Teksto autorė: Audronė Juozauskaitė
Birželio 18-osios vakarą Kretingoje praūžė viesulas. Šventosios Dvasios vėjas. Ne veltui vietiniai žmonės kalbėjo, kad Sekminės Kretingoje atėjo per Devintines.
Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai bažnyčios 400 metų jubiliejaus ir šv. Antano atlaidų baigiamasis akordas – jubiliejinis šlovinimo vakaras „Pakilk ir šviesk!” – buvo tikra dvasios ir muzikos šventė, ir, manau, ne vienas tą vakarą jautėsi esąs pačiame Dievo gyvybės išsiliejimo žemėn epicentre.
Vietoje numatytos pusantros valandos trukęs kone tris valandas, šlovinimo vakaras iš savo patogių vietų Kretingos vasaros estrados tribūnose pakėlė visus dalyvius. Visi vienu balsu šlovino Dievą. Prie kretingiškių šventėje prisijungė tikintieji iš aplinkinių miestų ir miestelių – Šiaulių, Vievio, netgi Vilniaus. Tikinčiųjų bendruomenė išėjo už bažnyčios pastato ribų parodydama visiems, kad bažnyčia yra ne pastatas, o gyvi žmonės, kurių širdys dega meile Dievui.
Tęsiant kelių šimtų metų tradicijas, kai broliai pranciškonai vieni pirmųjų Lietuvoje pradėjo kurti ir skatinti bendruomenines giesmes giedoti gimtąja kalba, šlovinimo vakare buvo atlikta 15 visiems žinomų bei dar negirdėtų giesmių. Džiugu, kad didžioji dalis jų buvo aranžuota specialiai šiam vakarui. Skambėjo lietuvių kūrėjų, V. Liaudanskaitės-Vaitkevičienės, G. Abariaus, A. Juozauskaitės, bei užsienio autorių giesmės.
Šlovinimo vakare giedojo jungtinis choras. Didžioji dauguma jų buvo kretingiškiai, prie kurių prisijungė ir viešnios iš Gargždų, vietinė ritmo grupė, ir specialiai atlaidams susibūręs Gyvasis orkestras, kuriame grojo mokytojai, mokiniai ir profesionalūs muzikantai iš Kretingos, Palangos ir Klaipėdos. Labai didžiuojuosi jais, nepabijojusiais priimti iššūkį ir dalyvavusiais vakare.
Nesyk esu įsitikinusi, kad šlovinimo giesmių gyvybė visų pirma priklauso nuo pasišventimo tų, kurie eina priekyje, kurie veda „tautą“ – kiek jų širdys žvelgia į Viešpatį, kaip lengvai jie pasiduoda Šventosios Dvasios tėkmei. Džiaugiuosi, kad mūsų pasirinkti solistai buvo būtent tokie, savo giesmėmis raginę ir uždegę buvusius tribūnose ir aikštėje. Ne veltui giedoti vakare buvo pakviesti tikėjimo žmonės – Liudas Mikalauskas, Egidijus Bavikinas, Agnė Bubilaitė bei ypatingas šlovinimo vakaro svečias, Marijos radijos programų direktorius, kun. Povilas Narijauskas.
Šlovinimo vakarą pradėjo ir visus pasveikino br. Antanas Blužas, Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai parapijos klebonas. Vakarą vedė br. Juozapas Marija OFM, papasakojęs Karolio Chodkevičiaus, tikėjimo vyro, pastačiusio Kretingos bažnyčią, gyvenimo istoriją, Kretingos pranciškonų kelionę per kelis amžius. Apie savo draugystę su mažesniaisiais broliais liudijo Arūnas Raudonius, susirinkusiuosius sveikino ir drauge Šventosios Dvasios šaukėsi Lietuvos šv. Kazimiero provincijos ministras br. Algirdas Malakauskis OFM bei Telšių vyskupas koadjutorius Kęstutis Kėvalas.
Ganytojas šlovinimo vakaro dalyviams sakė: „Brangieji, grįš jums pamesti daiktai. O kokius daiktus mes pametame? Dažniausiai tai būna džiaugsmas, ramybė, įkvėpimas. Jie ima ir pasimeta užtvindyti jūros įvairiausių rūpesčių, jūros visokiausių problemų. Tada atsiranda mus sukaustantys pančiai. Tačiau šį vakarą mes pamatėme, kaip gali grįžti pamesti daiktai, jūra slūgti ir pančiai kristi. Mes pamatėme, kaip veikia malda, šlovinimas ir garbinimas.“
Tuo tarpu kun. Povilas Narijauskas liudijo: „Dainavimas ir giedojimas iš esmės skiriasi. Jis skiriasi ne muzika, bet žodžiais ir savo prasme. Šventasis popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs, kad giedoti galime išmokti tik giedodami. Tai jeigu kažkas sakote, kad nemokate giedoti, vadinasi, negiedate. Kitas dalykas, kurį visi esame girdėję, kad tie, kas gieda, dvigubai meldžiasi. O tas „dvigubai“ mūsų amžiuje, kuriame visi skubame, yra labai svarbus. Du kartus iš karto galima gauti arba duoti.“
Manau, kad tą vakarą daugelis savo akimis ir širdimis įsitikino, kokia didžiulė jėga slypi šlovinimo ir garbinimo giesmėse, kaip tikras Dievo šlovinimas visa savo esybe sutrauko pančius ir atveria širdis. Tikiu, kad Viešpats prisilietė ir kalbėjo visiems šlovinimo vakaro dalyviams, atverdamas naujas erdves ir įkvėpė naujas svajones.
Nepaprasta vienybė tiesiog tvyrojo ore. Po renginio viena garbaus amžiaus dalyvė liudijo, kad tokią vienybę savo gyvenime buvo patyrusi tik sykį – per Baltijos kelią.
Labai norėčiau, kad šis šlovinimo virusas užkrėstų visą Lietuvą ir mes taptume ne tik tauta, garsėjančia savo Dainų šventėmis, dainomis bei maldomis iškovojusia savo laisvę, bet giedančia tauta, visą šlovę atiduodančia Karalių Karaliui ir Viešpačių Viešpačiui.
Štai, ką liudijo vakaro dalyviai:
„Man šis šlovinimo vakaras buvo kažkas nepaprasto. Turbūt pirmą kartą mačiau tiek daug gyvai tikinčių žmonių, nebijančių kelti rankas ir akis į dangų, šlovinti ir džiaugtis buvimu kartu.“
„Atrodo, jog niekada anksčiau iš tiesų negiedodavau, sakydavau žodžius, bet ne iki galo jais tikėdavau. O vakar viskas buvo kitaip. Tikėjau kiekvienu žodžiu, girdėjau kiekvieną žodį, tariau juos ypač atsakingai. Tiesiog nuostabus vakaras.”
„Jau pasibaigus renginiui, vakaro prieblandoje mano bičiulė su mama aplenkė garbaus amžiaus moteriškę, kuri viena ėjo namo ir garsiai giedojo: „koks Jis nuostabus!“
Tad argi Jis ne nuostabus?