Brangūs Mažesniųjų brolių ordino broliai ir visi Pranciškoniškosios šeimos broliai, seserys bei draugai,
Tegul Viešpats suteikia Jums ramybę!
Kristaus meilė mus kviečia ir skatina dalintis su visa žmonijos šeima tuo, ką esame matę ir girdėję, Jėzumi Kristumi, Dievo meilės Žodžiu, kuris tapo kūnu, kad mes, Jo vaikai, galėtume būti sutaikinti vieni su kitais ir su Dangiškuoju Tėvu. Tai yra mūsų, pranciškonų, pašaukimas. Tai yra Geroji Naujiena, kurią išpažįstame kaip savo Regulą ir Gyvenimą. Giliau žvelgiant, tai yra visų krikščionių pašaukimas, ir šiame meilės ištroškusiame pasaulyje, tai yra geriausia įmanoma Maldų už krikščionių vienybę savaitės tema.
Tikrai nesutirštinsiu pasakydamas, kad gyvename lig šiolei neregėtų susiskaldymų ir atskirčių epochoje, įskaitant socialinę, ekonominę, politinę ir ekologinę sritis, epochoje, pilnoje karinių konfliktų, taip pat ir siaubingo smurto, daromo Dievo vardu. Nebūtina skaityti laikraščių, žiūrėti televiziją ar naudotis kitomis komunikacijos priemonėmis, kad pamatytume neįsivaizduojamos kančios vaizdus. Užtenka pažvelgti pro langą, nes tas pasaulis yra prie mūsų namų durų slenksčio, besišaukiantis teisingumo, kurį mums tegali suteikti taika: neliečiamo Dievo vaikų orumo pripažinimas, kad ir kokiu vardu (ar vardais) jie šauktųsi Dievo. Šis šauksmas turėtų rasti atgarsį jautriose širdyse, ypač tų, kurie save vadina Dievo Sūnaus mokiniais.
Kaip popiežius Pranciškus ir anglikonų arkivyskupas Justinas Welby neseniai patvirtino bendroje Deklaracijoje, minėdami 50 metų oficialaus bažnytinio dialogo sukaktį, „Jėzus atidavė savo gyvybę iš meilės ir prisikeldamas iš numirusių nugalėjo mirtį. Krikščionys, išpažįstantys šį tikėjimą, susitiko Jėzų ir Jo meilės pergalę savo gyvenimuose bei patiria dalinimosi šia Gerąja Naujiena džiaugsmą. Todėl „turime kartu darbuotis gindami mūsų bendrus namus, saugodami aplinką ir gindami visų žmonių orumą. Šioje išmetimo kultūroje patys pažeidžiamiausi visuomenės asmenys dažnai yra atstumiami ir išmetami. Neapykantos kultūroje matome neapsakomus smurto atvejus, kurie dažnai pateisinami iškreiptu religijos supratimu. Krikščionių tikėjimas mus verčia pripažinti neįkainojamą kiekvienos žmogiškos būtybės vertę, pagerbti ją per gailestingumo darbus, užtikrinant švietimą, sveikatos apsaugą, maistą, švarų vandenį ir prieglobstį, bandant išspręsti konfliktus ir kuriant taiką. Kaip Kristaus mokiniai laikome žmogų sakralia būtybe ir, kaip Kristaus apaštalai, turime būti jų advokatais.“
Žinoma, šitas tikėjimo kelias ir darbai neuždengia ir nepašalina skirtumų, kurie mus skiria kaip mokinius. Tačiau net gerai matydami skirtumus, negalime nepripažinti vienas kito kaip brolių ir seserų Kristuje, nes mus vienija bendras krikštas. Skirtumai neturi mums neleisti iš naujo atrasti ir džiaugtis krikščioniško tikėjimo gelme ir šventumu, kurį randame vieni kitų tradicijose, o ypač per bendrą darbą skelbiant Dievo Karalystę. Būtent per šį bendrą Evangelijos skelbimą mes, susiskaldę apaštalai, galime patirti, kad už mūsų skirtumus daug platesnis ir gilesnis yra tikėjimas, kuriuo dalijamės, ir bendros Evangelijos džiaugsmas. Tai padės ieškoti kelio minties ir širdies vienybės link, tam kad, kaip meldėsi Kristus, „pasaulis įtikėtų“ (Jn 17, 21).
Brangūs broliai, neatsitiktinai šiemet, kai minime protestantų reformos 500 metų jubiliejų, Maldų už krikščionių vienybę savaitės tema koncentruojasi į susitaikymą. Būtent dėl jubiliejaus ir buvo pasirinkta ši tematika. Todėl, kaip neseniai prašė popiežius Pranciškus ir Liuteronų pasaulinės federacijos prezidentas vyskupas Mounibas Younanas, mes, protestantai ir katalikai, turime ne tik dėkoti „už dvasines ir teologines dovanas, kurias gavome per Reformaciją“ tačiau ir atgailauti bei raudoti prieš Kristų, kad taip stipriai sužeidėme Jo Kūno vienybę. Kaip kartu pareiškė popiežius Pranciškus ir vyskupas Younanas, „mūsų bendras tikėjimas Jėzumi Kristumi ir mūsų krikštas reikalauja iš mūsų kasdienio atsivertimo, padedančio pamiršti istorinius konfliktus, trukdančius susitaikymui. Nors praeitis negali būti pakeista, galime pakeisti tai, ką ir kaip atsimename. Meldžiame už išgydymą mūsų žaizdų ir atminties, aptemdančios žvilgsnį vienas į kitą. Mes atmetame visą neapykantą ir smurtą, buvusį ir dabartinį, ypač tą, kuris vykdomas religijos vardu. Šiandien mes girdime Dievo paliepimą laikytis nuošaliai nuo visų konfliktų. Pripažįstame, kad Dievo malonė mus išlaisvino eiti vienybės link, į kurią Dievas nuolat mus kviečia.“
Mano mieli mažesnieji broliai ir visi Pranciškoniškosios šeimos nariai bei draugai, tegul mūsų širdys iš tiesų būna atviros priimti malonės dovaną švenčiant Maldų už krikščionių vienybę savaitę, kad galėtume būti sutaikinimo tarnais, kuriais Viešpats mus prašo būti kaip mažesniuosius brolius, ištikimus katalikus, kaip visų vyrų ir moterų brolius, kuriuos Dievo meilė verčia gydyti susiskaldžiusį pasaulį, dėl kurio Jis mirė ir prisikėlė.
Br. Michael Anthony Perry OFM
Generalinis ministras
