Petras Baptistas gimė 1542 m. Ispanijoje; baigęs studijas ir įšventintas į kunigystę leidosi į Rytų kraštus skelbti evangelijos; taip kelerius metus dirbo Filipinų salose.
Kai 1593 m. kartu su dar penkiais broliais jis buvo išsiųstas į Japoniją, stropiai liedamas prakaitą dirbo, kad daugelį galėtų vesti prie tikėjimo, statė vienuolynus ir ligonines.
Dėl šiame krašte kilusių religijos ir politikos ginčų buvo sustabdytas apaštalinis darbas ir Petras Baptistas buvo suimtas. Vedamas į Nagasakį, žmonių pašiepiamas, ten kartu su savo broliais pranciškonais, trimis Jėzaus Draugijos (Societas Iesu – SJ) nariais, su penkiolika pranciškonų tretininkų buvo pasmerktas mirčiai ant kryžiaus ir garbingą kankinystę patyrė vasario 5 d., 1597 m.
Iš švento Petro Baptisto laiškų
(parašyti sausio 4 d. ir vasario 2 d., 1597 m.; A. I. A. 1916, 303-309 psl.)
Mes prarandame savo gyvenimą dėl Evangelijos skelbimo
Iš brolių, kurie čia esame, šeši buvo suimti ir keletą dienų laikyti kalėjime, kartu su trim japonais iš Jėzaus Draugijos, iš kurių vienas yra su įžadais, dar su kitais krikščionimis: iš viso esame dvidešimt keturi. Dabar mes esame kelyje šį gana šaltą žiemos mėnesį, ir mus veda su raiteliais ir didele sargyba: keletą dienų mus sergėti buvo paskirti du šimtai žmonių. Nepaisant viso to, didžiai paguosti Viešpatyje, laimingi ėjome pirmyn, kadangi mums išduotame teismo sprendime buvo parašyta, kad mes turime būti nukryžiuoti dėl to, kad mes prieš imperatoriaus įsakymą skelbėme Dievo įstatymą; kiti buvo nuteisti, todėl, kad buvo krikščionys. Kas nori dėl Kristaus numirti, dabar turi gerą progą. Tačiau esu įsitikinęs, kad šios vietos tikintieji būtų labai sustiprinti, jei mūsų ordino misionieriai pas juos būtų. Tik jie težino, kad tol, kol anas karalius valdys, Japonijoje mūsų ordino (misionieriai) nebegyvens, nes jis greitai juos siųs į amžinąjį gyvenimą, į kurį ir mus veda.
Teismo sprendimas, kuris mums buvo duotas, parašytas ant lentelės, kuri buvo nešama priekyje mūsų. Joje buvo parašyta, kad mes esame pasmerkti, todėl kad skelbėme krikščioniškąjį įstatymą („Nauan“) prieš jų įstatymą („Taykosama“); ir kai mes pasieksime Nagasakį, turėsime būti nukryžiuoti. Dėl to mes buvome labai paguosti Viešpatyje ir laimingi, kad prarandame gyvenimą dėl jo įstatymo skelbimo. Čia mes esame šeši broliai ir aštuoniolika japonų – visi pasmerkti mirčiai: vieni kaip pamokslautojai, kiti kaip krikščionys; iš Jėzaus Draugijos vienas yra su įžadais, kitas yra katechetas ir trečias pasaulietis. Mus išvedė iš kalėjimo, sviedė ant vežimų; visiems buvo nukirpta vienos ausies dalis ir šitaip mus vedė per Meakio miesto kelius, kur mus lydėjo daugelis žmonių ir kareivių; pagaliau vėl įmetė mus į kalėjimą.
Kitą dieną, už nugarų tvirtai surištomis rankomis, raiteliams grasinant mus vedė į Usako miestą. Dar kitą dieną iš naujo mus išvedė iš kalėjimo, privertė atsisėsti ant arklių ir taip vedė per miesto kelius. Dar mus nugabeno į Sakajo miestą: ir ten tą patį padarė: šiuose trijuose miestuose visada buvo viešas šauklys. Žinojome, kad esame pasmerkti mirčiai, bet tik būdami Usako mieste sužinojome, kad būtent dėl to mums tenka važiuoti į Nagasakį.
Jūsų malonybe, dėl Dievo meilės, mus galingai Dievui paveskite, kad mūsų gyvenimo auka būtų Dievui priimtina. Kiek aš čia girdėjau, tai turi būti kitą penktadienį, kai mus nukryžiuos; tą pačią dieną mums Meakio mieste nukirpo vienos ausies dalį, tai mes priėmėme tartum Dievo dovaną; taigi mes visi degančia širdimi jūsų prašome, kad, dėl Dievo meilės, už mus melstumėtės. Brangiausi broliai, padėkite mums savo maldomis, kad mūsų mirtis būtų dieviškos didybės priimta, ir danguje, kur pagal Dievo valią tikimės eiti, mes jus minėsime; bet ir čia aš nesu pamiršęs jūsų meilės, nes visa širdimi jus mylėjau ir myliu. Jums linkiu mūsų Višpaties Jėzaus Kristaus ramybės ir meilės. Likite sveiki, brangiausi broliai, nes nebėra daugiau laiko kalbėti. Iki dangaus! Minėkite mane.
