Optatam totius, II-ojo Vatikano susirinkimo dekretas apie kunigų ruošimą – kai kalba apie filosofijos studijas, siūlo, kad auklėtiniai remtųsi „visuomet teisingu ,amžinosios filosofijos‘ (philosophia perennis) paveldėjimu; bet tesusipažįsta irgi, ką vėlesnės filosofijos apie esmingus žmogaus klausimus moko; teišmoksta irgi kritiškai žiūrėti į įvairias sistemas ir jų pagrindus – pasilaikyti, kas tikra, atskleisti klaidas  (Optatam, 278).

„Mąstymo modeliai“

Mano brolis Claus, kuris mane ne kartą aplankė Lietuvoje, daugelis iš skaitytojų jį pažįsta – jis trejais metais už mane vyresnis, tačiau trim metais vėliau už mane įstojo į ordiną ir į kunigystę. Jis jau studijavo filosofijos kurse šiuos esmingus žmogaus klausimus pagal „mąstymo modelių“ („Denkmodelle“) dėstymą. (Teologijoje jis tiesiog galėjo susipažinti su Karlo Rahnerio – jo dėstytojas Miunstere – „transcendentaliniu tomizmu“).

Asmeniškai aš tiesogiai su „mąstymo modeliais“ susidūriau, kai po magistrantūros laipsnio įsigijimo Kauno VDU dar pratęsiau studijas Romos PUA (pranciškonų universitetas). Vienas kursas ten buvo Lluís Oviedo Torró vedamas, ir jis kaip vadovėlį naudojo, H. Richard Niebuhrio „Christ and Culture“. Niebuhr ten atskleidžia penkis pagrindinius būdus, kaip žmogus gali žiūrėti į Dievo ir pasaulio, Kristaus ir visuomenės santykį: Tokia yra jo klasifikacija, jo „Denkmodelle“: „Christ Against Culture“ (Kristus prieš kultūrą – 1); „The Christ of Culture“ (Kristus vienas su kultūra – 2); „Christ above Culture“ (Kristus virš kultūros – 3); „Christ and Culture in Paradox“ (Kristus ir kultūra nesuderinama – 4); „Christ the Transformer of Culture (Kristus kultūros transformatorius – 5) (Niebuhr, 1-3).

Pavyzdžiai

Ryškiausi čia yra pirmas, antras ir penktas modeliai – ir pavyzdžiais aš juos iškart aiškinsiu:

Taigi tada Romoje, egzaminui – žodžiu – man buvo liepta palyginti, remiantis Niebuhrio klasifikacija, Friedrich Daniel Ernst Schleiermachers „Über die Religion. Reden an die Gebildeten unter ihren Verächtern“ (Apie religiją. Kalbos išlavintiesiems tarp jos paniekintojų, 1799); ir Karlo Bartho „Römerbriefkommentar“.

Pagal tai, Schleiermacheris yra „kultūros protestanizmo“ atstovas, ir „Kristaus vieno su kultūra“ – šio modelio pavyzdys. „Kultūros protestantizmas“ yra tokia krikščioniškai pažymėta visuomenė, kur „krikščionis yra geras pilietis, ir pilietis yra geras krikščionis“ – ir kitos išeities nėra!

O Karl Barth, protestantizme „naujosios ortodoksijos“ sukūrėjas, ir „Kristaus prieš kultūrą“, šio modelio atstovas – kuris tarsi sako: „ar jūs suprantante, ar ne, ar jums patinka, ar ne: Evangelija yra Evangelija – ir niekas kitas!

Antikoje, 2-ame amžiuje, „Kristaus prieš kultūrą“ modelio pavyzdys būtų: – „montanistai“, kurie išėjo iš miesto, lipo ant kalno (dėl to „montanistai“) – laukdami pasaulio pabaigos.

„Kultūros transformacijos su Kristumi“ modelio pavyzdys yra nauja, krikščioniška, Romos imperija – kaip vėliau dar šv. Benedikto vienuolynas – „civitas Dei“ (Dievo miestas).

Teksto autorius – t. Leopoldas Scheifele OFM

Aristotelis ir Platonas

Kaip dabar su Bonaventūra, ir kaip jis žiūri į Aristotelį ir į Platoną? Ar tai jam yra tik kaip „Egiptas ir Izraelis“, ar tikrai jam vienas yra „tiesos mokytojas“, kitas – klaidos mokytojas“; ar tai būtinai yra „juoda-balta“, o, kita vertus, ar negalėtų verčiau šitie mąstymo būdai būti lyg šviesos spektro spalvos?

Įdomu čia, kad E. Gilsonas tiesiog kalba apie mąstymo modelius (Aristoteles, Platonas: deux attitudes mentales); bet, tiesa, pasak jų – kadangi „gimdo“ absoliučiai skirtingas pasaulėžiūras – negalime pritaikyti, redukuoti vieno į kitą (jie yra: „irréductibles que engendrent deux interprétations de l’univers absolument inconciliables… “) (Gilson, 83 s.).

Pranciškus ir kultūra

Vistiek – ir priešingai E. Gilsonui, ir velniui (primenant Liuterio „dem Papst und dem Teufel zum Trotz!“) – aš noriu žiūrėti į aristotelizmą ir platonizmą lyg į mąstymo modelius, mielai dar į tomizmą ir augustinizmą lyg į valdžią ir opoziciją Bažnyčioje.

Lengva man yra perkelti Niebuhrio „Kristus vienas su kultūra“, ir t. t. į „Pranciškus vienas su kultūra“, „Pranciškus prieš kultūrą“, ir „ Pranciškus kultūros transformatorius“.

Taigi: Pranciškonų ordino istorijoje, ir būtent jos pradžioje, lengvai atpažįstame „Pranciškų prieš kultūrą“ „spiritualų“ grupėse – kurie pasistengė griežtai išlaikyti savo palaimintojo tėvo Pranciškaus neturtą gyvendami olose, miškuose, be knygų ir studijų, turėdami vien, pagal regulą ir testamentą, abitą, virvę ir kapišoną. Vieno prabangos dalyko, deja, jie nenorėjo atsisakyti, ir tai yra joachitizmo ideologijos, pasak kurios jie įtikėjo: „mes esame gerieji“ – visos išganymo istorijos viršūnė.

„Pranciškų vieną su kultūra“ randame pas „konventualus“, kurie priimdami vis daugiau vienuolišką, konventinę civilizaciją, vis mažiau skyrėsi nuo senų monastinių ordinų – vien tuo (gal? ir tai ironiškai!), kad „ora et labora“ („melskis ir dirbk!“) buvo keičiama į „ora et manduca“ („melskis ir valgyk!“) …

Pagaliau, „kultūros transformaciją su Pranciškumi“ mums rodo Bonaventūra, kuris, kaip generalinis ministras, aiškai matė Ordino ir Bažnyčios reikalus, puoselėjo studijas ir tuo pačiu metu kovojo už savo mylimo, palaimintojo tėvo Pranciškaus neturto išlaikymą – ir jo reikalautas „usus simplex“ (paprastumas), mums jau pasirodo kaip „usus pauper“ (tikras neturtas).

Ironija yra tokia, kad „griežtai neturtą išlaikantys broliai“ baigė savo karjerą erezijoje, o broliai su knygomis ir paskaitomis daugelį eretikų vedė atgal į vienybę su Bažnyčia.

„Brolių modeliai“

Taigi, ar ne labai panašu buvo į tai, kai šv. Kazimiero provincijos broliai, kartą Palapinių kapitulos metu, referento nepakviesdami, „moratoriumą“ laikė; ir aš, negalėdamas dalyvauti anoje kapituloje, broliams laišką, mąstymą, rašiau. Kokį? Tokį – lyg būtų buvusi brolių klasifikacija pagal R. Niebuhrio kriterijus:

Mūsų provincijos broliai yra iš dalies „skautai-evangelizatoriai“ – t. y. „Pranciškus prieš kultūrą“: ant žemės gulėdavo – su iso-kilimėliais; su kažkokiais čiužiniais, tada jau sugrąžintame, bet dar neremontuotame vienuolyne. Kiek sveikatos paaukojo Astijus ir Gediminas evangelizacijai ir „Pranciškui prieš kultūrą“! –

Kiti broliai, rašiau, yra „darbininkai-statybininkai“ – atstatydami ne vien sugrąžintus vienuolynus – jau kovodami už jų sugrąžinimą; atstatydami ir, ko gero, vienuolišką discipliną. Aišku, šie broliai mums pristato „kultūros transformaciją su Pranciškumi“!

O dar prisimenu vieną brolių grupę – kokie tie buvo? Oh, „čia tyli poeto mandagumas“, taipogi tokių neatsiranda R. Niebuhrio tipologijoje … jie buvo tie „broliai poilsiautojai“, kuriuos Pranciškus savo metu pavadino „broliais uodais“.

„Ko man daugiau reikia?“ – „Upgrade“ dabar reikia, „update“ turime šią tipologiją – o šį darbą palieku dabar skaitytojams!

Naudota literatūra

II-ojo Vatikano Susirinkimas.  Optatam totius: Dekretas apie kunigų ruošimą.  LKVK: Fortuna, 1994.  (Optatam).

Gilson, Étienne.  La philosophie de Saint Bonaventure.  Paris: J. Vrin, 1943.  Études de philosophie médiévale, IV.  (Gilson)

Niebuhr, H. Richard.  Christ and Culture. http://theintersection.pbworks.com/f/Summary%20of%20H.%20Richard%20Niebuhr%20%20Christ%20and%20Culture.pdf.  2017-09-25 (Niebuhr)

2017-09-25 / Leopold Scheifele

Redaktorė Živilė Aleksandravičiūtė, B. A. – Koautorė, kalbos redaktorė