Žiemos pabaiga ir artėjantis pavasaris mums, lietuviams, neišvengiamai siejasi su Laisvės atgavimu. Su galimybe kartu su gamta išsilaisvinti iš ledo, šalčio nelaisvės, visu veržlumu stiebtis iš po žemių į viršų, į saulę, į laisvę, į gyvenimą, į laimę! Kaip tai pažįstama ir tuo pat metu niekada iki galo neįsisavinama?!
Protingas žmogus dažniausiai klausia kodėl, bet gavęs atsakymą tame ir pasilieka nieko nekeisdamas.
Išmintingas žmogus atradęs visko priežastį – Dievą – Jam nusilenkia, paklūsta ir leidžiasi vedamas Keliu, Tiesa, Gyvenimu į Laimę. „Aš esu Kelias Tiesa ir Gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Mane“ sako Jėzus (Jn 14,6). Kitoje vietoje „Jūs pažinsite Tiesą ir Tiesa jus padarys laisvus“ (Jn 8,32). Kiekvienam duota suprasti tiesą atsižvelgiant į tai, kas jo viduje ir kas jam rūpi. Todėl žmogus supranta tik tai, ką myli. Visiškai suprasti šiame pasaulyje įgalus yra tik tas, kuris myli.
Mylintis žmogus – išmintingas žmogus! Velnias yra be galo gudrus, protingas, bet visiškai neišmintingas, neįgalus suprasti, nes atsisako mylėti. Jis niekaip nesuvokia: „kaip Dievas būdamas toks teisingas, gali būti ir toks gailestingas?“
Šiame tikrovės ir iliuzijų sumaišties pasaulyje normaliam žmogui nėra lengva atskirti tiesą nuo apgaulės, laisvę nuo „laisvės“, tikrą pinigą nuo „pinigo“. Tam reikalingi kriterijai, reikalingi originalai, reikalinga turėti tą tikrą pinigą, kad galėtum palyginti. Čia mums į pagalbą ateina Žodis (Jėzus Kristus) ir Biblija (užrašytas Dievo Žodis), kurių dėka tvirtai stoviu tiesoje ir laisvėje.
Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę…
Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno Malonės ir Tiesos.“ (Jn 1,1 – 3; 14).
Laisvas Dievas viską kuria žodžiu, išlaisvindamas Savo mintį ir paversdamas ją būtimi.
Dievas tarė: Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasirodė (Jn 1,3).
Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“… Dievas apžvelgė visą ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera (Pr 1,26; 31).
Tai, kas iš pradžių priklausė tik Dievui, šiandien yra žmogaus palikimas – mano palikimas!
Mūsų taip trokšta, siekta Laisvė gimė tada, kai buvo ištartas Žodis! Pats žodis „laisvė“, ištarta sąvoka nieko nekeičia, bet suprasta laisvė ir ištarta: „laisvė man“ keičia reikalą iš esmės. Dievas padovanoja žmogui galimybę ištarti žodį ir būti laisvam. Laisvam kaip Dievas – prisiimant atsakomybę: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją…“(Pr 1,28); kad įdirbtų Edeno sodą ir juo rūpintųsi…; uždraudžiant valgyti nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisių (Pr 2,15 – 16). Pirmųjų žmonių laisvė, sėkmė ir laimė priklausė nuo Dievui ištarto TAIP arba NE.
Lietuvos laisvės ateitis priklausys ne nuo mūsų ginklų demonstravimo, kovos šūksnių ar gražių žodžių Tėvynei, bet nuo vieningo ištarto žodžio – TAIP DIEVUI! Laisvė be atsakomybės ir klusnumo Dievui taps mums pražūtinga, kaip Dedalo sūnui Ikarui padaryti vaško ir plunksnų sparnai. Jais Ikaras su tėvu pabėgo iš karaliaus Mino nelaisvės, tačiau sūnus pakilo per aukštai, per daug arti saulės. Vaškas ištirpo ir jis nukrito žemėn. Tais pačiais sparnais galima pakilti į gyvenimą arba patekti į mirtį. Kaip gerai bemanytume apie save ir pasitikėtume savo sugebėjimais, išsilavinimu ar patirtimi, sėkmė priklauso ne nuo to, bet nuo paklusimo Dievo Žodžiui.
Visus sveikinu su dar vienu padovanotu Lietuvos Nepriklausomybės atgimimu, su Vasario 16-ąja!
Būkite palaiminti!
Br. Paulius Vaineikis OFM
