Birželio mėnesį, minint Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios pastatymo 400 metų jubiliejų, buvo išleista monografija „Kretingos pranciškonų bažnyčiai 400“. Nors savo pobūdžiu tai rimta mokslinė knyga, jos bendraautorė Kretingos muziejaus darbuotoja Jolanta Klietkutė teigia, jog informacija joje pateikta labai prieinamai, gausiai iliustruota, tad tinkama labai įvairiam skaitytojų ratui. Kadangi publikuojami net 9 skirtingų autorių straipsniai, sau įdomų tekstą ir įvairių požiūrio aspektų atras kiekvienas. Pasak jos, knyga suskirstyta į tris pagrindinius skyrius: istoriją (miesto, pranciškonų vienuolyno, bažnyčios), kultūros paveldą ir žymių asmenų biografijas.
„Kai šventi jubiliejų, vyksta daug renginių, kurie ateina ir praeina, o vėliau niekas jų nebeprisimena, – teigia Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai parapijos klebonas pranciškonas Antanas Blužas. – Norėjosi, kad šis parapijos jubiliejus paliktų pėdsaką, turėtų išliekamąją vertę. Todėl ši knyga buvo vienas iš svarbiausių jubiliejaus akcentų.“ Pasak pranciškono, nuo pat knygos sudarymo pradžios buvo išsikeltas tikslas, kad tai nebūtų sausas leidinys akademikams, todėl visas turinys, iliustracijos ir maketas pritaikytas plačiajai auditorijai. „Knyga prasideda nuo Kretingos istorijos, kaip susikūrė miestas, atėjo pranciškonai, tada jau pasakojama apie bažnyčią, relikvijas, kultūros paveldo objektus. Ši knyga yra prieinama visiems, todėl davėme ją platinti ir Kretingos rajono turizmo centrui“, – sako leidinio sumanytojas Antanas Blužas OFM.
Monografijos sudarytojas istorikas Julius Kanarskas teigia, kad knyga pranoko visus kuklius jo lūkesčius ir planus, kuriuos beveik prieš porą metų buvo sumąstęs kun. Antano Blužo OFM prašymu. „Esu dėkingas Aleksui Bočiarovui, kuris paskatino suburti kuo platesnį autorių kolektyvą ir imtis rengti rimtą leidinį. Džiugu, kad prie šios monografijos gimimo prisidėjo ir naujausiomis žiniomis ją papildė meno istorikė dr. Rūta Janonienė, daugelio publikacijų apie Lietuvos Bažnyčią ir vienuolijas autorė istorikė dr. Regina Laukaitytė. Pokario pranciškonų istorijos spragas užpildė Rasuolė Baleišaitė-Sabakonienė, o Kretingos bažnyčios varpų istoriją apžvelgė Lietuvos varpų žinovas, Dailės akademijos leidyklos redaktorius, žemaitis nuo Sedos Povilas Šverebas, – sako Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas ir prideda: – Labai džiaugiuosi, kad neapvylė ir maloniai nustebino kretingiškiai autoriai. Išsamiai su vienuolyno bibliotekos istorija ir joje saugomomis neįkainuojamomis vertybėmis supažindino Nijolė Raudytė, garsiosios pranciškonų gimnazijos veiklą prieškariu nušvietė istorijos mokytojas, savivaldybės tarybos narys Vaidas Kuprelis. Prie kretingiškių noriu priskirti ir kraštietį, Vilniaus jėzuitų gimnazijoje besidarbuojantį anglų kalbos specialistą Robertą Bitiną. Žinojau, kad jis domisi Kretingos vienuolyne gyvenusiais ir bažnyčioje dirbusiais vienuoliais ir dieceziniais kunigais, renka medžiagą jų biografijoms, tyrinėja bažnyčios metrikos knygas. Jo parengtas žinyno pobūdžio Kretingoje palaidotų dvasininkų sąrašas yra ne tik pirmoji šio autoriaus publikacija, bet ir pirmoji išsami studija apie XIX a. vidurio – 1937 m. Kretingos dvasininkus. Didžiausią darbą ruošiant monografiją nuveikė Jolanta Klietkutė. Ji ne tik parengė išsamius sakralinio paveldo objektų aprašymus, supažindino su bažnyčios atlaidais ir relikvijomis, bet ir ėmėsi sunkiausio ir atsakingiausio monografijos rengimo baro – maketavimo.“
Pasak pačios J. Klietkutės, Kretingos pranciškonų bažnyčia yra išskirtinė visų pirma todėl, kad ji yra seniausia Žemaitijoje išlikusi bažnyčia. „Įspūdinga, kad laiko ranka, karai, gaisrai nesunaikino daugelio pradinės bažnyčios objektų. Žinoma, laikas juos šiek tiek transformavo, perdažė, perrikiavo, papildė, tačiau leido išlikti! Esu labai dėkinga restauratoriams, kurie atsargiai braukia neesmines laiko apnašas ir atskleidžia mums pirminį bažnyčios grožį. Kuo labiau gilinuosi, tuo geriau suvokiu, kiek dar daug mums nežinomų dalykų slypi po tinko ir dažų sluoksniais, kokius dar mums nežinomus lobius atskleis likusių altorių restauravimas“, – sako knygos bendraautorė.
Viena iš knygos bendraautorių dr. Regina Laukaitytė teigia, kad išskirtinė Kretingos vienuolyno vieta Lietuvos pranciškonų istorijoje susijusi su kritiškiausiu momentu – katalikų vienuolynų likvidavimo carinėje Rusijoje laikotarpiu, kai uždarius kitus vienuolynus tai buvo vienintelis vyrų katalikų vienuolynas Žemaitijoje. „Išlikti jam padėjo Kretingos nuošalumas ir caro valdžios pasirinkimas: po 1842 m. įvykdytos katalikų vienuolynų reformos jis gavo privilegijuotą pirmos klasės vienuolyno statusą; be to, vietos vienuoliai išvengė represijų per 1863 m. sukilimo įvykius. Susidarius palankioms aplinkybėms, XX a. pradžioje jis tapo ordino atgimimo židiniu“, – teigia mokslininkė. Būtent čia 1912-2007 m. (su sovietų okupacijos pertrauka 1949-1989 m.) buvo visos Lietuvos pranciškonų centras, buvo sutelkta svarbiausia jų religinė ir kultūrinė veikla.
Savo straipsnyje mokslininkė R. Laukaitytė kėlė diskutuotinus klausimus, ar galėjo XVII a. pradžioje Kretingoje įsikūrę pranciškonai atversti žemaičius iš pagonybės, ar vienuolynas buvo lietuviškos savimonės sklaidos židinys. „Suabejojau, kad praėjus beveik dviem šimtmečiams po krašto krikšto Kretingos pranciškonams teko kovoti su pagonybe, kaip neretai tvirtinama istoriografijoje, – teigia istorikė. – Greičiausiai jie susidūrė su liaudies papročiais, be to, išlikę duomenys apie konvertitus rodo, kad jie atversdavo nemažai liuteronų ir reformatų, vieną kitą stačiatikį, bet ne pagonis. Taip pat abejoju, kad daug žemaičių jaunimo patraukęs Kretingos vienuolynas, kuriame, be to, XIX a. pirmoje pusėje Simonas Grosas ir Ambraziejus Pabrėža kūrė žemaitišką raštiją, anuomet buvo „lituanizacijos“ židinys.“
Pasak brolio pranciškono Antano Blužo, monografija „Kretingos pranciškonų bažnyčiai 400“ stiprina visos Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos identitetą. „Atgavus nepriklausomybę mažesniųjų brolių provincija Lietuvoje atsikūrė praktiškai nuo nulio, tačiau provincijos istorija, svarbių tarpukario asmenybių, tokių kaip t. Augustinas Dirvelė ar t. Pranciškus Bizauskas, pažinimas stiprina mūsų identitetą, formuoja tapatybę. Kadangi Kretinga ilgą laiką buvo mūsų provincijos centras, motininiai namai, šio vienuolyno ir bažnyčios istorija yra svarbi visiems broliams“.
Brolis pranciškonas pabrėžia, kad knygos ruošimas atgaivino mokslinius tyrinėjimus ir padovanojo naujų žinių. „Knygos sutiktuvėms organizuotoje mokslinėje atkreipiau dėmesį, kad kai kurie knygoje surašyti dalykai jau net spėjo pasenti, nes knygos sudarymas pastūmėjo mokslininkus į priekį, paskatino naujus mokslinius tyrimus, ieškoti trūkstamų faktų. Pavyzdžiui, renkant informaciją knygai buvo išsiaiškinta, kad parapija buvo įsteigta jau prieš 415 metų, nors bažnyčia baigta statyti ir pašventinta vėliau, – džiaugiasi A. Blužas. – Tai yra paskata visiems žmonėms domėtis savo krašto istorija, atrasti lig šiol nežinomus faktus.“
Knyga „Kretingos pranciškonų bažnyčiai 400“ gausiai iliustruota, joje galima matyti ir pačios bažnyčios, ir bendruomenės kismą. „Mūsų tikslas buvo, kad ir iliustracijos kuo išsamiau atskleistų bažnyčios bei vienuolyno istoriją, raidą, kitimą, – aiškina Jolanta Klietkutė. – Pagrindiniai du nuotraukų šaltiniai – tai Kretingos muziejaus rinkinys bei Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos archyve saugomi brolio Mykolo Tamošiūno OFM tarpukariu pradėti rinkti trys nuotraukų albumai. Nuotraukų teko ieškoti ir parapijiečių šeimų albumuose: Jono Drungilo giminaitės albumas atspindėjo tarpukario laikotarpio parapijos gyvenimą, Marijos Jurgutienės ir Onutės Zulcienės šeimų albumų nuotraukos papildė sovietmečio bažnyčios gyvenimo bei asmenybių portretinėmis nuotraukomis. Pastarųjų 20 metų įvykių raidą rinkau iš savo pačios asmeninių archyvų, skenavau senas fotojuosteles. Nepaprastai įdomus buvo tas ikonografinės archeologijos darbas“, – pasakoja muziejininkė.
Parengė Monika Midverytė OFS