Pranciškoniškųjų studijų ciklas: „Praedicans poenitentiam“

Pirmųjų mažesniųjų brolių evangelinis evangelizuojantis gyvenimas

Santrauka

Teksto autorius – t. Leopoldas Scheifele OFM

Kai Pranciškus su savo pirmaisiais broliais atvyko pas popiežių Inocentą III prašydamas, kad šis patvirtintų jo iš keleto Evangelijos vietų sudarytą regulą naujai brolijai, popiežius palaimino Pranciškų ir jo brolius sakydamas: „Eikite su Viešpačiu, broliai, ir, kaip tik Viešpats jums įkvepia, (dignetur) visiems skelbkite atgailą (poenitentiam praedicate) (1 Cel 33).

Šio pamokslavimo turinį biografas tada aprašo šitaip: „jis skelbė Dievo karalystę (annuntians regnum Dei), skelbė atsivertimą (praedicans poenitentiam) nuodėmių atleidimui (in remissionem peccatorum)“. (1 Cel 36 – vertimas netikslus, žr. apačioj)

Šiuo nauju straipsniu „pax-et-bonum“ cikle dabar noriu pristatyti pirmųjų brolių Dievo karalystės pranešimą, kaip broliai „mokė atgailos“ (praedicans poenitentiam) trimis lygmenimis. Primindamas – su tam tikra ironija – senąją „laisvų menų“ terminologiją aš jas pavadinsiu: „bivium – ordo et charisma“ (1); „trivium – laude / penitenza / pace“ (2); „quadrivium – conversione / penitenza / pellegrinaggio / eremo“ (3).  (Tai italų kalba – remdamasis K. Elmo straipsnio; žr. apačioj).

(1) Tai primena, kaip Inocencas III įpareigoja brolius „praedicare poenitentiam“. Įdomu, kaip popiežius, „ordo“ atstovas pasirodo kaip charizmatikas, pranašas ir vizionierius. Pranciškus, „charizmos“ atstovas, prašo būti priimtas į bažnyčios hierarchinę „ordo“.

(2) Čia stebima, kaip broliai, atgailos pamokslininkai, ne tamsomis spalvomis ragina žmones paniekinti ir palikti pasaulį, o pradeda pamokslą Dievo šlovinimu. Taip pat jie praneša, kad „pace“ nėra poilsis/atilsis, o Evangelijos gyvenimas ir džiaugsmas.

(3) Tuo parodyta, kad evangelinis gyvenimas ir apaštalinis gyvenimas yra vienas ir tas pats išgyvenimas. Be pamokslo nėra toks gyvenimas ir, antra vertus, pats gyvenimas, ir be žodžių, yra pamokslas. Kaip brolis gali tapti malda, taip gali tapti ir pamokslu: jis tampa Kristumi, viena su Juo.

Pranciškaus sveikinimas ir pamokslavimas

Kaip jau matėme, autentiškas šv. Pranciškaus sveikinimas nėra „pax et bonum“, o yra „salutem et pax“. O ką jis pamokslavo yra šitaip aprašyta: „jis skelbė Dievo karalystę (annuntians regnum Dei), … (praedicans pacem – vertimas tai apleidžia), skelbė atsivertimą (docens salutem – vertimas apleidžia – et poenitentiam) nuodėmių atleidimui (in remissionem peccatorum). Dabar mes norime žvelgti į Pranciškaus brolijos pamokslavimo motyvaciją ir pobūdį, turinį ir tikslą, ir pan.

Autorius: Benozzo Gozzoli

(I)  Praedicare poenitentiam, arba: „pranciškonų bivium – ordo et charisma“

Jei norėtume sakyti, kad Viduramžiuose Bažnyčioje pamokslas buvo apleistas ir sektantai (valdesai, humiliatai, katarai, ir kt.) savo pamokslavimu užpildė šitą vakuumą, atskleistume tik pusę tiesos. Reikia pridurti, kad ypač XIII amžiuje atsirado poreikis klausytis Evangelijos ir atitinkamo pamokslo. Jau paminėtas taikos procesas Asyžiuje ir kituose Italijos miestuose, kuris pabaigė feodalizmą ir vedė į pilietinę visuomenę, apima visuotinę permainą – ekonominę, socialinę, politinę bei dvasinę-religinę! Religijos srityje „homitium“ nebėra priimtina – žmogus nebėra „žmogaus žmogus“, jis yra nepriklausomas. Religijoje jis taip pat nori imti į savo rankas „produkcijos priemones“ (kaip mūsų laikais aiškina Leonardas Bofas) – Evangeliją ir jos klausančiųjų bendruomenę.

Popiežius Inocentas III genialiai atpažįsta, kad Pranciškus, atėjęs pas jį su pirmaisiais broliais ir prašantis leidimo gyventi pagal Evangeliją (pagal jo padarytą santrauką), yra galimybė suteikti naujam Evangelijos gyvenimo ir pamokslavimo judėjimui „tėviškę“ Katalikų Bažnyčios viduje – jos širdyje.

Atrodo, kad jis jau numatė mažos brolijos išaugimą į didelį ordiną. Ir popiežius ne tik suteikia leidima gyventi ir pamokslauti, jis net įpareigoja tai daryti. „Praedicate poenitentiam“ anksčiau buvo suprantama kaip neklierikams lig šiol jau leidžiamas moralinis pamokslavimas apie dorybes ir ydas. Tačiau čia tai reiškia daugiau. Kaip paaiškės iš konteksto – tai yra evangelinis kvietimas „atsiversti ir tikėti Evangelija“.

Įdomu čia matyti „ordo et charisma“! Ar „ordo“ atstovas popiežius, hierarchijos viršūnė, šioje scenoje nepasirodo kaip charizmatikas, pranašas ir vizionerius? Tiesa, jis jau numato šios mažos brolijas augimą pagal skaičių ir maloningą pasekmę („Dominus vos numero multiplicabit et gratia“); jis numato svarbią šios brolijos rolę Bažnyčioje, ir kaip jis jai suteiks dar daugiau įpareigojimų ir tam reikalingų privilegijų („Regulos patikrinimo ir predikacijos įpareigojimo – plura concedam et maiora committam“).

Kaip šita popiežiaus vizija skiriasi nuo Pranciškaus vizijos, kai jis pirmuosius aštuonis brolius, įskaitant save patį, išsiuntė į keturias pasaulio puses šiais žodžiais: „Eikite, brangieji, po du į skirtingus pasaulio kraštus skelbdami žmonėms ramybę (pacem) ir atsivertimą nuodėmėms atleisti.  Būkite kantrūs suspaudimuose ir ramūs, nes Viešpats įvykdys savo sumanymą (propositum) ir pažadą (promissum)“. Tai irgi byloja apie brolijos augimą skaičiumi ir nuopelnais. (1 Cel 29) – „Ordo et charisma“: Bažnyčios hierarchas pasirodo esantis charizmatikas, o charizmatikas nori būti priimtas į hierarchinę struktūrą!

(II)  Praedicare poenitentiam: pranciškoniškas trivium „laude – penitenza – pace“

Atgailaujančiųjų (poenitentium) judėjimas yra Evangelijos ir neturto judėjimo „amžininkas“. Neilgai trukus po popiežaus ir neturtėlio susitikimo prasidės „flagelantų“ judėjimas su savo įspūdingais žygiais iš miesto į miestą. Jie keliaus vykdydami atgailą ir kviesdami į atgailą, įspėdami apie pasaulio pabaigą ir galutinį teismą, norėdami sušvelninti Dievo rūstybę ir šitaip išvengti jo baisiausių rykščių.

Nekalbant apie tai, pats popiežius, dar jaunas dvasininkas, savo teologijos „bakalaureato darbą“ tarsi rašė pavadinimu „De contemptu mundi“! Šioje veikloje seni pasaulio ir gyvenimo jame sunkumai, kartu su naujų turtų apgaule, yra viena bėda. Vienintelė išeitis yra „fuga mundi“ – kreiptis visomis mintimis ir pastangomis į Dievo ir dangaus amžinybę.
Pranciškus bendrauja su neturto kietumu, su ligų ir bet kokių bėdų skausmais ir pakelia juos su mielu noru. Jo „praedicare poenitentiam“ yra laisva nuo pesimizmu kvepiančių grasinimų ir tamsių pasaulio niekinimo spalvų. Jei jo brolių pamokslavimą norėtume palyginti su psalme, jos priegiesmis būtų: „Palaimintas vienuolis, kuris mėgaujasi ir džiaugiasi Viešpaties švenčiausiais žodžias ir darbais – ir su jais bei per juos traukia žmogų Dievo meilės link su linksmybe ir džiugesiu (XX Pr. perspėjimas; mano vertimas, TL).

Mažesniųjų brolių pamokslavimas yra tartum „trigarsis“: „laude – penitenza – pace“! – „Laude“: pamokslas prasideda giesme, Dievo šlovinimu; „penitenza“: tai yra Evangelijos raginimas atsiversti ir tikėti Evangelija“ – tikėti geruoju Dievu ir žmogaus gyvenimu lyg gera Jo dovana; „pace“: tai yra gyvenimas pagal Evangeliją Dievo meilėje ir malonėje, Dievo ir artimo meilėje, išvengiant apgaulingo turto ir ieškant tikro gyvenimo, širdies turtingumo. Br. Rufino gyvenime – „Vita fratris Rufini“, XIV a. – randamas toks trumpas Evangelijos gyvenimo aprašymas: „Brangieji, išbėkite iš pasaulio, nedarykite nuodėmės, sugrąžinkite svetimą turtą, jei norite išvengti pragaro. Užuot laikykitės įsakymų mylėdami Dievą ir artimą, jei į dangų norite patekti; ir atgailaukite/atsiverskite, nes Dievo karalystė yra artima“ (pas Esser, p. 210; mano vertimas, TL). Labai panašiai apie evangelinį gyvenimą mums kalba popiežiaus enciklika „Evangelijos džiaugsmas“.

Pradžioje visi broliai pamokslavo spontaniškai. Vėliau tam jau reikėjo ypatingo paruošimo ir įpareigojimo. Vieni pamokslavo žodžiais, kiti – savo pavyzdžiu. Būdavo ir taip, kad broliams, sugrįžusiems iš savo misijos, namuose pasilikusieji broliai „savo ašaromis nuplaudavę kojas“. (pas Esser, p. 244)

Pamokslininkai laikinai pasitraukdavo ir į vienumą, apsikeisdami su kitais broliais „turgumi ir uola“. Broliams buvo sudaryta galimybė visai pasitraukti į „eremityną“. Kaip ten dar „praedicare poenitentiam“? Tai mus veda į pranciškonišką quadrivium“!

(III)  Praedicare poenitentiam, arba: „pranciškonų quadrivium – conversione / penitenza / pellegrinaggio / eremo“

Kasparas Elmas, žymus pranciškonų studijų žinovas, iškėlė klausimą, ar mažesniųjų brolių pamokslavimas nuo pradžios buvo „atgailos pamokslavimas tikintiesiems“ arba „tikėjimo paskelbimas netikintiesiems“. Jo atsakymas keletu žodžių būtų toks: Pranciškaus broliams gyvenimas pagal Evangeliją (vita evangelica) ir apaštalinis gyvenimas (vita apostolica) yra vienas ir tas pats. Kai Pranciškus surinko Evangelijos vietas apie apaštalų išsiuntimą ir jas sudėjo į pirmykštę regulą, kad pristatytų popiežiui, šitas „išsiuntimas be nieko“ ir „Dievo karalystės skelbimas“ jam ir buvo Evangelinis gyvenimas, kuriam jis prašė leidimo. Kitaip tariant, gyvenimas neturte (sine proprio) ir keliavimas skelbdami Evangeliją yra viena ir ta pati gyvenimo realybė.

Šitaip „keliauti“ yra pats gyvenimas, ir „skelbti/pranešti“ nėra atskira misija su ypatingu tikslu, o vienintelis įmanomas tokio gyvenimo išgyvenimas. Tai primena scholastikos filosofijos aksiomą: „bonum diffusivum sui“ (gėris savaime pasiplatina, pasidalina). Kaip sakoma apie Pranciškų, kad jis nebe meldėsi, o pats buvo tapęs malda – taip ir šie broliai savo gyvenimo būdu buvo pasidarę gyvu pamokslu. Tuo atžvilgiu broliai nebevykdė atskirų ribotų misijų, o kaip „piligrimai ir ateiviai“ buvo tapę misionieriais. Ir nesvarbu, ar žmogus yra krikščionis (gal drungnas), ar musulmonas, ar žydas, ar pagonis – kiekvienam žmogui reikia pranešti Dievo karalystę, kaip tik jis sugeba suprasti ir priimti. Panašiai ir mūsų laikais Motina Teresė ir jos artimo meilės misionierės elgiasi su musulmonais ir induistais. Tuo būdu ir piligrimystė yra evangelinis gyvenimas, ir kankinystė taipogi yra evangelinis gyvenimas.

Panašu, kad ir gyvenimas eremityne yra piligrimystės tęsinys („itinerarium mentis in Deum“) bei kitas kankinystės būdas: „nebe aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus“ – mistinė mirtis iš meilės.

Žymus šio pranciškonų keturgubo kelio pavyzdys yra brolis Egidijus, kuris prisijungė prie ankstyvosios brolijos (1: conversione), dalyvavo šios brolijos evangeliniame gyvenime (2: penitenza), paskui daug keliavo kaip piligrimas, dirbdamas ir pranešdams Dievo karalystę (3: pellegrinaggio), paskui pasitraukė į eremityną (4: eremo). Ką ten išgyveno, nebėra galima ištarti. Jis pats drįsta sakyti: „čia, a Monte Ripido, dabar atsitinka didesni dalykai, negu kitados anapus jūros“. Pats Pranciškus išgyveno tokią ketvirtą evangelinio gyvenimo fazę, paskutinius metus praleisdamas sunkioje ligoje, jau pažymėtas Nukryžuotojo žaizdomis – tapęs savo laikams Kristaus simboliu ir Nukryžiuotosios meilės skelbėju (W. Nigg).

„Pro domo“

Šis straipsnis tegul būna vertinamas kaip „teologinis mąstymas“, o ne „argumentų ir dokumentacijos karžygis“. Tekste stengiausi vartoti kuo mažiau citatų ir nenaudojau išnašų tam, kad būtų lengviau skaityti. Tenebūna šis straipsnis mokomasis poligonas, o verčiau scenografija!

Pridedu straipsnių, kuriais pats remiuosi, bibliografines nuorodas:

Elm, Kaspar.  Francesco d’Assisi nella crisi spirituale e sociale dei secoli XII e XIII.  Alla sequela di Francesco d’Assisi: Contributi di storia francescana.  Assisi: Edizioni Porziuncola, 2004.  Collana della S.I.S.F., Saggi 9.  SS. 33-47.

— .  Francesco d’Assisi: predicazione penitenziale o missione di fede?  Alla sequela di Francesco d’Assisi: Contributi di storia francescana.  Assisi: Edizioni Porziuncola, 2004.  Collana della S.I.S.F., Saggi 9.  SS. 121-145.

Esser, Kajetan.  : Die apostolische Predigttätigkeit.  Anfänge und ursprüngliche Zielsetzung des Ordens der Minderbrüder.  Leiden: E. J. Brill, 1966.  Studia et Documenta Franciscana, IV.  SS. 210-216.

— . „Facere poenitentiam.  Anfänge und ursprüngliche Zielsetzung des Ordens der Minderbrüder.  Leiden: E. J. Brill, 1966.  Studia et Documenta Franciscana, IV.  SS. 229-245

Dėl paminėtų vietų iš „Tomaso Celano: Vita beati Francisci“ dar galima konsultuoti:

Tomas Celanietis.  Šventojo Pranciškaus pirmasis gyvenimas.  Kęstutis Gražys, vert. iš lotinų kalbos.  Vilnius: Aidai, 2000.

2017-06-28T09:00:24+00:00