„SALUS ET PAX“

Autentiškas šv. Pranciškaus sveikinimas

Pernai, kai šv. Pranciškaus šventei artėjant popiežius Pranciškus aplankė Asyžių, kur jis savo kalboje šv. Pranciškaus aikštėje pabrėžė žmonijos „taikos troškulį“, rašiau straipsnį pavadinimu: Pax et bonum – pace e bene: Pranciškaus ir/ar pranciškonų sveikinimas?[1] Šio straipsnio paantraštė iškart leido suprasti, kad šis šv. Pranciškui suteiktas ir visoje Pranciškoniškoje šeimoje labai populiarius sveikinimas galbūt paties šv. Pranciškaus nebuvo vartojamas.

Teksto autorius – t. Leopoldas Scheifele OFM

Iš tikrųjų, „pax et bonum“, žodžių junginys neaptinkamas nei šv. Pranciškaus raštuose[2], nei jo biografijose[3]. Tai reiškia, kad jis pats nerašė ir nediktavo šių žodžių, ir nei Tomas Celanietis, nei visi kiti šventojo biografai neprisimena, kad jis šitaip būtų sveikinęsis arba pamokslavęs – bent tai jiems nepasirodė tikra arba verta perduoti skaitytojams.

Pirmame straipsnyje jau buvo parodytos galimos priežastys, kodėl šv. Pranciškus, tardamas „taiką“[4], nenorėjo pridėti „et bonum“ (ir gėrio). Mažiau įtikinantis yra „katarų“ argumentas, kad Pranciškus norėjo atsiriboti nuo šitų eretikų, kurie savuosius vadino „geraisiais žmonėmis“ (boni homines). Stipresnis yra kitas argumentas, kuriuo buvo parodyta, kad šv. Pranciškui vienas Dievas yra „gerasis ir visas gėris“ – visas gėris yra Dievo nuosavybė ir žmogui negalima suteikti šio požymio.

O jei Asyžiaus „anonimas“ nebuvo kataras, o toks joachitas, ir jo šauksmas „pax et bonum“ turėtų būti žmonijos galutinės laimės epochos pranešimas: religija padaryta istorija ir politika? Panašu, kad ir šiandien vartojami sveikinimai „pace e bene“, „shalom“ taipogi gali būti per žemiški, lyg piligrimai žavingoje Umbrijoje tuo tik sakytų: „čia gera būti“!

Sugrįžkime prie „gėrio“, kuris yra vien Dievui tinkamai suteiktas apibūdinimas. O „gėris“, kurį Dievas suteikia žmogui, t. y. Dievo gėris, kuriame žmogus dėl Dievo meilės gali dalyvauti – yra visai tinkamai apibūdinamas kaip „palaiminimas“ – didelė laimė! Arba, tai iš dalies neigiamai galima apibūdinti, „išganymu, išgelbėjimu“ – čia reikia galvoti apie kokią nors nelaimę, iš kurios kažkas yra „išgelbėtas“ .

Pastarasis žodis lotynų kalba yra „salus“, ir būtent šis žodis kartu su „pax“ sudaro Pranciškaus sveikinimą, kurį daug kartų randame jo raštuose ir biografijose: „salutem et pacem“ (išganymo ir taikos)[5]!

„Išganymas“ (salus) vartojamas vietoje „gėris“ (bonum). Toliau reikia atkreipti dėmesį, kad „pax“ yra perkeltas į antrąją vietą! Šv. Pranciškus iš tikrųjų nesveikina „pacem et salutem“ (taikos ir išganymo!), o būtent: „salutem et pacem“ (išganymo ir taikos). Ar tuo neaiškėja, kad šv. Pranciškui „išganymas, išgelbėjimas“, t. y. perkėlimas iš nuodėmės į malonės būklę, yra priežastis tam, kad žmonės galėtų gyventi „taikoje“? Tai toliau tyrinėsime ir patikrinsime.

Pranciškus pamokslauja „salus et pax“

Kaip šv. Pranciškus sveikina žmones, ypač, kai pamokslauja apie „taiką“? – Tai aiškiai mums nurodo Trijų draugų legenda. Šis biografinis raštas vienintelis pamini Asyžiaus „anonimą“, kuris eidamas miesto gatvėmis šaukdavo: „pax et bonum! pax et bonum!“. Jis ten yra pristatytas kaip Pranciškaus pirmtakas, panašiai kaip Jonas Krikštytojas buvo Jėzaus pirmtakas . Šitaip įvestas tuoj šv. Pranciškus prasideda savo pamokslavimą, bet ne taip, kaip mes lauktume, ne su „pax et bonum!“, bet, kaip toliau skaitome: „jis pranešė Dievo karalystę, pamokslaudamas „taiką“ (pacem), mokindamas „išganymą“ (salutem); ir jo išganingais (salutaribus) perspėjimais daugelis, kurie buvo atsiskyrę nuo Kristaus ir tolimi nuo „išganymo“ (salus) prisijungė tikrajai „taikai“ (pax)[6].

Labai panašiai savitu būdu Tomas Celanietis mums aiškiai pristato šv. Pranciškaus „taikos pamokslavimą“: „Taigi narsusis Kristaus karys Pranciškus ėjo per miestus bei kaimus ir ne įtaigiais žmogiškos išminties žodžiais, bet dvasios mokymu ir galybe skelbė Dievo karalystę (annuntians regnum Dei), nešė ramybę (praedicans pacem), kalbėjo apie išganymą (docens salutem) ir atgailą nuodėmėms atleisti (poenitentiam in remissionem peccatorum).“[7] – Svarbu mūsų kontekste, kad šv. Pranciškus nesveikino „pax et bonum“ ir ne apskritai kalbėjo apie „taiką“, nekalbant apie bet kokį „gėrį“, bet kad atsivertimas veda į išganymą, o išganymas yra taikos pagrindas. Svarbu čia yra skliausteliuose pridėti žodžiai, ir visas tekstas, perteiktas išnašoje.

Dar giliau Bonaventūra, pats ieškodamas ramybės ant švento La Vernos kalno, savo Itinerarium mentis in Deum, jau šio rašto pratarmėje apibūdina šv. Pranciškaus taikos pamokslavimą. Jis primena, kaip šv. Pranciškus savo pamokslus pradėjo su taikos (pax) linkėjimu: „Šią ramybę (red. – kuri pranoksta visokį suvokimą; kurią paskelbė ir davė mūsų Viešpats Jėzus Kristus) pakartojo mūsų tėvas Pranciškus, kiekvieną savo pamokslą pradėdamas ir baigdamas ramybės žodžiais (pacem annuntians), kiekviename sveikinime linkėdamas ramybės (pacem optans), kiekvienoje kontempliacijoje trokšdamas ekstazės ramybės (ad exstaticam pacem suspirans) … “[8]. Svarbu čia pastebėti, kaip Pranciškus praneša taiką (lot. in omni sua praedicatione pacem in principio et in fine annuntians), linki taikos (lot. in omni salutatione pacem optans), ilgisi mistinės taikos (in omni sua comtemplatione). Tuo tarpu „gėris“ (bonum) tikriausiai pasislepia „mistinėje taikoje“ (pax exstatica Bonaventurai yra „aukščiausio gėrio gėrimas, „smaguravimas‘“ (summi boni fruitio)). Pasak Bonaventūros, tai yra viso gyvenimo tikėjime ir malonėje tikslas – pasiektinas tikslas ir pilnas „išganymas“ (salus). Tiesa, „pax exstatica“ yra daugiau negu „pax et bonum“, ne vien apima „salutem et pacem“ o parodo galutinį išganymą, aukščiausią taiką ir ramybę.

„Salus“ – atsivertimas ir išganymo priėmimas

Pranciškaus „taikos pamokslavimas“ yra kaip pats Evangelijos raginimas atsiversti ir šitaip įsigyti išganymą: „Atsiverskite ir tikėkite Evangeliją“! Pranciškaus pamokslavimo žodžius dar galime atrasti jo raštuose; taipogi bet kur biografijose, perduodančiose Pranciškus žodžius.

Anos regulos, kuri užaugo kartu su augančia brolija, pabaigoje šv. Pranciškus perspėja brolius ir su jais visus žmones: „kad visi mes ištvertume/išsilaikytume tikrame tikėjime ir atgailos gyvenime, kadangi kitaip mes negalime būti išgelbėti … “[9]

Savo laiške „Visiems tikintiesiems“[10] Pranciškus išaiškina paties Kristaus valią, kad mes per Jį būtume išgelbėti ir Jį priimtume tyra širdimi ir skaisčiu kūnu. Tačiau tokių daug nėra, kurie nori Jį priimti ir per Jį būti išgelbėti… Ir tvirtai visi mes težinome, kad niekas negali būti išgelbėtas kitaip nei šventuoju krauju mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ir jo šventais žodžiais, kuriuos vien kunigai (clerici) ištaria, skelbia ir aptarnauja. [11]

Kaip tada įsigyti „išganymą“? Tai vien gyvenimu Bažnyčioje, dalyvaudami jos tikėjime, priimdami jos sakramentus, klausydami jos skelbto Dievo Žodžio –ir laikydamiesi jame nurodyto gyvenimo būdo.

Tomas Celanietis mums dar perteikia šv. Pranciškaus žodžiais, kas tada yra „išganymo laikas“? – Tai ne tiek su Kristumi ir jo išganymo darbu pradedamas naujas išganymo istorijos laikotarpis, kiek mums duotas gyvenimo laikas, kuriame dar galime įsigyti išganymą. Šitaip, kai tokia moteriškė pasiskundė prie šv. Pranciškaus, kad jos vyras jai neleidžia gyventi taip pamaldžiai, kaip pati norėtų, šv. Pranciškus ją paguodė žadėdamas vyro pataisymą, šiais žodžiais: „Sakyk savo vyrui: Iš Dievo pusės ir mano vardu: dabar yra išganymo laikas (tempus salutis), vėliau atlyginimo (aequitatis).[12]

Pranciškaus sveikinimas yra „salus et pax“

Savo „taikos pamokslavimu“ Pranciškus skelbia „taiką“ (pacem), moko „išganymą“ (salutem) –atsivertimas yra sąlyga įsigyti išganymą, ir išganymas yra sąlyga, kad žmonės galėtų gyventi taikoje. Patį šv. Pranciškaus sveikinimą jo žodžiais atrandame jo laiškuose.

Išganymo (salus) pirmenybė aiškiai pasirodo Pranciškaus laiške broliui Antanui: „Fratri Antonio episcopo meo frater Franciscus salutem.“[13] Šio laiško tekstinė tradicija nėra labai aiški; lotinų kalba yra klasikinė[14] – kaip mes mokomės: „Claudius Octavio s.“ („s.“ trumpai už „salutem dat“). – Mūsų kontekste dabar tik įdomu, kad Pranciškui savo sveikinime galėtų užtekti „salus“ – toks žodis jam, be abejo, daugiau reiškia negu koks „Claudio“ Romos imperijos metu.

Šv. Pranciškaus sveikinimo žodžiai su „išganymo “ (salus) pirmenybe aiškėja ir laiške broliui Leonui: „Frater Leo, frater Francisco tuo salutem et pacem.“ Turime šio sveikinimo broliui Leonui originalą, Pranciškaus ranka parašytą „lapuką“ (chartula). Lotynų kalba šiame tekste nėra tobula[15], bet mums svarbu tai, kad čia turime Pranciškaus ranka parašytą originalų jo sveikinimą: „salutem et pacem“ (išganymo ir taikos“). Čia tikrai ne kaip kitur, kas gal yra diktatas arba bendrai sudarytas tekstas, ten sveikinimas gali būti išplėštas, pritaikytas adresatams arba laiško turiniui.

Šitaip pirmame laiške kustodams „išganymas“ iškart yra išplėštas žodžiais „su naujais ženklais danguje ir žemėje“ šiuo būdu iš anksto pranešiant laiško turinį, tai yra švenčiausio Kristaus kūno paslaptis – didis pas Dievą, menkai vertinamas žmonių. Ir vėl aiškėja, kaip Pranciškus pirmenybę suteikia „išganymui“, kuris įsigytinas vien sakramentiniu gyvenimu.

Antrasis laiškas kustodams juos sveikina: „salutem et sanctam pacem in Domino“. Vėl pirmenybė yra skirta „išganymui“ (salus), o „taika“ yra kvalifikuota su „šventa“ (sancta) – gal dėl to, kad Pranciškaus paskelbta „taika“ (pax) ne vien politiškai turi būti suprantama, o kaip tokia, kuri pranoksta visa ir yra įsigyjama tik atsivertimu – Kristaus evangelijos klausymu ir jo Kūno priėmimu.[16]  Šis laiškas yra lydraštis ten paminėtiems laiškams, kuriuos reikia perduoti vieną klerikams, kitą – valstybių valdovams, o trečią – patiems kustodams[17].

Laiške valstybių valdovams Pranciškus vėl sveikina „salutem et pacem“ (išganymo ir taikos) – vienintelis šio sveikinimo išplėtimas yra tai, kad jis žodžiu specialiai jiems visiems linki (omnibus optans).

Laiške visam Ordinui – visiems broliams, ir ypač generaliniam ministrui – sveikinime „išganymas“ (salus) yra didžiai išplėstas: „išganymas“ (salus) tame, kuris mus išgelbėjo (redemit) ir savo brangu krauju nuplovė (lavavit). Pirmenybė yra skirta „išganymui“, ir panašiu būdu, kaip anksčiau pateiktuose pavyzdžiuose, yra parodytas kelias, kaip jis mums yra duotas ir kaip mes galime jį įsigyti.

Autentiškas šv. Pranciškaus sveikinimas – verta jį iš naujo atrasti?

Jei norime atsakyti į šį klausimą, mums reikia prisiminti neautentiško Pranciškaus sveikinimo populiarumą ir pasiklausti savęs: iš kur tai atsiranda? Kas tuo išreikšta? Kuo pagrįstas jo populiarumas?

Kaip buvo paminėta, „pace e bene“ pirmą kartą atsiranda Venecijoje, pasauliečių pranciškonų grupėje, ir tai tik XX a. pradžioje, 1926-aisiais, artėjant dideliams šv. Pranciškaus jubiliejui – 700 metų po jo mirties. Tada dar nebuvo praėjusi Romantikos epocha, kurioje norėta žiūrėti į Pranciškų lyg į „visada linksmą brolį“. Kalbant apie „vėlyvąją Romantiką“, ji dar sieka „the roaring twenties“, kada 1970-ais metais „Club of Rome“ paskyrė šv. Pranciškų ekologijos patriarchu…

O dabar, kokį mūsų gyvenimo jausmą atitinka posakis „pace e bene“? Neseniai rimtas pasaulietis pranciškonas, daug prisidėjęs po atgautos Lietuvos nepriklausomybės atkuriant Trečiąjį ordiną, pas mane pamatė jam pažįstamą knygą: Agostino Gemelli‘o Il Francescanesimo. „Būtent, – pasakė jis – to mums dabar vėl reikia, nes šiandienis pranciškonizmas tik yra gitaros ir paukščiai, tik „pace e bene“!“

Ar mes, savo ruožtu, vėl išdrįsime šv. Pranciškų priimti visą, o ne vien jo „šokoladinę“ pusę? Ar mums yra skaudu skaityti pas Walterį Niggą, kad Pranciškus buvo „visų atgailaujančiųjų didžiausias“ – baisiausias?[18] – Kaip norime ginčytis su Eugenijumi Mederletu, kai jis laiko: „Jei žmonės geriau supažintų šv. Pranciškų, jo ne tiek mylėtų!“[19]

Kiek, kokiu būdu žmonės šv. Pranciškų myli? Gal su „pace e bene“, paviršutiniškai? – O kaip mums reikėtų mylėti šv. Pranciškų? Su jo autentišku sveikinimu „išganymo ir taikos“ (salutem et pacem) – ir tuo būdu įsigyti, priimti Dievo duotą išganymą bei atrasti tikrąją taiką ir ramybę!

Vartota literatūra

Fontes Franciscani.  Assisi: Edizioni Porziuncola, 1995. – Standartinis Pranciškonų šaltinų rinkinys; vartoja lig tol sukurtus kritinius tekstų leidimus.  Straipsnis išnašos vartoja šio leidimo santrumpas, sekio jo sakinių numeraciją.

Fonti Francescane.  Assisi: Editrici Francescane, 2004. – Pranciškonų šaltinių leidimas italų kalba, į kurį yra toliau įdarbinti kritini tekstų leidimai, vėlesni už 1995.  Šis leidimas yra labai naudingas, ypatingai dėl įvairių indeksų (vietų, asmenių ir temų), toliau dėl numeracijos paraštėje. – Šie numeriai straipsnyje yra pridėti originaliam tekstui su “FF“.

Esser, Kajetan.  prid. ir kor. Engelbert Grau.  Die Opuscula des hl. Franziskus von Assisi: Neue textkritische Edition.  Grottaferrata (Romae): Collegii s. Bonaventurae, 1989.

Convegno internazional, Roma, Aprile 2002.  a cura: Alvaro Cacciotti.  Verba Domini mei: Gli opuscula di Francesco d‘Assisi a 25 anni dalla edizione di Kajetan Esser.  Romae: Edizioni Antonianum, 2003. – Įdarbina kritinius tekstų leidinus ir pranciškonų studijų sričio „studi e ricerche“ nuo 1989.

Pranciškus Asyžietis: Raštai.  vert. Nida Norkuvienė, Vesta Liepaitė.  iš: Omnibus of Sources.  Chicago: Franciscan Herald Press, 1983.  vert. į angl. Marion Habig, et al.  iš: nekritinio teksto.   Šis lietuviškas vertimas tik vargu mums suteikia ką kaip šv. Pranciškaus raštus. – Citatos straipsnyje yra mano vertimas resp. parafrazė; tikras tekstas yra pridėtas išnašų eilėje.

Tomas Celanietis: Šventojo Pranciškaus pirmasis gyvenimas.  vert. Kestutis Gražys.  iš: Fontes franciscani, 1995.  Vilnius: Aidai, 2000. – Leidimas yra dvim kalbomis. – Straipsnyje yra cituojama pagal vertimą į lietuvių kalbą; svarbūs terminologijos žodžiai yra pridėti iš originalio.

Trijų draugų legenda: Pranciškoniškieji šaltiniai.  vert. Ona Daukšienė, iš: Fontes franciscani, 1995.  kom. ir kons. Leopold Scheifele.  Vilnius: Katalikų pasaulis, 2016.

Šv. Bonaventūra: Sielos vadovas į Dievą.  vert. ir kom. Darius Alekna.  Įvad.: Tomas Sodeika.  Vilnius: Aidai, 2009.  Šis leidimas yra dvikalbis.  Straipsnyje yra cituojama pagal vertimą į lietuvių kalbą; svarbūs terminologijos žodžiai yra pridėti iš originalio.

Išnašos

[1] Pax et bonum – pace e bene: Pranciškaus ir/ar pranciškonų sveikinimas?  www.bernardinai.lt.  2016-10-10. – Toliau planuojama pristatyti „pax“-rolė pas Bonaventūra, E. Levino raštuose ir popiežiaus Pranciškaus enciklikoje „Laudato si“.

[2] T. y. „opuscula“; K. Esser juos įvardina aiškindamas: „raštai ir diktatai“.

[3] Lietuvių kalba iš daugelio šv. Pranciškaus biografinių raštų lig šiol tik išleista: Tomo Celaniečio „Vita beati Francisci“ (1 Celano); neseniai dar: Trijų draugų legenda. – žr. vartota resp. paminėta literatūrą.

[4] „pax“ kartą reikia išversti su „taika“, kartą irgi su „ramybe“ – aiškėja iš konteksto.

[5] Lotynų kalba yra linkiama „ką“ – lietuvių kalba „ko“. – Toliau ne visada yra respektuojami gramatikos subtilumai.

[6] 3Soc 26 „… statim post dictum suum praeconem annunciabat pacem, praedicabat salutem, eiusque salutaribus monitis plurimi verae paci foederabantur qui discordes a Christo extiterant a salute longinqui.“ – FF 1428. // Labai panašu Bonaventūros Legenda maior: LM 3,2: 1 Coepit ex hoc vir Dei divino instinctu evangelicae perfectionis aemulator existere et ad poenitentiam ceteros invitare.  … 3 In omni praedicatione sua pacem annuntians dicendo: “Dominus det vobis pacem!”, populum in sermonis exordio salutabat. … 5 Et factus est ut iuxta sermonem propheticam et ipse spiritu prophetarum afflatus, annuntiaret pacem, praedicaret salutem … 6 ac salutaribus monitis foederaret plurimos verae paci, qui discordes a Christo, prius exstiterunt a salute longinqui. – FF 1052.

[7] 1Cel 36,1: „ … non in persuabilibus humanae sapientiae verbis, sed in doctrina et virtute spiritus, annuntians regnum Dei, praedicans pacem, docens salutem et poenitentiam in remissionem peccatorum. – FF 382. – „1 Celano“, „Šventojo Pranciškaus pirmasis gyvenimas“ – tai yra originaliai „Vita beati Francisci“, reikalauta kanonizacijos procesui.

[8] Itinerarium, prologus,1: … Iesus Christus, cuius predicationis repetitor fuit pater noster Franciscus, in omni sua predicatione pacem in principio et in fine annuntiansč in omni salutatione pacem optansč in omni contemplatione ad ad exstaticam pacem suspirans …

[9] RnBu 23: … ut omnes in vera fide et poenitentia perseveremus, ąuia aliter nullus salvari potest. – FF 68. – mano vertimas; lietuvių kalbos vertimas nėra tikras.

[10] 2EFi,1: Universis religiosis, clericis et laicis, masculis et feminis, omnibusqui habitant in universo mundo …

[11] 2EFi, 14: Et vult (= Kristus) ut omnes salvemur per eum … 34 Et firmiter sciamus omnes, quia nemo salvari potest, nisi per sancta verba et sanguinem Domini nostri Jesu Christi, quae clerici dicunt, annuntiant et ministrant. – FF 194.

[12] 2Cel 38,5: Dices ei ex parte Dei et mea, quod nunc est tempus salutis, postquam aequitatis. – FF 623.

[13] EAnt 1: Fratri Antonio episcopo meo frater Franciscus salutemf Placet mihi … dummodo … FF 251. –

[14] Laiško tekstas pirma atsirado ispanų kalba, Lukas Waddingas jį vertė į lotynų kalbą. – Esser, 147 ss.

[15] 1ECu, 1: Universis custodibus Fratrum Minorum, ad quos litterae istae pervenerint, frater Franciscus in Domino Deo vester servus et parvulus, salutem cum novis signis caeli et terrae, quae magna et excellentissima sunt apud Deum et a multis religiosis et aliis hominibus minima reputantur. 2 … super omnia debent venerari. – FF 240.

[16] 2ECu, 1: Universis custodibus Fratrum Minorum, ad quos istae litterae pervenerint, frater Franciscus, minimus servorum Dei, salutem et sanctam pacem in Domino. – FF 245 ss.

[17] Hinweise finden sich hier auf drei Briefe: (4) der Eucharistiebrief an die Kleriker; (5) dieser Brief an die Kustoden; (6) ein Brief, der an die Lenker der Völker weiterzuleiten ist: 4 Rogo vos coram Domino Deo nostr, quantum possum, quod litteras illas, quae tractant de sanctissimo corpore et sanguine Domini nostri, detis episcopis et aliis clericis; 5 et memoria retineatis, quae super his vobis commendavimus; 6 Aliarum litterarum, quas vobis mitto, ut eas detis potestatis … Esser, 172 ss.

[18] Nigg, Walter. Große Heilige. – Ir šita knyga nėra mano rankoje.

[19] Mederlet, Eugen. Die Hochzeit des Lammes.  Christiana Verlag. – „Avinėlio vestuvės“ – ir ši knyga nėra mano rankoje.