvykio teologinę interpretaciją. Pradėkime nuo Mato ir Luko pasakojimų, o vėliau pereisime prie Jono.

Šv. Pranciškaus onkologijos centro prakartėlė. Nuotraukos autorė Evgenia Levin

Evangelija pagal Matą, 2 skyriaus 1-12 eilutės:

Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“. Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį“. Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo Kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė Kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą.

Evangelija pagal Luką, 2 skyriaus 1-20 eilutės:

Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.

Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite Kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“. Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjo vieni kitiems: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė“. Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir Kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą Kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta.

Evangelija pagal Joną, 1 skyriaus 9- 14 eilutės:

(Žodis) Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno (pastatė palapinę) tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.

Matome didelį skirtumą tarp šių trijų Evangelijų. Įsivaizduokime, kad turime trimis skirtingais būdais parodyti tris Evangelijų pasakojimus apie Jėzaus gimimą. Pirmiausia apmąstykime matomas ir galimas pavaizduoti nuorodas ir pasakojamus „veiksmus”.

Pradėkime nuo ištraukos pagal Matą.

Jis mums sako, kad Jėzus gimė Betliejuje, tada kalba apie namą, kurį pasiekia išminčiai ir virš kurio sustojo žvaigždė. Galiausiai kalba apie Kūdikį, apie Mariją ir apie išminčius, kurie prisistato su savo dovanomis: auksu, smilkalais ir mira. Išminčiai atlieka veiksmą: jie džiaugiasi, parpuola ant žemės ir atiduoda dovanas.

Pas evangelistą Luką yra neabejotinai daugiau „matomų” elementų nei veiksmų. Pasirodantys „matomi“ elementai yra: Marija, Juozapas ir Kūdikis, suvystytas ir paguldytas ėdžiose; tiksli vieta nėra nurodyta. Žinoma tik kad ne užeigoje. Toliau įvardijami angelai, piemenys, banda ir gausi dangaus kareivija. Nurodomi „veiksmai” pasakoja apie paguldytą Kūdikį, piemenis laukuose, kurie paskui išsigąsta, kalbasi, skuba, stebisi, garbina ir šlovina Dievą. Apie angelus sakoma, kad šviečia ir šlovina Dievą. Marija viską svarstė savo širdyje.

Evangelija pagal Joną yra skurdžiausia nuorodų prasme, kadangi yra teologinė ir simbolinė. Kalba paprasčiausiai apie šviesą, apie pasaulį, apie šlovę, apie „kūną” ir apie „palapinę”. Sako, kad Žodis tapo kūnu, kuris apsigyveno (pasistatė palapinę) tarp mūsų.

Iš šios tekstų analizės tampa aišku, kad nuorodų padaryti prakartėlei turėsime nedaug. Net ir detalės, kurias paprastai įsivaizduojame prakartėlėje, nėra paimtos iš evangelinių pasakojimų. Išties nerandame nei olos, nei asilo, nei jaučio, nei kiek išminčių atėjo, nei, kad jie buvo karaliai, ir net nepasakoma ar buvo naktis, ar žvaigždė buvo kometa.

Kad susidarytume bendrą vaizdą, turime išanalizuoti ne tik Evangelijų pasakojimus ir kai kuriuos juose vartojamus žodžius, bet ir tai, ką mums perdavė Bažnyčia ir jos Tradicija.

Ola. Pažodžiui tekstas sako, kad jiems nebuvo pakankamai vietos užeigoje, tai yra kambaryje.

Vartojamas graikiškas žodis (kataluma) reiškia šalutinį arabiškų namų kambarį, dažnai padarytą natūralioje oloje, kuris susisiekdavo su pagrindiniu namu ir kuriame buvo laikomas laukų derlius ir įrankiai.

Tokiame sandėlyje buvo priimti Juozapas ir Marija, ką taip pat mums patvirtina faktas, jog Kūdikis buvo paguldytas ėdžiose. Čia taip pat graikiškas žodis ėdžioms (psaten) nurodo ėdžias, iškaltas uoloje tokio tipo kambariuose –sandėliuose. Tai saugiausia ir mažiausiai apkrauta vieta tokioje mažoje aplinkoje. Tradiciją, kad Jėzus gimė oloje, randame jau II amžiuje.

Prakartėlės autorė – Armantė Čeponaitė. Nuotraukos autorė Evgenia Levin

Asilas ir jautis. Darant prielaidą, kad prie ėdžių turėtų būti gyvulių, pagal tradiciją, nuo III-IV amžiaus prisimenami pranašo Izaijo žodžiai: Jautis pažįsta savo savininką ir asilas žino savo šeimininko ėdžias (Iz 1,3). Jautis, kuris buvo siejamas su stabmeldiškais kultais, simbolizuoja ne žydų kilmės žmones, o asilas vaizduoja judėjus, traukiančius Įstatymo jungą.

Pastatyti šalia ėdžių jie vaizduoja visą žmoniją, susirinkusią aplink Išganytoją. Kristus yra tas, kuris iš dviejų padarė vieną tautą.

Išminčiai. Jų skaičius nustatomas iš dovanų skaičiaus: 3 dovanos = 3 išminčiai.

Vartojamas graikiškas žodis (Oi Magoi) nurodo išminčius arba priklausančiuosius šventikų luomui persų tautoje, medų ar Babilono teritorijoje. Jie nebuvo karaliai, bet greičiausiai princai ar šiaip savo šalyje žymūs žmonės. Laikui bėgant įsigalėjo jų vardų, bruožų ir reikšmės tradicija.

Kasparas – jaunas, bebarzdis; Melchioras – senas, žilas ir su ilga barzda; Baltazaras – tamsios odos ir barzdotas. Vaizduoja tris žmogaus amžiaus laikotarpius, taigi visus žmones.

Taip pat norint išreikšti, kad jie atstovauja visiems žmonėms, trys išminčiai dažnai vaizduojami trijų skirtingų rasių. Išminčiai atstovauja ir esantiems toli nuo Dievo, tiems, kurie Jo ieško savo jėgomis, kaip Evangelijos parodo per dangaus kūnų stebėjimą.

Šiuo atžvilgiu jie skiriasi nuo piemenų, kurie simbolizuoja Izraelio kaimenę, gaunančią apreiškimą iš paties Dievo per angelus. Išminčiai gauna išganymo žinią žiūrėdami į dangų, o piemenys sužino apie išganymą iš dangaus, iš angelų.

Kometa. Vartojamas graikiškas žodis nurodo žvaigždę astronomine prasme, o ne šviečiantį meteorą. Jos transformacija į kometą prasideda nuo interpretacijos tapyboje, kurią padaro Giotas Scrovegni koplyčios freskose XIV amžiaus pradžioje (jo taip nutapytos dėl kometos Halley, matytos 1301-1302 metais). Taigi jei buvo žvaigždė, daroma prielaida, kad buvo naktis.

Prakartėlės scenos susiformavimo istorija

Apžvelgus šiuos pagrindinius elementus, svarbu ir reikalinga šiek tiek nukrypti ir pažvelgti į Jėzaus gimimo vaizdavimą, kad galėtume suprasti, kaip įvyko perėjimas nuo gimimo atvaizdavimo iki to, ką išties laikome prakartėle. Manome, kad prakartėlė yra grynai itališkas išradimas, ji ypatingai pranciškoniška ir atsirado 1223 metų šv. Kalėdų naktį Grečio miestelyje, kai šv. Pranciškus vienoje oloje surengė šventą „gyvą“ Jėzaus gimimo Betliejuje atvaizdavimą. Pirmąjį istorijoje. Tačiau, jei pažvelgsime į istoriją ir turimus duomenis, pastebėsime, kad yra ne visai taip.

Pirmieji Jėzaus gimimo atvaizdavimai, daugiausia piešiniai katakombose ar reljefai iš II ir III amžiaus, atitinka prakartėlės sąvoką. Jie vaizduoja sceną, kurioje Kūdikis yra šildomas asilo ir jaučio, be kitų figūrų. Pradedant šia scena, nuo IV amžiaus ir vėliau (prisimenant, kad šv. Kalėdų šventė nustatyta 354 m.), ypač bizantiškoje kultūroje, vystosi vaizdavimas, pabrėžiantis gimimo „realizmą“, tai yra tikrą Jėzaus žmogiškumą, pagrindinį vaidmenį suteikiant Dievo Motinai. Šis turtingas ir įspūdingas modelis jau turi visus tipinius elementus, kuriuos rasime ir vėliau: olą, kūdikį ėdžiose, asilą ir jautį, Mariją, Juozapą, piemenis, išminčius, angelus, žvaigždę. Puikiausia šio modelio išraiška yra Gimimo ikona, kurią vėliau ima vaizduoti freskose, taip pat viduramžių, renesanso, baroko ir moderniajame mene.

Šalia šio pirmojo būdo atvaizduoti Gelbėtojo gimimo įvykį, buvo ir antrasis, taip pat paplitęs nuo seniausių laikų ir žinomas „Didybės“ pavadinimu. Šis tipas perima imperatorienių, kurios tautai pristatydavo naują sosto įpėdinį, vaizdavimą. Jis susideda iš Motinos, vaizduojamos soste (arba kartais stovinčios) ir laikančios Kūdikį pagarbinti, dėl to kartais ten pat vaizduojami ir garbinantys išminčiai.

Gyvosios prakartėlės gimimas Grečio miestelyje

Dabar pažvelkime į pasakojimą apie švento Pranciškaus Kalėdas 1223 metais.

Iš Tomo Celaniečio „Šv. Pranciškaus pirmojo gyvenimo“ (84-86):

Verta priminti ir papasakoti tą neužmirštamą įvykį, nutikusį Grečio vadinamame mieste mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimo dieną. Tai įvyko likus trims metams iki jo mirties. Tame krašte gyveno toks vyras, vardu Jonas, turėjęs gerą vardą, tačiau dar geresnis buvo jo gyvenimas, ir jį palaimintasis Pranciškus ypač mylėjo, nes tas, būdamas savo krašte be galo kilmingas ir garbingas, pamynė kūnišką garbę ir siekė sielos kilnumo. Likus kokiai penkiolikai dienų iki Kalėdų, palaimintasis Pranciškus kaip įprastai jį pasišaukė ir tarė: „Jei nori, kad Grečio mieste švęstume ateinančias Viešpaties šventes, pasiskubink keliauti ir kruopščiai paruošti viską, ką tau nurodysiu. Aš noriu, kad pavaizduotume Betliejuje gimusį Vaikelį, nuo kūdikystės patirtus nepatogumus, kaip jis buvo paguldytas ėdžiose, noriu savo akimis matyti, kaip šalia stovėjo jautis ir asilas, kaip jis gulėjo ant šieno“. Visa tai išklausęs gerasis ir ištikimasis vyras pirmas nubėgo ir toje vietoje paruošė viską, ką buvo prisakęs šventasis.

Tad prisiartino džiaugsmo diena, atėjo linksmybės metas. Iš visų apylinkių sušaukiami broliai; to krašto vyrai ir moterys, kiekvienas pagal savo išgales, linksmi ruošia žvakes ir žibintus apšviesti tai nakčiai, kuri spindint Žvaigždei [pati] nušvietė visas dienas ir metus. Atvyko ir Dievo šventasis, o kadangi viskas buvo suruošta, pamatė ir apsidžiaugė. Buvo ruošiamos ėdžios, nešamas šienas, buvo atvesti jautis ir asilas. Taip buvo pagerbtas paprastumas, išaukštintas neturtas, pašlovintas nuolankumas, o Grečio tapo tarytum naujasis Betliejus. Nušvito naktis it diena, atėjo džiaugsmo valanda Žmonėms bei gyvulėliams. Renkasi žmonės, norėdami vėl džiugiai išgyventi minimas paslaptis. Skamba miškas nuo balsų, aidi uolose garsai. Gieda broliai Viešpačiui deramą šlovę, visą naktį nenutyla džiaugsmingi šūksniai. Stovi prie ėdžių Dievo šventasis giliai dūsaudamas, labai susijaudinęs ir apimtas vidinio džiaugsmo. Iš ėdžių padaromas altorius, švenčiamos iškilmingos mišios, o kunigas susilaukia nepaprastų malonių.

Dievo šventasis aprengiamas diakono rūbais, mat pats buvo diakonas, ir skardžiu balsu ima giedoti šventosios Evangelijos ištrauką. Savo stipriu, švelniu, aiškiu ir sodriu balsu jis visus kviečia dideliam džiaugsmui. Paskui aplink sustojusiems žmonėms saldžiais kaip medus žodžiais pamokslauja apie vargšo Karaliaus gimimą ir apie nedidelį Betliejaus miestelį. Kaskart kalbėdamas apie Jėzų Kristų, netverdamas iš meilės jį Betliejaus vaikeliu vadino, Betliejaus vardą tardavo lyg bliaunanti avelė, o burną tuomet jam tapdavo pilna ne tik garso, bet ir švelnios meilės. Kai tik sakydavo „Betliejaus vaikelis“ arba „Jėzus“ atrodydavo, kad, apsilaižęs lūpas liežuviu, jis skaniai burnoj pasigardžiuodavo ir nurydavo šį saldų žodį. Visagalis suteikė daug dovanų, o vienas doras vyras turėjo tokį nepaprastą regėjimą. Ėdžiose gulėjo kažkoks negyvas vaikelis, o kai prie jo priėjo šventasis, jis tarsi pabudo iš gilaus miego. Toks regėjimas buvo pačiu laiku, nes daugelis apie Vaikelį Jėzų širdyje jau buvo užmiršę, tačiau, malonei veikiant, savo šventojo tarno Pranciškaus jis buvo prikeltas ir daugiau niekados nebepamirštas. Galop baigėsi iškilmingos šventės ir kiekvienas džiaugsmingas sugrįžo prie savo darbų.

Kalėdų freska Grečio vienuolyne

Pažvelgę į pasakojimą matome, kad Pranciškus, iš savo didelio noro kūniškomis akimis matyti neturtą, kuriame gimė Mūsų Gelbėtojas, nepasirinko „Didybės“ formos. Jis norėjo tikrų tikriausios prakartėlės: olos, asilo, jaučio, ėdžių. Nebuvo Marijos ar Juozapo ir tuo labiau Kūdikio, vaizduojamo ar simbolizuojamo Eucharistijos metu.

Kodėl pasirinkta taip neįprastai? Galbūt Pranciškus sėmėsi įkvėpimo iš liturginių dramų (misterijų), paplitusių Europoje nuo VIII amžiaus ir pasiekusių viršūnę būtent XIII a. Tai buvo bažnyčioje atliekami sakralūs vaizdavimai, kuriais siekta paminėti šventuosius slėpinius per „teatralizuotą” paraliturgiją.

Tačiau reikia prisiminti, kad tokios „misterijos”, kaip kad jos buvo vadinamos, 1211 m. (t. y. dvylika metų iki įvykio Grečio miestelyje) buvo popiežiaus uždraustos dėl daugybės piktnaudžiavimo ir iškraipymo atvejų. Greičiausiai dėl šios priežasties Pranciškus nesuruošė savo šv. Kalėdų bažnyčioje, o tai padarė oloje, ir, be to, pasirūpino iš popiežiaus gauti specialų leidimą daryti šventimą-atvaizdavimą ir aukoti šv. Mišias. Pranciškus norėjo atlikti būtent tokį gestą, o ne kitokį.

1223 m. yra ir pranciškonų Regulos patvirtinimo metai, kuriais šventasis kovojo gindamas savo evangelinį radikalizmą. Jėzaus neturtingo gimimo atsiminimas dar kartą grąžino jį, jo brolius ir tikinčiuosius prie Jėzaus sekimo radikalumo. Jis siekė kontempliacijos žvelgiant į imitaciją. Pranciškaus prakartėlė puikiai atsakė į viduramžių žmogaus poreikį matyti tai, kuo tikima.

Šv. Pranciškaus naujumas – žvilgsnis į Kristaus žmogiškumą 

Šv. Pranciškus davė pradžią pamaldumui į Kristaus žmogiškumą, kurį geriausiai išreiškia Jo gimimas, taip padėdamas formuotis dvasinei aplinkai, tinkamai atsirasti prakartėlės pamaldumui. Nuo to meto pranciškonai, kuriais greitai pasekė dominikonai ir jėzuitai, paskleidė paprotį kasmet atvaizduoti bažnyčiose tai, kas tą naktį buvo padaryta Grečio miestelyje. Tačiau vietoj gyvulių ir žmonių jie dėjo statulėles ir pridėjo Mariją su Juozapu.

Galbūt toks buvo būdas išspręsti bažnytinį draudimą, kuris iš bažnyčių buvo išprašęs gyvų misterijų vaizdavimą.

Iš šio laikotarpio yra išlikusios seniausios prakartėlėje naudotų personažų statulėlės, kurios nebėra susijusios su ankstesniu vaizdavimu, bet su Pranciškaus pradėtąja tradicija. Tai Arnolfo di Cambio 1289 m. padarytos aštuonios statulos, saugomos s. Maria Maggiore bazilikoje Romoje, bažnyčioje, kur saugomos ir ėdžių relikvijos, pasiekusios Romą V-VI amžiuje. Taip turime pirmą moderniai suprantamą prakartėlę, o XIII amžiuje prasideda tikrosios prakartėlės istorija.

Trys prakartėlės tradicijų centrai

Po kai kurių mistinių tekstų pasklidimo, nuo XIV a. pabaigos, Marija pradedama vaizduoti klūpanti, adoruojanti Kūdikį, greitai taip pradedamas vaizduoti ir Juozapas. Nuo šio momento prakartėlė „standartizuojasi” taip, kaip dabar ją įsivaizduojame. XVI a. vaizdavimas toliau plečiamas praturtinant aplinką ir pridedant papildomų scenų prie pagrindinės – Gimimo scenos pavaizdavimo.

Pirmosios mažo formato statulėlės atsiranda XVI a. pradžioje, kai prakartėlės pradėjo išeiti iš bažnyčių ir ateiti į namus. XVI a. ypač dėl kai kurių šventųjų duoto impulso (pavyzdžiui Šv. Gaetano iš Thiene) prakartėlės plačiai paplinta tikinčiųjų namuose, taip išeidamos iš bažnyčių, vienuolynų ir konventų rato. Septynioliktame amžiuje Italijoje iškyla trys dideli gamybos ir prakartėlės tradicijų centrai: Bolonija, Genuja ir Neapolis. Ypač Neapolyje prakartėlė randa gerą dirvą vystyti savo ypatingą stilių, pasiekusį mus iki šių dienų.

Šv. Pranciškus nėra prakartėlės išradėjas, kaip matėme iš chronologinių ir dokumentinių duomenų. Jo nuopelnas nebuvo tas, kad išrado visų galimą atkartoti sceną – prakartėlę, bet tas, kad parodė, kokia širdimi reikia artintis prie Jėzaus gimimo slėpinio. Prakartėlė yra išskirtinė proga kontempliacijai, adoracijai ir meditacijai. Prakartėlėje menas paklūsta tikėjimui, kad geriau jį išreikštų. Jei evangeliniai pasakojimai skaitomi, tai į prakartėlę žiūrima.

O juk gerai žinome, kad vaizdiniai įstringa mintyse ir širdyje daug labiau nei žodžiai!

Pasak vieno apokrifinio pasakojimo (Jokūbo protoevangelija 12, 2), Jėzaus gimimo metu visas pasaulis akimirkai sustojo: žmonės ir visi dalykai sustingo ir visiškai nutilo. Tai buvo laikas virš laiko ribų. Tą stengiamasi padaryti prakartėle. Ji neturi taip priblokšti ar nustebinti, kad verstų galvoti tik apie ją padariusį menininką, bet turi tyliai vesti stebėtoją prie Jėzaus gimimo slėpinio esmės. Čia ir yra tikrasis menas: būti tyliais palydovais per meno grožį. Nebėra svarbu kaip atvaizduojama, bet kas vaizduojama, mintis, slypinti po įgyvendinimu, neturinčiu atitraukti nuo pagrindinio tikslo.

Parengė br. Carlo Bertagnin OFM

2017-10-16T14:12:10+00:00