Astijus Kungys OFM: „Kenebunko vienuolynas buvo mūsų, lietuvių pranciškonų, tėviškė“

Rytinėje Jungtinių Amerikos Valstijų pakrantėje yra lietuviškas pajūris, kuriame stovi „Kretinga“, „Šventoji“, „Nida“. Tiesa, tai ne miestai, bet svečių namų pavadinimai prie brolių pranciškonų Šv. Antano vienuolyno Kenebunke. Taigi vaikščiojant anapus Atlanto lydi lietuviški vietovardžiai, lyg tai būtų Lietuvos žemė rytiniame Amerikos krante. Šis lietuviškas kampelis JAV šiemet švenčia 70 metų jubiliejų.

Brolių pranciškonų prieglobstis pokariu

Kaip nutiko, kad rytinėje JAV pakrantėje, į šiaurę nuo Bostono, iki šiol tarnauja lietuviai broliai pranciškonai? Likimas juos ten nubloškė po Antrojo pasaulinio karo, nebegalint ilgiau tarnauti savo tėvynėje. 1940 m. užėjus sovietų okupacijai, Katalikų Bažnyčiai, o kartu ir Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijai, prasidėjo persekiojimų laikotarpis, išdraskęs tik pradėjusius atsigauti vienuolynus. Sovietų okupacijos išvakarėse Lietuvos mažesniųjų brolių provincijai priklausė 6 vienuolynai, kuriuose gyveno 139 pranciškonai: 25 kunigai, 34 klierikai, 70 brolių ir 10 novicų. Jų vienuolynai buvo nacionalizuoti, broliai išvaryti, Pranciškonų gimnazija ir spaustuvė Kretingoje uždarytos, visi ūkiniai pastatai bei vandens malūnas atimti.

Tėvas Justinas Vaškys OFM

Tuo tarpu daugiau nei 30 mažesniųjų brolių, studijavusių užsienyje, nebegalėjo grįžti į Lietuvą, o dalis okupuotoje Lietuvoje persekiojamų brolių per karą slapčia pasitraukė į Vokietiją ir tarnavo tautiečiams pabėgėlių stovyklose Vakarų Europoje. Mažesniųjų brolių ordino vadovybė pripažino, kad broliams neįmanoma grįžti į okupuotą Lietuvą, ir pavedė tėvui Justinui Vaškiui OFM įkurdinti išsklaidytus brolius Jungtinėse Amerikos Valstijose. Lietuvių išeivių padedamas, jis atidarė laikinuosius brolių namus Pitsburge, o 1944 m. įsigijo ūkį Grine, Meino valstijoje. Tačiau sparčiai augant brolių skaičiui, Grine įsigytas ūkis pasidarė per mažas, ir broliai ieškojo naujos gyvenamosios vietos. Tinkamas namas buvo rastas Kenebunko gyvenvietėje, Meine, prie Atlanto vandenyno. Į naująjį šv. Antano garbei pavadintą vienuolyną Kenebunke iškart buvo perkelta provincijos būstinė, penkiems dešimtmečiams tapusi lietuvių pranciškonų bendruomenės širdimi už Atlanto.

Atviras žmonėms nuo saulės patekėjimo iki laidos

„Pirmą kartą Kenebunką išvydau 1990 metų pabaigoje, – pasakoja br. Astijus Kungys OFM. – Mane labai palietė brolių atsidavimas žmonėms. Kenebunko vienuolyne buvo parašyta, kad jis atidarytas žmonėms „from sunrise until sunset“ – t. y. kad kiekvienas yra laukiamas nuo saulės patekėjimo iki laidos. Vėliau matydavau, kaip broliai atrakindavo vienuolyną dar prieš saulės patekėjimą, o užrakindavo jau po saulės nusileidimo. Šis vienuolynas buvo kaip motina, kuri laukia kiekvieno ateinančiojo taip, kaip jo laukia pats Jėzus. Jis taip pat buvo motininis mūsų provincijos vienuolynas, iš kurio broliai sklido po visą Šiaurės Ameriką ir Kanadą.“

Pasak brolio Astijaus, Kenebunko tėvai pranciškonai laukė sugrįžtančių ne tik amerikiečių katalikų, bet ir naujosios kartos brolių. „Broliams pasitraukus iš Lietuvos, mes, naujai užgimę Brežnevo ir Gorbačiovo laikų pranciškonai, neturėjome viduriniosios kartos, jungiančiosios grandies. Taigi mes kaip anūkai atvažiavome pas savo senelius. Įdomiausia, kad sugrįžome į Lietuvos pranciškoniškąją šeimą per Kenebunką. Kad ir kaip būtų keista, tuo metu mūsų, lietuvių pranciškonų, tėviškė tikrai buvo ne Lietuvos žemėje, bet ten, kur gyveno mūsų šeima. O Kenebunko tėvelių meilė mums buvo tokia didelė, taip susidraugavome, kad niekas daugiau nebegalėjo mūsų išskirti“, – prisimena br. Astijus Kungys. Nors Mažesniųjų brolių ordino vadovybė ir norėjo, kad Amerikoje gyvenantieji broliai įsijungtų į Šiaurės Amerikos pranciškonų provinciją, o jaunoji karta atsikurtų Lietuvoje, tačiau tuometinis generolas vokietis Hermanas Schaluckas OFM patikėjo lietuvių brolių argumentais, jog atskirti nuo senųjų tėvų jie bus lyg medis be šaknų ir neturės ateities.

Lietuvių bendruomenės šventė prie Kenebunko vienuolyno.

Lietuviško pranciškoniškumo puoselėtojai

„Jie mus mokė lietuviško pranciškoniškumo“, – pasakoja br. Astijus Kungys. – Mūsų pranciškoniškumas visada buvo labai susietas su tauta. Jeigu pažvelgtume į bet kurį amžių, matytume, jog pranciškonai visada gynė Lietuvos nepriklausomybę, dalyvavo 1831 m. ir 1863 m. sukilimuose, o užėjus sovietinei okupacijai slapčia padėjo partizanams. Mūsų pašaukime yra susipynęs tarnavimas Dievui ir Tėvynei. Tai atsispindi ir per liaudiškų pamaldumo formų, tokių kaip Žemaičių Kalvarijos kalnai, puoselėjimą. Išeivijoje broliams taip pat labiausiai rūpėjo du dalykai – Dievas ir Tėvynė. Tėveliai pranciškonai mums perdavė, kad turime išsaugoti savo šaknis, apglėbti dangų ir žemę, o žemė nėra bevardė, tai yra mūsų tėvynė Lietuva.“

Kenebunke gyvenantys broliai darė viską, kad pritrauktų išeivijos lietuvius. Jie tęsė Kretingos katalikiško ugdymo tradiciją įsteigdami Šv. Antano gimnaziją Kenebunke. Kasmet į rekolekcijas Kenebunke susirinkdavo ateitininkai. Ir ten gyvenantys broliai, ir ateitininkai turėjo bendrą tikslą – visa atnaujinti Kristuje. Tad Kenebunkas visada buvo vieta, kurioje gali susitikti tie, kas myli Dievą ir Tėvynę.

Pasak brolio Benedikto Jurčio, kuris pirmą kartą apsilankė Kenebunke dar 1990 m. vasarą, jį labai nustebino išpuoselėta vienuolyno erdvė. „Lietuviai broliai buvo labai praktiški. Jie nusipirko didelį žemės sklypą labai gražioje vietoje Rytinėje pakrantėje bei sumaniai ir išmintingai tą erdvę įvaldė. Jie pasikvietė iškiliausių to meto lietuvių menininkų, dailininkų, skulptorių, kurie sukūrė lietuvišką oazę su skulptūromis ir koplyčiomis. Žmonės iš visos Amerikos važiuodavo čia pasigrožėti Vytauto Kašubos, Vytauto Kazimiero Jonyno ir kitų autorių darbais, visa architektūra ir galų gale pabendrauti su pačiais broliais“, – atsiminimais dalijasi br. Benediktas Jurčys.

Rezistencinės lietuviškos spaudos leidėjai

Brolių pranciškonų spaustuvė Brukline, Niujorke.

Pasak br. Astijaus Kungio, lietuviams pranciškonams Šiaurės Amerikoje buvo labai svarbu kovoti su ta didžiule neteisybe – Lietuvos okupacija. Juk jie prarado tėvynę ir nežinia kuriam laikui papuolė į priverstinę tremtį. Tad tik įsikūrę Niujorke, jie atidarė spaustuvę ir perėmė socialistinį laikraštį „Darbininkas“, ėjusį po Pirmojo pasaulinio karo ir gerai žinomą Rytų pakrantėje. Nusipirkę tą laikraštį, jie susitelkė į tris spaudos barus: plačiajai auditorijai skirtą laikraštį „Darbininkas“, Lietuvos inteligentijai skirtą žurnalą „Aidai“ ir knygų leidybą.

Kaip teigia br. Benediktas Jurčys, apsilankius Bruklino pranciškonų spaustuvėje jam didžiulį įspūdį paliko brolių darbštumas: „Broliai buvo visiškai atsidavę savo darbui – geriau nepavalgyti, nepamiegoti, pavėluoti į maldą, bet laiku išspausdinti leidinį. Manau, jog viena iš svarbiausių „Aidų“ misijų buvo ne tiek išspausdinti kažkokį konkretų straipsnį, kiek palaikyti rašančiųjų žmonių bendruomenę, kad jie nesiasimiliuotų su svetimomis kultūromis ir kalbinėmis grupėmis. Broliai sudarė sąlygas puoselėti lietuvių kalbą ir lietuviškai mąstyti. Jų mąstymas gražiai persidavė lietuvių bendruomenei diasporoje. Manau, kad Lietuvoje tokio lygio žurnalo ir straipsnių dar greitai nebus.“

„Lietuviška spauda buvo atsvara agresyviam sovietiniam melui, kuris ėjo iš tarybų Lietuvos ir kuriam buvo pajungti Lietuvoje gyvenantys inteligentai, rašytojai ir žurnalistai, – teigia br. Astijus Kungys. – Negaliu nepaminėti Albinos Žumbakis, kuri net penkiasdešimt metų dirbo „Darbininko“ redakcijoje. Jiedu su tėvu Pranciškumi Gedgaudu atsidavę dirbo ten iki pat paskutinio numerio.“

Vėl laukia sugrįžtančių

„Pirmą kartą lankantis Kenebunke man didelį įspūdį paliko tai, jog visi broliai buvo žymūs, svarbūs, einantys atsakingas pareigas, – pasakoja br. A. Kungys. – Leonardas Andriekus buvo meno žmogus, tėvas Jurgis Gailiušis – ilgametis provincijolas, tėvas Gabrielius Baltrušaitis atsakingas už svečių namus, brolis Bernardinas Grauslys – charizmatiškas evangelizuotojas, dirbantis su jaunimu. Mačiau, kad jie visi pilni gyvybės, entuziazmo, kad jų pašaukimas būti broliu yra gyvybingas. Man jie visi atrodė tartum prisirpę savo pašaukime, galėjau juo skonėtis“, – atsimena br. Astijus. Visgi jis atkreipia dėmesį, kad broliai nebuvo vienodi, bet turėjo net labai skirtingus pomėgius ir charakterius. „O kokie jie buvo skirtingi! Nors vienas kitą ir per dantį patraukdavo, bet sutardavo tarpusavyje, išgyveno tikrą brolystę. Ta brolija buvo it muzikinė dermė su skirtingomis natomis, kurios išsimėčiusios po penklinę sukuria vieną gražią melodiją“, – palygina br. Astijus Kungys.

Iš kairės: Placidas Barius, Pranciškus Giedgaudas, Ramūnas Mizgiris, Andrius Nenėnas.

Pasak br. Astijaus, tėvai pranciškonai ir vėl laukia savo brolių. „Kai naktį žiūriu pro langą Kenebunke, matau, kaip tolumoje po vieną užgęsta miestelio namų šviesos. Pagalvoju, kad jau užgeso tėvo Jurgio, Leonardo, Placido, Gabrieliaus namukai, jų žemiškosios buveinės. Ir tada, kai žemėje užgęsta namukų šviesa, mūsų akys pakyla į dangų, kur ryškiai šviečia žvaigždės. Ir dabar gyvendamas keliu akis į dangų, kur mūsų tėveliai pranciškonai vėl laukia mūsų sugrįžtant.“

Parengė Monika Midverytė OFS

2017-09-27T10:14:38+00:00