PAX ET BONUM:
Pranciškaus ir/ar pranciškonų sveikinimas?
Kaip išversti pax et bonum į lietuvių kalbą? Taika ir gėris atrodo tinkamesnis vertimas negu ramybė ir gerovė. Tačiau vertimo klausimas yra ne tiek svarbus – daug svarbiau, ar tikrai šv. Pranciškus sveikinosi šiais žodžiais? Iš tikrųjų netrūksta balsų, tvirtinančių, kad pasveikinimas pax et bonum iki XX a. nebuvo žinomas ir pirmą kartą imtas vartoti Venecijos pasauliečių pranciškonų grupėse. Tai atsitikę galbūt šv. Pranciškaus 700-ųjų mirties metinių proga, apie 1926 metus.
Galime labai aiškiai nustatyti, kad šv. Pranciškaus raštuose pax et bonum nerandamas nei kaip šv. Pranciškaus sveikinimas, nei apskritai toks žodžių junginys Čia reikia pasitelkti Fontes franciscani (Edizioni Porziuncola, 1995), pranciškoniškų šaltinių leidimą originalo kalba, kuriame remiamasi visais ligšioliniais kritiniais tekstų leidimais.). Be to, savo testamente šv. Pranciškus primena, jog „Viešpats man apreiškė, kad turėtume sakyti: Viešpats tau teduoda taiką!“. Šis „Viešpaties apreiškimas“ nėra asmeninė reveliacija – Pranciškus šiuos žodžius rado Evangelijoje, šitaip Viešpats Jėzus išsiunčia apaštalus į misijas (Lk 10, 5). O Pranciškus visada priima Evangeliją kaip jam skirtą Dievo apreiškimą.
shalôm?
Teksto autorius – t. Leopoldas Scheifele OFM
Ar Šventajame Rašte irgi nerasime sveikinimo pax et bonum, bent jau šio žodžių junginio? Iš tiesų, lygiai kaip pax et bonum nėra šv. Pranciškaus raštuose, taip šio junginio nėra ir visame Šventajame Rašte. Tačiau, jeigu imsime ieškoti vien pax, užteks pažvelgti į Biblijos konkordancijas ir pamatysime, kad pax atitikmuo hebrajų kalboje – žodis shalôm – jau apima visą gėrį. Vienas žodis shalôm, jei tik norime visiškai suprasti šį žodį, nusako pax et bonum. Pora pavyzdžių, kuriuos išrinkau iš Dufouro Biblijos teologijos žodyno (Xavier Léon-Dufour, Vocabulaire de Théologie biblique), mums tai aiškiai parodo.
Pirmasis pavyzdys – 2 Sam 18, 32. Šioje vietoje situacija yra tokia: Dovydo karvedys Joabas persekioja atskalūną Absalomą. Kai šis jau buvo pagautas ir nužudytas, o žygis baigtas, vienas iš karių, toks kušitas, savo ruožtu išbėgo pranešti šios žinios karaliui. Ir Dovydas jį paklausė: „Ar sveikas mano vaikas Absalomas?“ Ką jis nori žinoti ir kokiais žodžiais jis klausia? Iš tolesnės istorijos sužinome, jog Dovydas visa širdimi nori, kad jo sūnus Absalomas kare nebūtų kritęs, kad jis būtų gyvas, sveikas, nesužalotas, pilnas savo jaunystės jėgų. O kaip jis klausia? Pabandysiu išversti tiesiogiai iš hebrajų kalbos:
„Ar jaunuoliui Absalomui yra taika (he-shalôm)?“ „Sveikas“ – taip mums verčia Antanas Rubšys – ir teisingai, nes shalôm apima ir tokią šioje situacijoje tinkamą reikšmę! Dar pažiūrėkime, kaip šis shalôm yra verčiamas kituose Šv. Rašto leidimuose: „Is the young man, Absalom, safe?“ (šitaip sakoma angliškoje Karaliaus Jokūbo Biblijoje (King James Version, 1769); „Sta bene il giovane Assalonne?“ (šitaip italų kalba, San Paolo Edizione, 1995); „Le jeune homme Absalom est-il en bonne santé?“ (šitaip prancūzų kalba, Nouvelle Edition Geneve, 1979); „Geht es dem Jungen, Abschalom, gut? (šitaip vokiečių kalba, Einheitsübersetzung, 1980). – „Gerai laikytis, būti saugiam, išsaugotam, gera sveikata džiaugtis“ – visas tas prasmes modernieji vertimai ir Šv. Rašto žinovai atranda viename shalôm žodyje. Vien Septuaginta ir Vulgata shalôm verčia tiesiogiai ir siaurai: atitinkamai eirene ir pax.
Dar vienas panašus pavyzdys – Pr 43, 27. Pradžios knygoje ir Egipto Juozapo istorijoje esame liudytojai, kaip Jokūbo sūnūs nori nusipirkti grūdų ir Juozapui papasakoja apie dar vieną, jauniausiąjį brolį, kuris buvo pasilikęs pas tėvą. Vėl jiems grįžus su jauniausiuoju broliu, Juozapas klausia: „O kaip einasi jūsų žilagalviui tėvui, apie kurį kalbėjote? Ar jis dar gyvas?“ – Ką dabar jis nori sužinoti? Broliai nekalbėjo, kad savo tėvą būtų palaidoję, kai kurie vertimai neteisingai čia įžvelgia tokią prasmę. O Juozapas nori žinoti, ar senas, žilaplaukis tėvas tebėra sveikas, pajėgus, veiklus, ar vis dar neblogai laikosi gyvenime ir darbuose. To jis pasiteirauja tais pačiais žodžiais – „ar jam taika (he-shalôm)?“
Bet ne vien žmogus gali būti he-shalôm – tinkamoje, geroje, malonioje padėtyje, – kitoje vietoje, 1 Kar 9, 25, lygiai taip pat mums sakoma apie pastatą: „Tris kartus per metus Saliamonas atnašaudavo deginamąsias aukas bei bendravimo atnašas ant aukuro, kurį jis pastatė VIEŠPAČIUI, atnašaudamas su jomis smilkalus VIEŠPATIES akivaizdoje. Ir Namus jis prižiūrėjo.“ – Atrodo, kad tai neturi nieko bendra su shalôm ir „sveikata“ – bet tik pažvelkime į hebrajų kalbos tekstą: „we shalôm eth ha-beth – ir taika buvo namui“! Kiti vertimai – labai trumpai – sako: „ir jis užbaigė/ pabaigė/ atliko (darbus) iki galo“.
Pasirodo, ne vien žmogui ar pastatui (ar kitam daiktui) gali būti shalôm („taika“, ir t. t.) – taip galima apibūdinti ir santykį tarp žmonių. Šitaip Iš 21, 34 – kai reikalaujama atlyginti už kitam žmogui padarytą žalą – sakoma: „ji-sh‘lam keseph – susitaikinimas sidabru“. Ne vien žala čia yra atlyginama, bet ir geras santykis tarp žmonių atnaujinamas; vėl galima bendrauti gerai, maloniai.
Jei norime toliau kalbėti apie taiką tarp žmonių ir tarp tautų, įdomu štai kas: kai politinė taika (tiesiogine karinės terminijos prasme) pagaliau įvykdyta, ji vadinama nebe taika, o ramybe. Šitaip sakoma apie Jozuę (Joz 21, 44): „O VIEŠPATS davė jiems visur aplinkui ramybę („ja-nach“ – poilsis), kaip jis buvo prisiekęs jų protėviams.“ Toliau apie Dovydą (2 Sam 7, 1) sakoma: „Karaliui įsikūrus savo rūmuose ir VIEŠPAČIUI suteikus jam ramybę (he-nicha-lo – ta pati šaknis kaip aukščiau) iš visų pusių nuo priešų… “ Taip pat apie Saliamoną (1 Kar 5, 4): „Nes jis valdė visą sritį į vakarus nuo Eufrato, visus karalius į vakarus nuo Eufrato, nuo Tifsaho iki Gazos, ir taikiai gyveno su visais aplinkiniais kaimynais“ (Biblia hebraica čia eilutes kitaip skaičiuoja – nurodytoje vietoje vėl yra he-nicha).
Šitaip aiškėja: shalôm kartu apima „taiką ir ramybę – visą gėrį“. „Poilsiui/ atilsiui“ hebrajų kalba turi kitą žodį: nach. Ta prasme shalôm galėtume irgi išversti „ramybė“ – visapusiška, ne „poilsiautojų“, reikšme.
shalôm we tôb
Logiškai aiškėja, kad šv. Pranciškaus, o tiksliau pranciškonų, sveikinimas pax et bonum atskamba kaskart, kai Senajame Testamente sakoma shalôm. Tačiau tai dar nepaaiškina, kaip šio sveikinimo žodžius, pax et bonum, galima pagrįsti Biblija. Tuo nebuvo patenkintas Gonzalezas Lamadridas, Senojo Testamento specialistas, kuris bent vieną semestrą studijavo Romos „Antonianume“ (Pontificia Università Antonianum) ir ten kasdien daug kartų girdėdavo brolius pranciškonus sveikinantis žodžiais pace e bene. O jis – kaip Senojo Testamento žinovas – ieškojo ne tik kartu iš eilės einančių žodžių pace e bene – pax et bonum – shalôm we tôb, bet shalôm ir tôb jis rado pagal Biblijos stilistiką išskirstytus į dvi paralelines eilutes – ir daugybę kartų! (Jo studija yra publikuota šio pranciškonų universiteto dėstytojų metraščiuose: Antonio G. Lamadrid, „Pax et bonum“, Antonianum 44 (1969)). Tolesni mūsų svarstymai daugiausia paremti tam pačiam klausimui skirtu straipsniu, kurį Šveicarijos kapucinas Niklas Kusteris išleido vokiečių kalbos pranciškonų studijų žinovų metraščiuose Wissenschaft und Weisheit (WiWei 76, 2013).
Pr 26, 29: Sutartyje tarp Izaoko ir Ahimelecho shalôm we tôb vartojama lyg formulė:
…kad tu nedarytum mums nieko pikta, lygiai kaip mes kad tavęs neužgavome,
visad su tavimi tik gerai (tôb) elgėmės ir leidome tau iškeliauti taikingai (shalôm).
Įst 23, 7: Ta pati formulė vartojama, kai izraelitams sakoma, kad tenesirūpina amoniečiais ir moabiečiais, kurie išėjimo metu nedraugiškai su jais elgėsi:
Nesirūpinsi jų gerove ar labu, kol tik būsi gyvas – niekad.
- Buberio pažodinis vertimas: Neieškok jų taikos (shalôm) nei jų gerovės (tôb).
Ezd 9, 12: Po Babilonijos tremties sugrįžę žydai pabandė atnaujinti tautinę ir religinę vienybę; dėl to reikėjo išvengti santuokų su svetimtaučiais, išardyti jau sudarytąsias. Su Palestinoje gyvenančiais svetimtaučiais reikia elgtis panašiai kaip su amoniečiais ir moabiečiais aukščiau pateiktoje citatoje – tam nusakyti vartojama ta pati formulė:
Niekad nesirūpinkite jų gerove (shalôm) ar nauda (tôb), kad stiprėtumėte, valgytumėte krašto derlių ir paliktumėte kraštą savo vaikams kaip amžiną paveldą.
Est 10, 3: Dabar ši formulė vartojama teigiama prasme: Iš tikrųjų Mordekajis Žydas buvo… įtakingas žydams bei mielas savo gausiems tautiečiams, nes jis sielojosi savo tautos reikalais (shalôm) ir rūpinosi visų savo palikuonių gerove (tôb).
Jer 8, 15: Pranašo Jeremijo įspėjimai nesugebėjo apsaugoti Jeruzalės sugriuvimo; vėl neigiama prasme ši formulė vartojama ir pranašo, ir Raudų knygoje: Laukėme taikos (shalôm), bet nėra pagerėjimo (tôb), laukėme pagalbos, bet vietoj jos ateina klaikas!
Rd 3, 17: Mano gyvenimas neteko ramybės (shalôm), užmiršau, kas yra laimė (tôb).
Kad ir kokia būtų istorinė situacija, tikintieji – teisusis ir išmintingasis – visada atpažįsta shalôm we tôb kaip Dievo dovaną, kurią reikia dėkingai priimti ir stropiai išsisaugoti:
Ps 34, 15: Venk pikto ir daryk gera (tôb), / siek taikos (shalôm) iš visos širdies.
Ps 122, 8. 9: Savo giminių ir bičiulių labui sakysiu: „Tebūna tavyje ramybė (shalôm)!“
Dėl VIEŠPATIES, mūsų Dievo, Namų ieškosiu to, kas tau gera (tôb).
shalôm we tôb, Dievo dovana, glaudžiai siejasi su sandora – iš Dievo tautos pusės reikalauja ištikimybės, teisingumo. Pranašai kaltina tautą dėl neištikimybės, ragina atsiversti, kad toliau galėtų džiaugtis Dievo žemės ir karalystės dovanomis. Tremties pranašai šioje Dievo bausmėje jau mato atnaujinimo galimybę. Po sugrįžimo į pažadėtąją žemę, nelabai sėkmingų pastangų atkurti karalystę ir šventyklą, nauji pranašai jau žada, tikisi ir laukia galutinio shalôm we tôb nešėjo (jo žodžiai iš dalies randami įterpti į senųjų pranašų knygas):
Jer 33, 9: Ir šis miestas bus man džiaugsmo vardas, šlovė ir pasididžiavimas prieš visas žemės tautas, kai jos išgirs apie visa gera (tôb) , ką aš jiems darau. / Apims jas baimė, ir drebės jos dėl visokeriopo pertekliaus (shalôm) ir gerovės (tôb), kuria juos aprūpinsiu.
Iz 52, 7: O kokios dailios kalnuose šauklio kojos, – to, kuris ateina su linksmąja žinia, skelbdamas ramybę (shalôm), nešdamas gerąją naujieną (tôb), garsindamas išganymą, sakydamas Sionui: „Viešpatauja tavo Dievas!“
Šitaip galime nustatyti, kad shalôm we tôb yra iš seniausių laikų izraelitams žinoma formulė, dažnai vartojama žmonių susitikimuose ir sutartyse. Tikintieji per tai patiria ypatingą Dievo palaimą – kurią galime prarasti, kurią reikia išlaikyti. Įvairiomis gyvenimo ir istorijos aplinkybėmis pagaliau laukiama galutinė shalôm we tôb – tai kaip laimingas šventyklos ir karalystės atnaujinimas; netgi Mesijo visuotinė pasaulio karalystė; iki rojaus naujo atradimo (žr. Iz 11, 6–8). Kai vėliau tokiu Mesiju pasirodė Jėzus, „teisę pakeitė malonė“ (plg. Jo 1, 17), tada atsirado naujas sveikinimas: „malonė ir taika!“ – daug kartų randamas apaštalų laiškuose.
Pax et, bet ne bonum
Jau yra aišku, kad pax et bonum turi gilias ir stiprias šaknis biblinėje tradicijoje. Nustatyta, kad šv. Pranciškaus raštuose tikslus žodžių junginys pax et bonum nepasitaiko, nors jis nori ir liepia sveikinti žmones bibliniu taikos palinkėjimu.
Iš tikrųjų šv. Pranciškaus raštuose randame pax 13 kartų, bonum – 51 kartą. Įprastai pax siejasi su salus, kartais ir su caritas; ne vieną kartą, kaip nustatyta, – su bonum. Kodėl, klausiame, Pranciškus išvengia būtent pax et bonum?
Pranciškonų šaltiniuose pasveikinimas pax et bonum randamas vieną kartą, bet nuskamba ne iš Pranciškaus lūpų: „Trijų draugų legenda“, kuri daugiausia ir tiksliausiai mums pasakoja apie Pranciškaus jaunystę ir atsivertimo metus Asyžiuje, mini vieną žmogų, kuris eidavo po Asyžiaus gatves linkėdamas žmonėms pax et bonum. Šį įvykį legenda toliau aiškina taip: kaip Jonas Krikštytojas buvo Kristaus pirmtakas ir nutilo, kai Jėzus pradėjo skelbti Dievo karalystę, taip ir šis vyras Asyžiuje buvo Pranciškaus pirmtakas ir pradingo, kai pats Pranciškus pradėjo savo evangelinę misiją (žr. 3 Soc 26: Trijų draugų legenda, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2016).
„Kataro teorija“
Rotzetteris, žymus pranciškoniškų studijų žinovas, kelia hipotezę: gal vyras, sveikinęs Asyžiaus žmones žodžiais pax et bonum, buvo kataras? Ši sekta anuo metu buvo labai paplitusi – pažįstama ir Spoleto slėnyje. (Deja, Kusteris mums neišduoda, kur A. Rotzetteris platino savo prielaidą.) Pirmojo rango katarai, jau priėmę krikštą Dvasia, pasivadino boni christiani – boni homines („geraisiais krikščionimis – geraisiais žmonėmis“). Galbūt Pranciškus, savo sveikinime išvengdamas bonum, norėjo atsiriboti nuo katarų?
Šį įtarimą dar galėtų patvirtinti viena vieta iš kito tekstų rinkinio, kuris pagal atradimo vietą Perudžos miesto bibliotekoje vadinamas Legenda Perusina („Perudžos legenda“), o pagal turinį ir spėjamą autorių – Compilatio Assisiensis. Joje kalbama apie gydytoją, kuris lydėjo Pranciškų paskutinėmis jo gyvenimo savaitėmis. Šio gydytojo vardas buvo „Buongiovanni“, o Pranciškus, kreipdamas į jį, praleidžia buon ir jį vadina tik „Janni“. Kodėl Pranciškus nenori sveikinti „Buongiovanni“? Priežastis yra aiškiai pasakyta: beatus Franciscus nolebat aliquem nominare, qui nomine vocaretur Bonus, propter reverentiam Domini, qui dixit: Nemo bonus, nisi solus Deus – „palaimintasis Pranciškus nieko nenorėjo vadinti Geruoju, dėl pagarbos Viešpačiui, kuris pasakė: niekas nėra geras, tik Dievas“ (LegPer resp. CompAss 100; plg. Lk 18, 19).
Taigi „kataro teorija“ nėra patvirtinta, atvirkščiai, ji atmesta ir pranciškonų studijose toliau nebeplėtojama. Ir „Trijų draugų legendos“ Asyžiečio palyginime su Krikštytoju nėra jokių supriešinimo su pirmtaku pėdakų; veikiau čia kalbama apie paruošiamuosius įvykius. O Perudžos legendos argumentas mus veda prie kito svarstymo.
Vien Dievas geras
Kodėl Pranciškus nevartoja pax et bonum – kodėl jis tokiame sveikinime, arba linkėjime, ypač vengia šio bonum? Atsakymo mums reikia ieškoti kitur – ir būtent ten, kur Pranciškus vartoja šį bonum! Peržvelgdami visus jo raštus iškart galime pastebėti, kad Pranciškus sako bonum vien tada, kai kalba apie Dievą!
1221 metų reguloje Pranciškus apibendrina šios regulos turinį ir tikslą tokiais žodžiais: „Nesiilgėkime ir netrokškime nieko daugiau, neieškokime jokio kito malonumo ar džiaugsmo kur nors kitur, tebūnie džiaugsmo šaltinis vien mūsų Kūrėjas, Atpirkėjas ir Išganytojas. Jis vienas yra tikrasis Dievas, tobulas gėris, visas gėris, kiekvienas gėris, tikriausias ir aukščiausias gėris, ir Jis vienintelis yra geras…“ – qui est plenum bonum, omne bonum, totum bonum, verum et summum bonum, qui est solus bonus (RnB 23, 9). (Vertimas cituojamas iš šv. Pranciškaus raštų vertimo į lietuvių kalbą iš anglų kalbos versijos: Pranciškus Asyžietis, Raštai, Kretinga: Taura, 1995, p. 60, skyrelių numeracija – pagal Fontes Franciscani; šiuo metu ruošiame naują leidimą su vertimu iš lotynų kalbos, remdamiesi K. Esserio, G. Boccali‘o parengtais naujaisiais kritiniais leidimais.)
Šią nuostatą atitinka toks žmogaus mąstymas ir elgesys: jis pripažįsta, jog visa, kas yra gera, priklauso Dievui, yra jo nuosavybė – ir kadangi visa, kas gera, yra Dievo nuveikta, jis visa tai dėkojimu ir garbinimu sugrąžina Dievui: Et omnia bona Domino Deo altissimo et summo reddamus et omnia bona ipsius esse cognoscamus et de omnibus ei gratias referamus, a quo bona cuncta procedunt (RnB 17, 17).
Savo perspėjimais Pranciškus kaltina brolius, kurie vienaip ar kitaip žiūri į kokį gėrį lyg į savo dalį, nuosavybę, pavyzdžiui, 8 perspėjime: „šv. Paulius sako mums: ,Nė vienas negali ištarti: Jėzus yra Viešpats, jei Šventoji Dvasia nepaskatina‘, ir: ,Nėra kas gera darytų, nėra nė vieno‘.“ Todėl žmogus, pavydintis savo broliui gėrio, kurį Viešpats sako ar daro per jį, nusideda burnojimu prieš Dievą, nes iš tiesų pavydi pačiam Dievui, vieninteliam visokio gėrio šaltiniui.
Pax et salus
Geras ir gėris – vien Dievas. Ir kai Dievas kokio nors gėrio nori duoti žmogui, tai yra Dievo dovana, palaima – visos dovanos kartu ir aukščiausia dovana: išgelbėjimas, išganymas, gilus bendravimas su Dievu.
Šitą sampratą – „visas gėris – iš Dievo – žmogui“ – lotynų kalba perteikia vienu žodžiu: salus – kartu ir sveikata, ir išgelbėjimas (italų kalba tai būtų ir salute, ir salvezza ).
Būtent toks yra Pranciškaus „taikos sveikinimas“: Pax et salus – taika ir išgelbėjimas (gražu čia būtų lietuviškai sakyti: sveikata kūnui ir sielai)! – Taip Pranciškus sveikina brolį Leoną: salus et pax – šįsyk geriau būtų neversti… Antrajame laiške kustodams Pranciškus juos sveikina: salutem ir sanctam pacem in Domino – linkėdamas „salus ir šventos taikos“ Viešpatyje. Pranciškaus laiške tautų valdovams šis pasveikinimas yra skirtas visiems, kurie turi bent kokią atsakomybę visuomeniniame gyvenime: salutem et pacem omnibus – „salus ir taikos visiems!“
Antrajame laiške visiems tikintiesiems, o ir kartais kitur, Pranciškus linki pax et caritas – taikos ir meilės!
Šv. Pranciškaus „taikos sveikinimas“ yra pax et salus. O kaip gražiai išversti?
Vokiečiams labai lengva sakyti: Friede und Heil – iš tiesų Heil tobulai perteikia tai, ką salus reiškia. Bet kitose kalbose beveik neįmanoma: peace and salvation angliškai neskamba; italai nenorės sakyti pace e salute /salvezza… kažin ar vertimas į slavų kalbas arba į Afrikos ir Okeanijos nesuskaičiuojamų tautybių kalbas būtų lengvesnis, gražesnis?
„Vienintelis Gėris – mums linki viso gero“
Pax et bonum – pace e bene: ar tai yra tikrai šv. Pranciškaus, ar tik pranciškonų „taikos sveikinimas“ – tokį klausimą uždavėme pradžioje. Ar po šito biblinio ir serafinio apmąstymo nepaaiškėjo, kodėl pranciškonai nepriėmė – nenorėjo, negalėjo priimti – savo ordino tėvo sveikinimo?
Pax et salus labai sunku išversti į kitas kalbas. Pax et caritas – kaip yra šiuo atveju? Jau seserys teresietės nesugebėjo išversti savo Missionaries of Charity – iš pradžių vadinosi „Labdaros misionierės“, dabar „Gailestingumo misionierės“…
Nuo tada, kai ir vokiečiai po piktnaudžiavimo žodžiu Heil labai nebenori sakyti Friede und Heil, – visai pranciškonų šeimai beliko: pace e bene, peace and all good; paz y bien; ir tegul bus – „taikos ir gėrio“. Tik žinoti mums reikia, kad vienas Dievas yra geras, ir jis yra visas Gėris, linkintis žmonėms „viso gero“ – tai jiems ir nori suteikti laikinai ir amžinai!
Parengė t. Leopoldas Scheifele OFM
