„VIENI IŠ MŪSŲ“: brolio pranciškono Antano Blužo istorija

 

Kovo 12 d. startuoja ciklas „Vieni iš mūsų“ apie vienuolių gyvenimą. Kas yra tie, kurie apsisprendžia tapti vienuoliais? Kas lemia tokį neįprastą pasirinkimą? Ką jie veikia? Kokie jų pomėgiai ir kasdienybė? Ar jiems rūpi tie patys dalykai, kurie rūpi mums? Ar nepasigenda šeimos gyvenimo? Į šiuos ir panašius klausimus atsakys filmukų ciklas. Pirmasis savo istoriją pasakoja brolis pranciškonas Antanas Blužas iš Kretingos.

Užaugai Šiluvoje. Kokią įtaką tai turėjo tavo ateities pasirinkimui?

Augau Šiluvoje, kuri tiek tikintiems, tiek netikintiems žmonėms yra žinoma kaip piligrimų traukos centras, ypač sovietmečiu, kai būdavo organizuojamos maldininkų ir patriotų eisenos į Šiluvą. Tai buvo jų kovos už laisvę išraiška. Tačiau gyvenant Šiluvoje jautėsi ir kita pusė, tarybinė švietimo sistema, pasyvi rezistencija prieš tikėjimą, prieš tai, kas lietuviška ir patriotiška.

Mano močiutė, kuri keturiolikos metų buvo ištremta į Sibirą, kur ištekėjo bei pagimdė mano mamą, nuo vaikystės kartodavo, kad mes esame katalikai. O katalikai reiškia, kad mylim Tėvynę, mylim Dievą, norim to, kas gera, kas gražu, gyventi nesavanaudiškai, dorai ir mylint kitus žmones. Tokia sėkla buvo pasėta į mano širdį nuo mažumės.

Pradėjau patarnauti šv. Mišioms 1989 metų vasario 16 dieną. Tą pačią dieną pirmą kartą iškėlėme trispalvę prie savo namų. Man tada buvo aštuoneri metai. Nuo to laiko patarnavimas Mišioms mane labai ugdė, nes Šiluvoje aš augau tarp šventų kunigų.

Mūsų kaimynas buvo kunigas Edvardas Semaška, kuris dešimt metų praleido Sibire, prie Uralo, tiesdamas geležinkelį per kalnus. Kartais jis per tikybos pamokas papasakodavo, ką yra išgyvenęs. Tad turėjau pavyzdį kunigo, kuris gyvena tuo, ką pamokslauja. Patarnavimas Mišiose leido man dažniau su juo bendrauti ir matyti gerą pavyzdį.

Šiluvoje taip pat tarnavo ir brolis jėzuitas Vladas Alesius. Jis mane savaitei išprašydavo iš mokyklos, kad rugsėjo pradžioje galėčiau patarnauti per atlaidus. Man tuo metu buvo apie 12 metų, o jam – 91. Patarnaudamas iš jo patyriau didžiulę pagarbą žmogui, nes tai buvo pirmas žmogus gyvenime, kuris į mane kreipėsi „jūs“, ta pagarbiąja forma. Mane labai uždegė jo meilė ir autoritetas.

Į atlaidus su grupėmis atvykdavo ir kitų visko mačiusių senų kunigų – išgyvenusių ir Sibirą, ir persekiojimus, ir KGB tardymus – jų ištikimybė ir pasiaukojimas man buvo didžiulis pavyzdys. Taip palaipsniui atėjo ir pirmos mintys apie kunigystę.

Puikiai atsimenu tai, kokias vertybes siūlė mokykla. Tada buvo „ant bangos“ gariūnai, prekyba, greita spekuliacija, mašinų varymas iš užsienio. Buvo kalbama, kad reikia pasidaryti greitą „biznį“, pasistatyti namą, susirasti žmoną ir tai bus tavo laimė. Tačiau manęs visiškai neįtikino, kad tai bus mano laimė. Kažkaip mano viduje tokia perspektyva neužkabino jokios stygos, kad aš to norėčiau.

Kada pradėjai galvoti apie pašaukimą į vienuolystę?

Klebonas man duodavo komiksų knygučių apie šventąjį Joną Bosko. Taip būdamas trylikos metų pradėjau domėtis šventųjų gyvenimais. Pabaigęs visas knygas apie kunigą Bosko, pradėjau ieškoti knygų apie kitus šventuosius ir taip atradau šventąjį Dominyką, dominikonų įkūrėją. Perskaičius, kad jis buvo laisvas, keliaujantis pamokslininkas be turto, be prisirišimo prie vietos, jo istorija užgavo mano viduje stygas, kad ir aš to norėčiau. Tada ir atsirado noras būti vienuoliu.

Neilgai trukus man į rankas papuolė knyga „Šventojo Pranciškaus žiedeliai“, kurią brolis parvežė iš seminarijos. Perskaitęs apie šv. Pranciškų Asyžietį ir jo brolius pamačiau, kad tai buvo šventasis su broliais, kurie irgi buvo šventi. Ir tada, būdamas maždaug 16 metų, užsinorėjau būti pranciškonu. Tas noras, kaip matote, nepraėjo iki šiolei.

Ar įsimylėjimai netrukdė eiti pašaukimo keliu?

Įsimylėjimai žmogaus gyvenime vyksta, tačiau vienas dalykas yra įsimylėjimai, o kitas dalykas – meilė. Aš dažnai įsimylėdavau mokykloje ir į šokius nueidavau tik tada, kai įsimylėdavau, nes tai būdavo proga pabendrauti, susipažinti artimiau. Tačiau žvelgdamas iš perspektyvos matau, jog tai, ką patyriau iš tų senų kunigų, labiau pavadinčiau meile, nes ji buvo daug didesnė negu tos įsimylėjimo patirtys. Įsimylėjimas yra viena patirtis, bet meilė, paliečianti tave kaip žmogų iš esmės, yra daug daugiau. Man išėjo taip, kad gyvenime labiau norėjosi atsiliepti į tą kitą meilę.

Kas tau yra brangiausia pranciškoniškame dvasingume?

Pranciškoniškame pašaukime man brangiausi yra broliai. Broliai, su kuriais ne visada lengva gyventi, nes esame skirtingi. Tačiau dar būdamas klierikas ir stebėdamas pranciškonus iš šalies (baigęs mokyklą neišdrįsau iš karto stoti į vienuolyną, todėl įstojau į Kauno kunigų seminariją, kur su keliais pranciškonais buvome kursiokai) matydavau, kaip jie patraukia vienas kitą per dantį, pasierzina, bet vis tiek labai myli vienas kitą. Tas man yra labai brangu, kad būdami skirtingi, esame vieni kitiems reikalingi.

Kaip apibūdintumei brolių kasdienybę?

Kai svarsčiau apie pašaukimą, bijojau papulti į rutiną. Mat žvelgiant į vienuolyną vaizduojančius paveikslėlius atrodo, kad papulsi į rutiną: keliamės tokią valandą, išsivalome dantis, pusryčiaujame, tada kažką padirbame, vėl meldžiamės ir taip toliau.

Tačiau dabar dažnai liudiju žmonėms, kad iki šiol nežinau, kas yra rutina. Mane broliu padaro ne dienotvarkė, nes gyvendamas Pakutuvėnuose aš turėdavau vienokią kasdienybę, o būdamas Kretingos klebonu turiu visai kitokią. Kiekviena diena, net ir esant stabiliam maldos laikui, yra skirtinga. Broliu pranciškonu mane padaro maldos gyvenimas. Skaitant „Šv. Pranciškaus žiedelius“ mane labai sužavėjo, kad Pranciškaus broliai buvo maldos žmonės ir kovojo maldos kovą. Aš irgi noriu tą daryti.

Ar pašaukimas tavęs neapribojo, neprivertė atsisakyti talentų ir pomėgių?

Būdamas moksleivis mėgdavau piešti, bet paskutinėse klasėse atėjo krizė ­– nebesugalvodavau siužetų. Tačiau vėliau, jau būnant broliu, Dievas šį talentą išskleidė per ikonografiją.

Taip pat būdami paaugliai su broliu mėgdavome groti. Eidavome į kultūros namus prašyti instrumentų, svajodavome apie muzikos grupę, koncertavimą, kurdavome vaizdo klipus.

Ta pomėgį muzikai turiu ir dabar, dažnai per Youtube žiūriu, kaip groja gitaristai, ir man net skanu klausytis gerą muziką. Šį talentą ypač dažnai galėdavau panaudoti gyvendamas Pakutuvėnuose, kai su broliais susikraudavome aparatūrą ir važiuodavome į evangelizacines misijas kultūros centruose. Grojimas šlovinimo grupėje man buvo tikras svajonės išsipildymas, tik kitokiu būdu ir daug įdomiau, negu galėjau įsivaizduoti.

Ar esi laimingas būdamas pranciškonu?

Žinoma, esu. Laimė nebūtinai reiškia, kad visada bus lengva, nes kartais mes sumaišome laimę su lengvu gyvenimu. Laimė – tai turėjimas gyvenimo prasmę, tiesą, kryptį.  Aš visa tai turiu. Turiu ir prasmę, ir kryptį, ir tiesą per Jėzų Kristų ir tas daro mane laimingu.

Parengė Monika Midverytė OFS

2017-03-24T13:32:45+00:00