Kretingoje įsikūręs Šv. Antano vaikų dienos centras šiemet švęs savo dešimties metų gimtadienį. Savo tyliu kasdieniu darbu jis keičia vaikų iš krizes patiriančių šeimų gyvenimą. Kuo svarbus ir išskirtinis yra Šv. Antano dienos centras bei kokios sėkmės istorijos skatina tęsti šią veiklą, pasakoja Centro vadovė Margarita Lizdenytė OFS.

Kada ir kaip atėjo įkvėpimas, kad reikia įkurti Šv. Antano vaikų dienos centrą?

Jau daugiau nei dvidešimt metų aktyviai dalyvauju bažnytinėje veikloje. Laikui bėgant atėjo suvokimas, kad niekas sistemingai nedirba su vaikais. Todėl dar dirbdama Kretingos Pranciškoniškojo jaunimo tarnyboje pradėjau programą vaikams „Būkit geri, jeigu galit“. Po kurio laiko supratau, kad neužtenka dirbti su vaikais – reikia dirbti ir su jų tėvais, ir ne bet kaip, o profesionaliai. Kadangi šį Dievo įkvėpimą lydėjo daugybė kūrybinių minčių ir idėjų, nusprendžiau tam skirti visas savo jėgas ir kartu su mažesniaisiais broliais įkuriau Šv. Antano dienos centrą.

Sakote, kad jūsų tikslas – profesionaliai dirbti su visa šeima. Papasakokite apie savo darbo metodus, kokios programos vyksta dienos centre?

Dienos centre su vaikais dirba pedagogai, socialiniai darbuotojai, jiems padeda savanoriai. Vaikai ateina po pamokų ir dalyvauja skirtingose veiklos grupėse. Atėję jie pirmiausia ruošia namų darbus, o jiems padeda Šv. Antano dienos centro savanoriai. Vėliau vyksta nuolatinė po pamokinė veikla, kurią veda profesionalai – dailės, muzikos pamokos, sportinės treniruotės.

Šv. Antano dienos centro vadovė Margarita Lizdenytė OFS

Vieną dieną per savaitę vaikai valgo kavinėje, o kitą dieną patys mokosi gaminti maistą. Maži vaikučiai, dar negalintys gaminti, išmoksta laikyti rankoje stalo įrankius, pjaustyti maisto produktus. Jie pramoksta tų socialinių įgūdžių, kuriuos ne visada gali įgyti ar panaudoti namuose.

Vaikai čia patiria bendrystę, pažįsta Dievą. Namuose, pavyzdžiui, devynių asmenų šeima gyvena dviejų kambarių bute arba septynių asmenų šeima gyvena vieno kambario bute, kur šeimos nariai miega net virtuvėje. O jeigu dar toje šeimoje vyrauja betvarkė ir alkoholis, socialinių įgūdžių nėra, įsivaizduokite, kad tiems vaikams buvimas Šv. Antano dienos centre teikia tikrą vidinį išgydymą.

Skirstome vaikus į dvi grupes: vieni lanko būrelius pirmadieniais ir trečiadieniais, o kiti – antradieniais ir ketvirtadieniais. Esame priversti daryti šias grupes, nes trūksta patalpų. Šv. Antano namelyje esantys užrašai ant durų „praėjimo nėra“ reiškia, kad tose patalpose dar nepadarytas remontas. Taip pat atsivežame vaikus iš rajono bei kaimų, ir vėliau juos parvežame namo, o vietų skaičius autobusėlyje yra ribotas.

Vienas iš projektų, kuriuos dabar vykdome, yra vaikų dienos centrų programa, „Būkit geri, jeigu galit“. Ji atsirado pažiūrėjus tokio paties pavadinimo filmą apie šv. Pilypą Nerį, dirbusį su vaikais. Programa skatina vaikų saviraišką. Mokslinė literatūra tvirtina, jog tai labai paveikus būdas norint atstatyti asmenybę. Ir vaikai, ir suaugę žmonės, padedami meninės saviraiškos, gali pradėti save vertinti kitaip.

Tačiau profesionalumas yra ne vien užimtumo organizavimas. Mes taip pat ieškome konsultantų, kurie galėtų apmokyti darbuotojus. Esame sudarę bendradarbiavimo sutartį su Vytauto Didžiojo universitetu dėl konsultavimo ir studentų praktikos, tad pas mus reguliariai atvyksta profesinės veiklos stebėtojai.

Kuo Šv. Antano dienos centras išsiskiria iš kitų vaikų dienos centrų?

Šv. Antano dienos centras nėra vienintelis Kretingos rajone. Kitas dienos centras yra socialinių paslaugų centre, tačiau ten priimami tik vaikai iš socialinės rizikos šeimų. Pas mus tuo tarpu gali ateiti visi vaikai, kurių šeimos patiria vienokias ar kitokias krizes. Pavyzdžiui, daugiavaikės ir sunkiai pragyvenančios šeimos, kai tėvai neturi darbo ar vaikus išlaiko vieniša mama. Visos paslaugos Šv. Antano dienos centre yra nemokamos.

Kadangi valstybė orientuojasi tik į socialinę riziką, o mes priimame visus, mūsų spektras yra platesnis, galime priimti daugiau vaikų. Tačiau kadangi patalpos bei lėšos taip pat ribotos, vienu metu dienos centrą lanko apytiksliai dvidešimt penki vaikai.

Kokią pagalbą teikiate tėvams?

Tėvams yra skirtos kelios grupės. Viena iš jų – išsiskyrusių žmonių grupė, kuri renkasi sekmadieniais. Į susitikimą ateina visa šeima, tačiau tėvai ir vaikai atlieka užduotis atskirose erdvėse. Ši programa remiasi dailės terapijos metodais.

Taip pat neseniai įkūrėme „Paguodos kambarį“, kuriame žmonės gali asmeniškai pasikonsultuoti su specialistu – psichologu ar socialiniu darbuotoju, padedančiu spręsti konkrečias problemas. Tėvai užsirašo iš anksto, nes norinčiųjų yra labai daug. Todėl orientuojamės į motyvuotus žmones, kurie patys ieško pagalbos.

Kitas ilgą laiką vykdytas projektas buvo skirtas tėvų integracijai į darbo rinką. Įsijungę į programą jie gaudavo šešių mėnesių konsultavimą, su jais dirbo ir psichologai, ir socialiniai darbuotojai, ir profesinio orientavimo specialistai. Buvo sudarytos galimybės pramokti keleto profesijų.

Tačiau projekto metu patyrėme, jog dalis žmonių ateina į įgalinimo programas tikėdamiesi, kad jiems kažkas suras darbą. Sužinoję, kad čia vyksta konsultavimas, skirtas įgyti naujų įgūdžių ir pasitikėjimo savimi, tačiau darbo reikės ieškotis patiems darbo, daugelis žmonių patiria šoką. Jie supranta, kad niekas jiems darbo ant lėkštutės neatneš. Visgi tie, kurie žengė šį žingsnį, be galo pasikeitė kaip asmenybės. Kartais prisiminus konkrečias istorijas net šiurpuliukai nubėga per nugarą, kaip stipriai pasikeitė žmogaus ir jo šeimos gyvenimas.

Programos metu būdavo ir tokių namų darbų, kaip nueiti į Švenčiausiojo Sakramento adoraciją ar įsitraukti į bažnytinį chorą. Svarbiausia buvo paskatinti žmones save realizuoti, atskleisti, kažkur pasirodyti. Tada žmogus pasijunta svarbus ir reikalingas. Pavyzdžiui, dalis iš programos dalyvių anksčiau net nedrįsdavo eiti į parduotuvę, kai joje būdavo daug žmonių, nes gėdydavosi pažįstamų. Programos metu jie netgi tapo „Maisto banko“ savanoriais ir surinkinėdavo produktus labdarai. Buvimas atsakingu, konkretaus darbo atlikimas visiškai perkeičią žmogaus būseną, požiūrį į save.

Šiuo metu vyksta ne tik individualus konsultavimas, bet ir tėvystės įgūdžių stiprinimo programa. Tačiau ją siūlome motyvuotiems žmonėms, kurie patys nori tobulėti.

Kokios sėkmės istorijos ir darbo vaisiai motyvuoja dirbti toliau?

Kai atrodo, kad viskas – rytoj reikės uždaryti dienos centrą, nes neturiu nei pinigų, nei sveikatos, nei jėgų tęsti šią veiklą, kas nors paskambina ir pasako, kad nori paaukoti pinigų arba, pavyzdžiui, įrengti Centre didelį žuvyčių akvariumą ir apmokyti vaikus jį prižiūrėti. Net dešimt vyrų įsipareigojo aplankyti Šv. Antano dienos centrą ir papasakoti vaikams apie akvariumų įrangą bei žuvyčių priežiūros subtilybes. Tokie maži stebuklai ir motyvuoja dirbti toliau.

Beje, dienos centro vaikai kiekvieną mėnesį važiuoja maudytis į „Atostogų Parką“. Dabartinė Parko direktorė yra dalyvavusi mūsų įgalinimo projekte, kai pati dar buvo bedarbė ir kabinosi į gyvenimą. Dalyvaudama programoje ji patikėjo savo jėgomis, pradžioje įsidarbino paprasta „Pramogų Parko“ administratore, o vėliau pakilo net iki direktorės pareigų. Jausdama dėkingumą, ji taiko didelę nuolaidą Šv. Antano dienos centro vaikams.

Įspūdingą karjeros šuolį padarė ir kita projekto dalyvė, kretingiškė Jolanta Klietkutė, kuri dabar ne tik sėkmingai dirba Kretingos muziejuje, bet ir išleido gausiai nuotraukomis iliustruotą knygą apie Pakutuvėnų kaimą bei ruošia kitą knygą apie Kretingą.

Kokias stovyklas kasmet organizuojate dienos centro vaikams ir jų tėvams?

Lig šiol organizuodavome tik vaikų vasaros stovyklas, kurios būdavo su teatro, kino elementais. Jose vyksta daug edukacijos žaidimų forma. Šalia to kasdien būna susitikimas su broliu pranciškonu ar kitu įdomiu tikinčiu žmogumi, kuris sako katechezę. Stovyklos pabaigoje visada rengiama ekskursija, į kurią būtinai įtraukiame piligriminį objektą.

Praėjusią vasarą pirmą kartą rengėme šeimų stovyklą. Kasdien rinkdavomės parapijos namuose, kur skirtingose erdvėse vykdavo užsiėmimai suaugusiems ir vaikams.

Kadangi esame Šv. Antano dienos centras, stengiamės į kiekvieną veiklą įtraukti dvasinį matmenį. Labai svarbu, kad žmonės patirtų dvasinį pokytį savo gyvenime, supratimą, kad su Dievo pagalba įvyksta stebuklai. Būna, kad pradžioje žmonės piktinasi, kam reikalingas tas tikėjimas, o po to per vasaros stovyklas pradeda kasdien vaikščioti su mumis į šv. Mišias. Dažnai dienos centro vaikai, palankę programą, pradeda ruoštis sakramentams. O šiemet net turėjome atvejį, kai viena mama nusprendė priimti Pirmąją Komuniją, būdama penkiasdešimt ketverių metų amžiaus.

Tad pagrindinis siekis yra išlaikyti dvasinę darbo plotmę. Visada galima nukrypti į socialinę, švietėjišką dimensiją. Tikslas nebuvo įkurti verslo organizaciją, kuri išsilaikytų iš paslaugų. Orientavomės į vargšus žmones, kuriems reikalinga pagalba. Šv. Antano dienos centras išsilaiko iš projektų bei geradarių aukų ir visas paslaugas teikia nemokamai. Todėl prašome visus geros valios žmones paremti mūsų veiklą.

Paremti Šv. Antano vaikų dienos centro veiklą galima interneto puslapyje http://www.svantanodc.lt/Paremk.html.

Parengė Monika Midverytė OFS