Santrauka
Šį straipsnį rašo „pranciškonų intelektualinės tradicijos puoselėtojas“, iš dalies, „pro domo“. Iššūkis man dabar yra Vokietijos pranciškonų žurnalas „Wissenschaft und Weisheit“ apie „augustinišką-pranciškonišką teologiją ir filosofiją dabartyje“.
Straipsnyje yra ieškoma atsakymų į tokius klausimus:
– „Pranciškonų intelektualinė tradicija“ tik „kitada ir kitur“? – Dėl „dabar“ mums tarnaus E. Levinas.
– Koks yra Bonaventūros augustinizmas? – „bonum“ viršija „esse“; „mylėti“ viršija „žinoti“.
– Koks yra E. Levino augustinizmas? – Labai panašu – o geriau dabar kalbėti apie Platono sukurtą tradiciją.
– Kokia yra Bonaventūros „taikos“ (pax) samprata? – Ne „pace e bene“ o „pax ecstatica“.
– Kokia yra Levino „taikos“ (pax) samprata? Ne filosofų numatyta, o politikų sudaryta „taika“, bet pranašų paskelbta „eschatologinė taika“.
– Koks bus teigiamas modelis toliau „pranciškonų intelektualinės tradicijos išlikimui ir pristatymui? – Tai galėtų būti A. Gemellio “Il francescanesimo“.
„Pranciškonų intelektualinės tradicijos puoselėtojas“
Kai užpernai, baigantis palapinių kapitulai, definitoriumo kongresas mane paskyrė „pranciškonų intelektualinės tradicijos puoselėtuoju“, pirmiausia prisiminiau savo gerbiamo profesoriaus Joe Doino, dirbusio Amerikos pranciškonų universitete (SBU – St. Bonaventure University, New York) skundą, kaip jis dejuodavo, kad visi pranciškonai lig šiol buvo išlavinti tomizmo, o ne pranciškonų mokyklos teologijos. Ką esu skaitęs tiksliai neprisimenu, bet perfrazuoju savais žodžiais: „Pranciškonų ordinas yra toks pyragas: produktai yra iš Benedikto monachizmo, receptas iš Akviniečio teologijos – ir ant iškepto pyrago dar bus barstoma Pranciškaus „fioretti“ – lyg pudrinis cukrus!
Greitai pradėjau galvoti, ar ši „pranciškonų intelektualinė tradicija“, mūsų „pranciškonų mokykla“, apima tik Bonaventūrą ir Dunsą Škotą. Gal dar bent iš dalies ji apima W. Ockhamą (kaip teologijos-filosofijos mąstytoją) ir jau užsibaigia Ramonu Liuliu, kuris yra daugiau filologas nei teologas.
Ar iš tikrųjų „pranciškonų intelektualinė tradicija“, išlaikytas ir išvystytas augustinizmas, vėliau pereina į reformaciją, į Liuterio augustinizmą; gal tada dar atsiranda, pusiau eretiškai, Jansenizme; simpatiškai katalikiškai – neryškiai jansenistiškai – pas Blaisę Pascalį? Kyla klausimas, ar „pranciškonų mokykla“ dabar gyvuoja tik akademiškai, kaip koks eksponatas, ar dar kažkur gyvai ir gražiai pasirodo?
Šiuos „tarpinius“ metus, kuriuos praleidau Vokietijoje, pašauktas atnaujinti Bavarijos pranciškonų misijų sąjungos administraciją, dar galėjau neakvaizdžiai universitete studijoti filosofiją. Tarp kitų man teko rašyti du semestro darbus apie lietuvį E. Leviną: „Etika kaip pirmoji filosofija pas I. Kantą ir E. Leviną“; ir „Totalitetas ir totalitarizmas pas Th. W. Adorną ir E. Leviną“. Dabar aš matau, kaip šie darbai man rodo E. Leviną lyg dviejų dalių tęsėją: pirmiausia kaip „pranciškonų mokyklos“ tęsėją, o dabar – kaip mano „pax-et-bonum ciklo“ tęsėją. – Tuo jau yra pristatytos dvi šio straipsnio dalys.
Levinas kartu su Bonaventūra „augustinizmo“ tradicijoje
Bonaventūra
Bonaventūros studijų ir dėstymo metai, tai yra Aukštieji Viduramžiai, buvo tas laikas, kai vakaruose prasidėjo Aristotelio tekstų recepcija. Paplito ne „grynojo“, antikos Aristotelio tekstai, o arabų (Ibn Rosch – Averroes; Ibn Sin – Avicenna) priimti, išversti ir interpretuoti. J. G. Bougerol savo „jubiliejinėje“ Bonaventūros biografijoje mums pateikia, kaip Bonaventūra pats aprašė savo išgyvenimą, pirmą kartą susidūręs su Aristoteliu: „Prisimenu, kad dar būdamas studentas patyriau, jog Aristotelis dėstė pasaulio amžinumą. Kai dar sužinojau priežastis ir argumentus, kuriais parėmė šią tezę, mano širdis drebėjo ir aš sau sakiau: kaip tai gali būti?“ (Bougerol, 25 – mano vertimas).
Gilsonas dar fundamentaliau skiria filosofijas tarsi į „juodą ir baltą“, „gerą ir blogą“ (Gilson, 86 s.). Gera, pasak jo, yra ta filosofija, kuri sujungia žmogų ir pasaulį su Dievu; bloga yra ta filosofija, kuri atskiria kūrinius nuo savo kūrėjo. Tokiu būdu jam Aristotelis yra lyg Egiptas, o Platonas – lyg Izraelis; ir pasaulio amžinumas, intelekto vienišumas ir substancijos nepriklausomybė (nuo idėjų, kurios tampa substancijos formos elementu), atskiria kūriniją nuo kūrėjo. „Substancijos nepriklausomybę“ mėgstu aiškinti tokiu išgyventu pavyzdžiu: Kartą Miunchene dėl reikalų esant mieste, priešais mane atėjo grupė mergaičių, paauglių – ir viena jų kitoms pasakė: „Aš visa turiu, ko mergaitei reikia!“ – Tokia yra Aristotelio substancija!
Pasak Aristotelio, visi žmonės „nori žinoti“, tai jo fizikoje (tikslios vietos dabar negaliu pasakyti); ir „žinoti yra valdyti“ (kaip vėliau Roger Bacon įvardins: „knowledge is power“); būtis (esse) yra virš visko.
Bonaventūra kartu su Augustinu seka Platono tradicija, kartu su Augustinu irgi „krikštydamas“ jo „idėjų pasaulį“ (resp. dangų): egzemplarizmo būdu amžinos formos Žodyje formuoja pasaulio įvairovę; iliuminacijos būdu žmogaus intelektas gauna esmės suvokimą. – Tokiu būdu kūrinija ir kūrėjas nėra atskirti; atvirkščiai – ji dalyvauja jame; ilgisi pilno dalyvavimo („summi boni fruitio“– aukščiausio gėrio mėgavimasis); „mylėti“ viršija „žinoti“, ir „bonum“ (gėris) viršija „esse“ (būtis).
Levinas
Kokia filosofijos linija seka E. Levinas? Tam suprasti mums užtenka kelių eilučių iš įvado į Totalité et Infini (totalitetas ir begalybė) – šios jo pagrindinės veiklos vertimo į vokiečių kalbą: Trumpai ten Levinas parodo savo „intelektualinės tradicijos genealogijos medį“: pavadina dialoginę filosofiją, ypatingai H. Rosencveigą; toliau fenomenologiją, E. Husserlį, jo mokytoją, ypatingai; Heideggerį dar, su rezervacija. O siurprizas yra toks: mokytojo Husserlio meistriškos R. Descarteso mąstymų interpretacijos („meditationes de prima philosophia“) jį vedė už fenomenologijos ribų. Būtent trečiasis šių mąstymų, su „begalybės idėja“, kuri žmoguje apima tai, ko negali apimti, laužia „idėjos ir idėjatos koreliaciją“ („noesis“ ir „noema“ – jų koreliaciją)!
Toliau dar, Levino žodžiais tariant, „kilo klausimas, ar graikų filosofija, žinojimo meilė, yra tik draugiškas užsiėmimas su įvairiais žinojimo būdais, arba, atvirkščiai, savo mąstymų keliu eina susipažinti su tikra meile; toks žinojimas, kurį pasiekia tik meilė, meilės išmintis; filosofija kaip išminties meilė. O tai pats Platonas įvardija ,geruoju‘ anapus ,būties‘ ir virš idėjų, apie kurį sakoma, kad visi žmonės už tai visa daro“ (TU 12; cit. politeia).
Ir taip mes atsirandame tiesiog „pranciškonų intelektualinėje tradicijoje“: Levinui kartu su Platonu gėris viršija būtį; mylėti viršija žinoti. Trumpai dar norisi paminėti vieną viso to implikaciją, ir tai Trejybės teologijoje: „esse“ yra lyg stovintis, sėdintis – valdantis; „bonum“ yra „diffusivum sui“ – pasidalinimas savimi. Šitaip Dievas, „summum bonum“, ir „plenitudo fontalis“ (iš savęs – lyg iš šaltinio – išsiliejanti pilnatvė), negali pasilikti vienas sau; turi pasidalinti savo pilnatve su Kitu, Žodžiu, Sūnumi.
Levino „eschatologinė taika“ ir Bonaventūros „pax ecstatica“
Bonaventūra
Jau seniai norėjosi „pax-et-bonum cikle“ nuo Pranciškaus „pace e bene“ (geriau: „pacem et salutem“; nuo vyskupo Rufino „de bono pacis“, ir Asyžiaus „pro bono pacis“) pereiti į Bonaventūros taikos ieškojimą ir įvykdymą. – Pažįstame Bonaventūrą asmeniškai kaip kontempliacijos mylėtoją, kaip save pripažįsta komentare apie Luko Evangeliją: „Vienintelio dalyko Viešpaties prašau ir tik to visada ieškosiu, ir tai yra palaimintas gyvenimas, kuris atsiranda vienybėje su Dievu, išgyventa kontempliatyviame gyvenime“ (cit. Veuthey, 258 s; vertimas mano). Taip pat jį pažįstame kaip generalinį ministrą, kaip tokį, kuris savo laikmečio įtampose, tarp „konventualų ir spiritualų“, tarp ordino nepriklausomybės ir klusnumo vyskupams ir kunigams, rado gerą kelią, kuris išsaugojo pradžios idealą ir jį padarė įgyvendinamu naujose istorijos vystymosi sąlygose. Bonaventūros ieškoma taika nėra kompromisinė, sutartinė, o „ecstatica“ – kaip tai? Tai mums geriausiai paaiškina jo raštas „Itinerarium mentis in Deum“, jo pabuvimo Alvernos kalne vaisius.
Ten Bonaventūra rašo, kaip jis ieškojo Kristaus ir jo sekėjo Pranciškaus paskelbtos taikos („pax ecstatica“); toliau, kaip prisimenant Pranciškaus Serafino regėjimą, jam šeši šio Serafino sparnai pasirodė kaip pakopos kelyje pas Dievą; pagaliau, koks bus šio kelio tikslas. Tada Bonaventūra kviečia kitus, skaitytojus, irgi eiti šiuo keliu. O priežastis, kad žmogus sėkmingai galėtų eiti šiuo keliu, yra ilgesys – kad žmogus būtų „homo desiderii“. Iš tikrųjų, žmogus iš esmės yra „capax Dei“, jis sugeba bendrauti su Dievu, dalyvauti Jo gyvenime, ir šitas sugebėjimas tik tada yra patenkintas, randa ramybę, kai „turi Dievą“, gali juo gėrėtis – summi boni fruitio.
Vadinasi, ši „pax“ yra „ecstatica“ (amerikietis sakytų „outstanding“), vien dėl stipraus ilgesio ir dėl aukšto siekiamo tikslo. Šeši Serafino sparnai ir atitinkamos kelio į Dievą pakopos – tai nėra vaikščioti ramybėje, bet žengti aukštyn; tai nėra žingsniai, bet „pakilimai“ (Dievas pakelia žmogų aukštyn), resp. „sursum-akcijos“ (pats žmogus, Dievui padėjus, žengia viršun, „danguosna“). Žmogus mokosi per „pasaulį po juo“ (po–žmogiška realybė) ir jame; paskui per „pasaulį šalia jo“ ir jame, per „pasaulį virš jo“ ir jame atpažinti Dievo galią, išmintį ir meilę, bendrauti su Dievu visame kame.
Šio kelio tikslas, aprašytas septintame skyriuje, po šešių sparnų ir pakopų, nėra „dolce quiete“ (saldi ramybė – DES, „pace“). Tai yra dar kas kita negu „sopor pacis“ (taikos miegas) Bonaventūros rašte De triplice via, į kurį veda valymo kelias (via purgativa) kontempliacijos lygyje, kai visos aistros yra nugalėtos. O dabar kelio (itinerarium) tikslas yra gulėti kartu su Kristumi kape, kad su Juo galėtume prisikelti naujam gyvenimui Dievui ir Dieve – dvasiškame ir dieviškame meilės gyvenime.
Levino „pax eschatologica“
Levino „augustinizmą“ radome trumpai ir tiksliai aprašytą įvade į Totalité et lnfini vertimą vokiečių kalba.
O Levino „taikos“ sampratą mes randame Totalité et lnfini pratarmėje, kuri yra lyg atskira esė, prasidedanti žodžiu „karas“. Šį atvejį noriu aiškinti su maža biografine pastaba: Emanuelis Levinas yra gimęs Kaune, 1905 metais, laikinojoje sostinėje, žydų šeimoje. Nuo 1923 jį atrandame Prancūzijoje, filosofijos studentu, vėliau dėstytoju. Freiburge jis irgi mokėsi keletą semestrų pas fenomenologijos autorių E. Husserlį; ten irgi susipažino su M. Heideggeriu. Nacistams persekiojant žydus jis prarado visą Lietuvoje likusią šeimą. Savo antrą didelį veikalą Autrement qu‘ ètre ou au-dela de l‘essence (kitaip nei būti ir anapus būties; mano vertimas) jis dedikuoja žuvusiems artimiesiems, visoms holokausto aukoms, visoms neapykantos aukoms pasaulyje. Šioje knygoje, savo „Kitojo filosofijos“ supratime jis eina tiek tolyn, kad dar tas, kuris yra persekiojimo auka, sau prisiima persekiotojo kaltę – panašiai kaip „Dievo tarnas“ Izaijo knygoje.
Kyla klausimas, kodėl „karas“ yra pirmasis šios knygos (Totalité et Infini) žodis? Karas savo visą apimančiu reikalavimu sunaikina individą, sunaikina etiką. Karas yra totalitetas ir apreiškia visuomenės ir istorijos totališkumą. Vakarų filosofija, kaip teigia Levinas, „nuo Parmenidės iki Hegelio“ yra būties filosofija ir totaliteto filosofija. Visų XX a. totalitarizmų (t. y. nacizmas, komunizmas – bet koks fašizmas) pagrindas yra Hegelio filosofija.
Ar taika dar yra galima? Filosofija nesugeba pagrįsti taikos; tik pranašas gali skelbti taiką – eschatologinę. O ši nėra istorijos pabaigoje, bet anapus istorijos. Galutinis teismas nevyksta pasaulio pabaigoje, o kiekvieną valandą begalybės atžvilgiu.
Reikia išeiti iš totaliteto, eiti anapus būties; ir kaip tai yra įmanoma? Išeiti iš totaliteto galime tampant ne kokio totaliteto, kolektyvo nariu, bet savimi, priimant kitą žmogų kaip „kitąjį“. Iš tikrųjų kitas žmogus nėra „dar vienas toks kaip ir aš“; jis nėra kitas to paties žanro egzempliorius, o tikrai „kitas“.
Kitas yra anksčiau manęs, ontiškai; aš nuo pradžios esu atsakingas už jį. Jo atsiradimas yra dar neištartas žodis, bet į jį aš privalau atsakyti. Susitikime su juo gimsta etika. Jo veidas man sako „tu manęs nežudysi!“ Susitikime su juo gimsta kalba, pranašystė, vyksta pakvietimas į begalinį geranoriškumą. „Nealerginis“ kito priėmimas yra taikos pagrindas, priežastis. Taika tarp žmonių yra filosofijos pabaiga, tikslas.
Šitaip Levinui „begalybės idėja“ pereina į pranašų skelbtą eschatologiją – gal, ir geriau, pati eschatologija yra „begalybės idėjos galimybės priežastis“!
Kas bendra Bonaventūrai ir Levinui: taika neatsiranda totalitete; reikia viršyti būties totalitetą – reikia ko kito ir absoliučiai kitojo – ar tai pranašų skelbta eschatologinė taika, ar Evangelijos „pax ecstatica“.
Dar kartą „pranciškonų intelektualinė tradicija“
Dabar kurdami Klaipėdoje „pranciškonų studijų“ biblioteką, su „periodica“ įregistracija, priėjome prie Vokietijos pranciškonų žurnalų. Čia, šalia „Franziskanische Studien“, su kritiniais šaltinių tekstų leidimais, su istoriniais įvairių – apleistų – vienuolynų tyrimais, atsiranda kitas žurnalo žanras: „Wissenschaft und Weisheit“, t. y. „Zeitschrift für augustinisch-franziskanische Theologie und Philosophie der Gegenwart“ (žurnalas apie augustinišką-pranciškonišką teologiją ir filosofiją dabartyje). Peržiūrėdami keletą leidinio dešimtmečių, pastebėjome tokį fenomeną: Kai „Analitinė filosofija“ ir „Kalbos teorija“ buvo „en vogue“, ir mūsų žurnale buvo rašomi straipsniai apie naują būdą skaityti pranciškonų šaltinius. Kai neomarksimas, pvz. E. Berlinguerio „euro-komunizmas“, E. Blocho „vilties principas“, M. Makovečio „marksizmas krikščionims“ ir „naujosios Frankfurto mokyklos kritinė teorija“ buvo „en vogue“, mūsų žurnale, ordino neturto diskusijos, pvz., buvo vedamos šių filosofijų teoremų šviesoje. Pranciškonus matome kontakte su visuomenės temomis, dialoge, gal kontraversijoje – koks dar visuomenėje yra pranciškonų tradicijos – gyvos, puoselėtos vaidmuo? Ar tik „kaukti su vilkais“, ar koks nors kitas?
Tam kitam vaidmeniui man būtų teigiamas pavyzdys A. Gemellio „Il francescanesimo“: šioje 20-ojo amžiaus trečiajame dešimtmetyje išleistoje knygoje pranciškonai neprotestuoja vien kaltindami prieš dabartinę „Zeitgeist“ (šiuolaikinę mąstyseną). Jie taipogi nepasitraukia į savo dvasingumo „raudonąjį kampelį“, o savo būdu, įsitikinę savo pašaukimu, dėkingi už savo „laimingą paveldėjimą“, būdami visų amžininkų draugai, ir veiksmingi visuose visuomenės gyvenimo srityse, liudija „Evangelii gaudium“ (Evangelijos džiaugsmą).
Toks ir šiandien tebūna „pranciškonų intelektualinės tradicijos puoselėjimas“.
Bibliografija
Bougerol, Jacques Guy. San Bonaventura: Un maestro di sapienza. Vicenza: L.I.E.F., 1972. (Bougerol)
Gilson, Étienne. The Philosophy of St. Bonaventure. Illtyd Rethowan, ir Frank J. Sheed, trans. Iš: La philosophie de saint Bonaventure. Paris: J. Vrin, 1943. Études de Philosophie Médiévale, IV. (Gilson)
Lévinas, Emmanual. Totalität und Unendlichkeit: Versuch über die Exteriorität. Freiburg: Alber, 42008. Trad.: Totalité et Infini: Essai sur l’Exteriorité. Nijhoff, 1980. (TU)
—. Jenseits des Seins oder anders als Sein geschieht. Freiburg: Alber, 1992. Trad.: Autrement qu’ètre ou au-delà l’essence. Nijhoff, 1978. (JS)
Veuthey, Leone. La filosofia cristiana di s. Bonaventura. Roma: Miscellanea, 1996. I maestri francescani, 5. (Veuthey)