Vasario 14 d., minint ses. Trejybės Marijos OSC (pasaulyje Louisa Jaques, 1901–1942) atsivertimo 100-ąsias metines, Šv. Mykolo koplyčioje Bernardinuose vyko jos knygos „Vidinis pokalbis“ pristatymas (išleido 2025 m. „Katalikų pasaulio leidiniai“). Tuo pačiu metu Jeruzalėje, Šventojo Išganytojo konvente, buvo surengta studijų ir liudijimų diena „Šviesa naktyje“. Renginyje tiesiogiai ir nuotoliniu būdu dalyvavę pranešėjai aptarė įvairius Dievo tarnaitės ses. Trejybės Marijos gyvenimo ir raštų aspektus, buvo pristatytas ketvirtasis prancūziškas knygos leidimas, papildytas liudijimais ir kita iki šiol neskelbta medžiaga.

Knygos pristatyme Vilniuje dalyvavusi ses. Pranciška Kristina Mačiulytė OSC apžvelgė ses. Trejybės Marijos gyvenimo kelią ir įvykius, vedusius ją į Viešpaties artumą. Prie knygos parengimo prisidėjęs br. Andrius Dobrovolskas OFM pažymėjo, kad Jeruzalės klarisės knygoje esama svarbių sąsajų su šiuo metu daug dėmesio sulaukusia brolio Prisikėlimo Lauryno „Dievo artumo praktika“: svarbiausia, ką bedarytum, būti su Dievu.

Br. Edvinas Jurgutis OFM dalydamasis skaitymo įspūdžiais paminėjo, kad knyga jam iš pradžių priminė Bruno Ferrero pasakojimus, bet skaitydamas toliau rado ir savo kasdienybėje pritaikomų pamokymų. Knygos vertėja ses. Pranciška Kristina pritarė, kad ir ją ses. Trejybės Marijos „Užrašai“ iš pradžių patraukę gražiomis mintimis, o verčiant atsiskleidė jų daugiasluoksniškumas, temų įvairovė, gylis ir plotis.

Daug svarbių įžvalgų pateikė renginį vedusi ir dalyvius kalbinusi dr. Ona Dilytė-Čiurinskienė. Taip pat ir pristatymo dalyvių pasisakymai bei klausimai patvirtino šios knygos turinio aktualumą, tinkamą pateikimo formą (biografija ir „Užrašai“), o šalia skaitymo malonumo – naudingą dvasinį pritaikymą.

Visas pokalbininkų pokalbis čia:

Dr. O. Dilytė-Čiurinskienė: Susirinkome paminėti neeilinės, retos knygos ir tikimės išgirsti apie ją. Autorė paslaptingu vardu – sesuo Trejybės Marija, Jeruzalės klarisė, pasaulyje Louisa Jaques. Atsivertę knygą „Vidinis pokalbis“ matome, kad pusė knygos skirta jos biografijai. Kitą pusę sudaro „Užrašai“, apie kuriuos kalbėsime vėliau. Taigi laukiame pasakojimo apie šią vienuolę.

Ses. P. K. Mačiulytė: Ses. Trejybės Marijos knygą – kišeninio formato aštuntąjį itališką leidimą radau mūsų vienuolyno bibliotekoje Kretingoje apie 2010 m. Tai buvo mano pirmoji pažintis su šia seserimi ir jos rašytiniu palikimu. Verčiant knygą ir bendraujant su Jeruzalės klarisėmis, labai prasiplėtė mano akiratis. Sužinojau, kad knyga yra išversta į daugiau kaip dešimt kalbų, pastaraisiais metais – lenkų ir japonų.

Ses. Trejybės Marijos gyvenimas iš tikrųjų be galo vingiuotas. Galima gražiai sudėlioti įvykius chronologine tvarka (ir tai puikiai padaro br. Alainas Duboin OFM), bet turbūt niekada nepajėgsime suprasti, kiek jame buvo vidinės kovos ir skausmo. Ses. Trejybės Marija neturėjo įpročio skųstis, stengėsi į viską žiūrėti teigiamai ir tik iš užuominų galime suprasti, kad ne visada jai buvo aiški Dievo valia. Šiandien galime žavėtis, kaip atkakliai ji ieškojo savo pašaukimo, ir tai yra gražus liudijimas, jog visada reikia eiti į priekį. Bet yra ir klausimų, kodėl Jėzus leido taip ilgai klaidžioti nežinioje, ir Jis atsako: „Aš tau sakau vien tai, ką turi žinoti, pasakau tik dalelytę, turi pati atrasti ir suprasti; tai yra gyvenimas“ (VP 211). Tai yra atsakymas ir mums visiems, kad Dievas neduos tokios instrukcijos, pagal kurią visada žinosime kaip elgtis. Jis duos tam tikrų nuorodų ir turėsim kiekvieną dieną klausyti Jo balso, kasdien į jį atsiliepti.

Louisos gyvenimas prasidėjo protestantų misionierių šeimoje, ji gimė pietų Afrikoje 1901 m. ir iš karto jai teko išbandymas, nes praėjus kelioms valandoms po gimdymo netikėtai mirė mama. Mergaites užaugino teta Alice Šveicarijoje, o brolis liko Afrikoje. Louisa turėjo daug gabumų, bet buvo silpnos sveikatos, todėl nuolat buvo tarsi stabdoma savo fizinių galimybių.

Kas svarbu jos gyvenime? Be abejo, šeima. Kaip ji pati yra sakiusi: „Dukteriška pagarba, meilė saviškiams buvo mano religija.“ Kai kiekvienas pasirinko savo kelią, Louisa išgyveno vienišumą, o vaikystėje išmoktos religinės praktikos nebedavė atsakymų. Tada jos gyvenimo nutiko netikėtas įvykis. 1926 m. naktį iš vasario 13 į 14 d. ji pamatė kambaryje vienuolę tarsi šešėlį, paslaptingą ženklą. Toji vienuolė nieko nepasakė, bet Louisa pajuto vidinį paskatinimą ieškoti maldos gyvenimo.

Gavusi darbą Italijoje, ji lankė katalikų bažnyčias dar nieko nesuvokdama, kas čia vyksta, bet trokšdama priimti eucharistinį Jėzų. 1928 m. Louisa perėjo į Katalikų Bažnyčią ir dar dešimtmetį ieškojo savo pašaukimo. Šiandien kai kurie dalykai mums gal atrodys net keistai. Ji beldžiasi į vienuolyno duris, o ten reikalaujama kraičio arba negali pasilikti dėl sveikatos, netinkamų gyvenimo sąlygų. Galiausiai ji nuvyksta į Jeruzalės klarisių vienuolyną. Artimiesiems pasako, kad tai jos piligriminė kelionė, o maždaug po savaitės jau tampa postulante. Paskutiniai ketveri Louisos gyvenimo metai (1938–1942) prabėgo Jeruzalės vienuolyne ir iš to laikotarpio kaip tik turime minėtus „Užrašus“.

Dr. O. Dilytė-Čiurinskienė: Ačiū už pasakojimą. Mums visada įdomu autentiška patirtis, tad ir tai, kaip tu sutikai šitą seserį, kuo ji tave patraukė?

Ses. P. K. Mačiulytė: Iš pirmųjų skaitymų mane labiausiai palietė ses. Trejybės Marijos atsivertimo istorija, kurią ji pati yra aprašiusi. Tai buvo labai stiprus liudijimas, kaip veikia Dievas, o gilesnis ryšys atsirado verčiant knygą. Vertimas visada yra proga labiau įsigilinti, be to, daug padėjo Jeruzalės klarisės, ypač ses. Mariachiara Bosco OSC, kuri dosniai dalijosi archyvine medžiaga.

Louisos Jaques biografijoje yra paminėta daug vardų, o seserys yra surinkusios informaciją apie kiekvieną asmenį. Galime matyti, kokios prieštaringos tai asmenybės, pavyzdžiui, Lydia von Auw – pirmoji moteris pastorė, kurią ji pažinojo nuo vaikystės. Louisa turėjo perrašyti mašinėle jos disertaciją apie katalikiškąjį modernizmą Italijoje, bet susirgo ir šio darbo atlikti negalėjo.

O iš kitos pusės buvo Adrienna von Speyr, Maurice᾽as Zundelis. Zundelis, ko gero, padarė didžiausią įtaką, atpažino jos kaip klarisės pašaukimą ir jam nebuvo abejonių, kad tikrai ne apaštalinė sesuo, ne kokios nors kitos vienuolijos sesuo, bet klarisė.

Dr. O. Dilytė-Čiurinskienė: Jos ilgas ieškojimų kelias daro įspūdį. Dešimt metų atkaklumo ir vis kas nors nepasiseka – kaip sakei, vienam vienuolyne reikia kraičio, kitam ji kuo nors neįtinka, arba yra jos liga, ir visada yra ėjimas pirmyn. Toks jos charakterio bruožas. O paskutiniai metai tyloje, kontempliatyviame vienuolyne, klausantis Dievo žodžio. Ši istorija čia atsispindi įvairiais etapais.

Einame prie kitos temos, kuri šiandien yra svarbi. Vidinis ses. Trejybės Marijos pokalbis su Jėzumi vyksta tyloje, kai turi nutildyti visus balsus. Kaip sako žymus šveicarų teologas Hansas Ursas von Balthasaras, parašęs „Įžangą“ šiai knygai: „Pagrindinė tema yra vidinis Viešpaties balso klausymasis.“ Tai jo atsakymas į klausimą, kur slypi šios „mus dominančios žinios“ aktualumas mūsų laikams.

Dabar norėčiau pakalbinti br. Andrių, pasidalinti savo patirtimi, ką reiškia tyla vienuolio gyvenime, būtent vienuolio pranciškono, nes dalį pranciškonų mes esame labiau įpratę matyti viešojoje erdvėje, labiau orientuotus į išorę. O kur pranciškoniškame vienuolyne ir pašaukime yra tyla?

Br. A. Dobrovolskas: Kalbant apie knygos aktualumą, vilniečiams ji yra artima, nes visi žinome, kad yra šv. Faustina Kovalska, kuri irgi labai daug kalbėjosi su Jėzumi panašiu laiku. Ses. Trejybės Marija savo „Užrašuose“ sako, kad pokalbis įvyksta tik tuomet, kai viskas viduje nutyla, ir ji pati stebėjosi, kaip kitos seserys negirdi to balso – atrodo keistai…

Bet jeigu reikėtų ją su kuo nors lyginti, aš lyginčiau su karmelitu br. Prisikėlimo Laurynu. Yra jo knygutė „Dievo artumo praktika“, kurią dabartinis popiežius Leonas XIV naudoja dvasiniam skaitymui. Toje knygoje br. Prisikėlimo Laurynas sako, kad kiekvieną akimirką, ką bedarytum, turi stengtis būti Dievo akivaizdoje; jis pats buvo paprastas brolis, dirbo virtuvėje. Patirti Dievo artumą padeda pokalbis – pradedi kalbėtis su Juo, ir tuomet Dievas būna arti tavęs.

Panašiai kaip ir ses. Trejybės Marija, abu sako, kad Dievas yra visur ir kiekviename žmoguje, o kad Jį išgirstum, reikia vidinės tylos. Kai skaičiau br. Prisikėlimo Lauryną ir ses. Trejybės Mariją, tarp jų gražus sąskambis: Dievas yra manyje, ir aš visada turiu būti santykyje su Juo. Turiu ne įsivaizduoti, bet jausti Dievą. Dar prieš įstodamas į vienuolyną, br. Prisikėlimo Laurynas patyrė Dievo buvimą: žiūrėjo į didelį, gražų medį be lapų ir jam atėjo įkvėpimas, kad Dievas suteiks jam gyvybę. Jis išgyveno ypatingą Dievo patirtį ir tai jį pastūmėjo visuomet siekti Dievo artumo, kiekvieną savo gyvenimo akimirką, taip pat kiekvieną darbą atlikti iš meilės Dievui. Manau, kad tai labai siejasi su tuo, apie ką rašė ses. Trejybės Marija – nuolatinį buvimą su Dievu. Jėzus jai sako: „Per tave aš padarysiu didelių dalykų.“ „Kaip tai per mane?“ – klausė ji. – „Pamatysi…“

Dr. O. Dilytė-Čiurinskienė: Tai yra buvimas kasdienybėje, ten, kur esame, ir Dievo klausymasis. Krenta į akis „Užrašuose“, kiek daug dėmesio skiria ses. Trejybės Marija klausymuisi ir klausimams Jėzui apie tai, kaip jai būti su seserimis vienuolyne, kaip pakelti kai kuriuos sunkesnius dalykus, nes kur yra bendruomenė, ten yra visokių priešiškumų, pavydo, gal ir apkalbų. Ir vienuoliai nuo to nėra apsaugoti. Graži ses. Trejybės Marijos laikysena – galbūt išdava Jėzaus klausymosi – nesmerkti kitų ir nesureikšminti patiriamų nuoskaudų, bet žvelgti su meile. Ji užsirašo: „Visų pirma turite tarpusavyje išlaikyti santarvę, vienybę. Dėl antraeilių dalykų, kurie yra pataisomi, geriau kantriai pakęsti nei stengtis juos pagerinti, jeigu tai kenkia mandagumui tarpusavio santykiuose.“ Ir dar pabrėžia: „Dėl antraeilių dalykų.“

Klausymasis jai padeda atskirti, kas yra svarbu, o kas nesvarbu, pakęsti, galiausiai susitaikyti ir su savo netobulumu. Man dar gražus Balthasaro žodis „Įžangoje“, kur jis nusako pagrindines „Užrašų“ temas: „yra ir kitų temų. Jas skelbiantis balsas skamba laisvai ir aiškiai; gali įsimaišyti (kaip grojant gramofono plokštelei) kai kurie dar pernelyg žmogiški traškesiai. Bet nesunku nekreipti į juos dėmesio…“ Tie žmogiški traškesiai – tai yra netobulumas ir sesers suvokimas, kad čia, žemėje, nė vienas nebūsime tobulas, bet klausydamiesi Jėzaus ir sutapatindami savo valią su Jo valia, mes galime gerokai pažengti tobulėjimo keliu.

Bet ką čia turi galvoje „Įžangos“ autorius? Gal, ses. Pranciška, galėtum paaiškinti, kaip tu supranti?

Ses. P. K. Mačiulytė: Kai ses. Trejybės Marija pradėjo užrašinėti mintis, ji stengėsi atsirinkti, kas galėtų jai suteikti paguodos, tai yra iš pradžių užrašinėjo ne viską. Galbūt norėjo eiti labiau paviršutinišku keliu, bet Viešpats ją vedė vis giliau, ir man pačiai tik verčiant atsiskleidė, koks yra „Užrašų“ gylis ir plotis. Taigi iš vienos pusės atrodo tiesiog gražios mintys, iš kitos yra daug gilių dalykų.

Dar turėtume atsižvelgti, kas buvo aktualu tuo metu, nes tai XX a. pirmoje pusėje rašytas tekstas. Pavyzdžiui, krenta į akis itin griežti vienuolių apsimarinimai. Šiandien sakytume, kad kai kurie dalykai praktikuojami kitaip, ypač po Vatikano II susirinkimo daug kas pačios Bažnyčios buvo panaikinta. Yra dalis temų, kurios jai asmeniškai buvo svarbios – santykis su protestantais, artimųjų atsivertimas, dėl ko Jėzus jai ne kartą liepė nesirūpinti. Taip pat ir dėl paties rašymo, ses. Trejybės Marija buvo raginama, kad tuo, ką užrašė, daugiau nebesirūpintų. Jėzus sakė: „Jei bus gẽra, kad kiti skaitytų, aš tuo pasirūpinsiu“ (VP 179). Net jeigu kai kuriuos dalykus sesuo prisimindavo tik pusiau, o laiške dvasios tėvui Sylvère᾽iui van den Broeckui minėjo, kad bandyti išreikšti Jėzų žodžiais yra tarsi karikatūra. Taigi manau, kad dalis atsakymo yra pačiame tekste, tame sunkume užrašyti Dievo mintį.

Dr. O. Dilytė-Čiurinskienė: Norėjau paklausti apie tylą br. Edvino, nes viename pamoksle esat kalbėjęs, kaip kartais mes patys nutildom Dievą – Jis kalba, o mes nenorim klausyti. Gal galėtumėt plačiau tai pakomentuoti ir kaip pats stengiatės Jį išgirsti?

Br. E. Jurgutis: Yra toks labai gražus katalikiškas pasakymas: būti malonės būsenos. Vienam tai gali būti – priėjau išpažinties, buvau Mišiose, kaip ir viskas, o kitam neaišku. Pažodžiui gal taip ir yra, kaip Jėzaus palyginime apie jaunuolį, kuris laikėsi visų įsakymų. O kas nors man sakys: buvau šią savaitę išpažinties, Mišiose – kodėl nesijaučiu malonės būsenos? Mes turime eiti į gylį, ieškoti. Aš tikiu ir pats atrandu, kad giliai giliai širdyje mes žinom apie tą tylą, kurios ir bijom, nes kai leidžiam sau nurimti, iškart pradeda traškėti, krebždėti – ar neatleidimas, ar teisimas… Aš net sugebu to neparodyti, išoriškai mano brolijai tai nekenkia, mus laiko gerais broliais. Bet kai reikia už tą brolį melstis, man tampa sunku, nes kažkur yra akmenėlis. Jis gali netrukdyti kasdieniame gyvenime, ir kitas gali to nejausti, bet santykyje su Dievu jis tampa didžiuliu akmeniu. Mano paties tikėjimo, atsivertimo kelionėje buvo tokių pasakymų: „Noriu būti tikintis, turėti ryšį su Dievu, – Dieve, kodėl nekalbi?“ Ištraukia akmenėlį: „Ar pasiryžęs atleisti šitam broliui? Priimti tokį, koks yra?“ – „Na, to tai ne…“ – „Tai palauk. Kai norėsi, duok žinią ir tęsim.“

Yra tokia savigyna – tau ką nors pasiūlo ir sakai: „Šitas tai man nepavyks.“ Santykis su Dievu man yra nuoširdumas, kai leidžiam sau pasakyti, pripažinti. Ieškant Dievas duoda atsakymus, tik kartais nesinori jų priimti, atrodo per sunku. Ir tada akistatoje su Dievu Jį nutildome. Jis pasiūlo, o aš galiu sakyti: „Gal man pasigirdo… Dabar tu nekalbėk.“ Arba sakysiu: „Gerai, Viešpatie, aš tave girdžiu, pabandysiu – nežinau, ar pavyks.“ Galim tikrai nutildyti Dievą, kai galvojam, kad Jis neteisingai kalba. „Gerai, – tada sako Jis, – aš nesikišu, tyliu. Pasakyk, kai vėl norėsi mane girdėti.“ Ir grįžti į tą patį tašką, kur Jam pasakei: „Netrukdyk.“ Kadangi Jis yra absoliutas, žino kas geriausia, sakys: „Kur mes čia baigėme? Tu, sakei, nori atgailos – ar laikysies?“ – „Ai, per sunku…“ – „Dar patylėsiu porą metų.“

Dr. O. Dilytė-Čiurinskienė: Leitmotyvas „Kalbėk, Viešpatie“ skamba per visus ses. Trejybės Marijos „Užrašus“ ir susišaukia su bibliniais tekstais („Kalbėk, Viešpatie, tavo tarnas klauso“ 1 Sam 3, 9). Atrodo, kad ir jai ne viskas patinka, norisi ginčytis. Gal tai ir „kabina“, nes matai, kad nėra gatava tobulybė – nuėjo į vienuolyną ir pasiekė savo pašaukimą. Ne, ji klausosi ir klysta. Esminis dalykas man atrodo atidavimas: ko nesugebi, sako Jėzus, palik man. Dar noriu pacituoti iš „Įžangos“, kaip teologas Balthasaras bando atskleisti jos metodą trimis svarbiais punktais. Pagrindinė tema, apie kurią kalbėjo ir broliai, yra vidinis Viešpaties balso klausymasis – tai yra išgirsti būtent Jėzaus balsą, o ne savo, nesumaišyti. Ir pati sesuo kartais abejoja, bet kaip sakoma „Įžangoje“: „Yra Kristus, tarpininkas tarp mūsų ir Tėvo, kuris išlieja Šventąją Dvasią sielose ir gyvena mumyse kaip veikiantis Dievo Išminties žodis; tai Jis nori ir turi būti girdimas. Krikščionis, kad tai pajėgtų, turi viduje nutilti.“

Antras punktas – tai „nuolat pasikartojanti mintis, kad Viešpats Dievas gerbia sukurto žmogaus laisvę; Jis tik siūlo, bet ne perša.“ Jei nesiklausai dabar, gal vėliau klausysies, bet Jis kalba visada.

Trečias išskirtas dalykas yra aukos įžadas. Norėjau paklausti ses. Prancišką, kas yra šis įžadas, nes galbūt mūsų laikams tai nėra iš karto suprantama.

Ses. P. K. Mačiulytė: Šis įžadas nebuvo visiškai naujas, neįprastas dalykas, kurio paprašė Jėzus. Tai buvo Bažnyčios patvirtinta praktika. Neaišku, ar ses. Trejybės Marija žinojo apie pačiame vienuolyne saugomą popiežiaus Leono XIII palaimintą aukos įžado kryžių, taip pat popiežiaus Pijaus X 1904 m. rugpjūčio 9 d. pasirašytą laišką, kuriuo darantiems šį įžadą suteikiami visuotiniai atlaidai.

Panašiu įžadu Švč. Jėzaus Širdžiai buvo pasiaukojusi mūsų vienuolyno fundatorė ses. Margherita Pellizzari OSC. Ką tai reiškia praktiškai? Ji buvo toks žmogus, kad negalėjo pasakyti „ne“. Iš apaštalinės vienuolijos perėjo į klauzūrą ir keliavo iš vieno vienuolyno į kitą, nes kas nors vis prašė padėti. Ji pasakojo, kad vieną kartą išdrįso pasakyti „ne“. Paskui visą naktį verkė, o ryte nuėjo pas vyresniąją ir sako: „Eisiu, kur pasakysit.“

Man tai yra atsakymas, kad šio įžado esmė – klusnumas, kaip ir Švč. Mergelės Marijos klusnumas Dievui. Gal ir ji ne viską suprato, bet visada sakė Dievui „taip“.

Kitas dalykas – tai ses. Trejybės Marijos gyvenamasis kontekstas. Vyko Antrasis pasaulinis karas, ir Jėzus prašė „kariuomenės visur pasklidusių sielų aukų, nes blogis visur įsimaišęs tarp gėrio: įvairiose organizacijose ir bendruomenėse, šeimose ir kiekvienoje sieloje“ (VP 533). Jėzus norėjo žmonių, kurie pajėgtų nugalėti blogį gerumu, gyventų dvasinį, sakramentinį gyvenimą, priimtų kentėjimus ir aukotų Dievui.

Jėzus priekaištauja ir moko kartu, nes Jis niekada nepriekaištauja tam, kad mus sugniuždytų, bet kad atvertų akis. Dažnai neįsiklausome į Jo balsą, todėl darbuojamės tuščiai ir siekiame tokio dorybių ir šventumo idealo, kokio Jis niekada neprašė (plg. VP 559). Daug pipirų tenka ir vienuoliams, nes vėlgi, kaip sako Jėzus, daug sielų pasišvenčia Jo tarnystei, labai mažai gyvena Jo gyvenimą, didžioji dalis gyvena savo gyvenimą, dirbdamos Jam (VP 553). Taigi svarbiausia yra klausyti, ko Viešpats nori, ir tai daryti. Galbūt tai palies kiekvienam asmeniškai jautrius dalykus. Jėzus perspėja, kad mažos silpnybės vienuoliniame gyvenime gali tapti didelėmis niekšybėmis, todėl išties svarbu nesureikšminti antraeilių dalykų, bet mylėti. O mylint neužtenka atsiliepti į prašymus, – reikia juos nuspėti (VP 212). Ir kartais norisi sakyti Jėzui: „Dar palauk…“

Dr. O. Dilytė-Čiurinskienė: Man krenta į akis praktinis pritaikymas. Į dialogą su Jėzumi, nors yra daugiau Jo pasakymų, laiks nuo laiko įsiterpia tam tikri rekolekcijų pasiryžimai. Pavyzdžiui, ses. Trejybės Marija užsirašo: „Tikslumas laikantis dienotvarkės, suvaldyti savo vaizduotę, nelaikyti savęs aukščiau kitų.“ Ir vėl pasikartoja kitais žodžiais: „Punktualumas, regula, suvaldyti savo vaizduotę, nelaikyti savęs aukščiau kitų…“ Taip pat Jėzaus žodžiai: „Švelnumas yra Meilės vaisius. Kantrybė yra Tikėjimo vaisius. Džiaugsmas yra Vilties vaisius“ (VP 312).

Yra tokia seka: tyla, pastanga laikytis to, ką išgirdai, tada vaisiai. Atrodo, tokie žmogui nepasiekiami dalykai, net ir tam pačiam vienuolyne, kur tiek visko nutinka. Bet man įstrigo, kaip Jėzus jai visur pataria klausyti vyresniųjų ir suprasti, kaip joms sunku, stengtis patarnauti. O mirus ses. Trejybės Marijai vyresnioji sušunka: „Kokia graži maža siela! Nė viena nebuvo man tokia dėmesinga ir švelni.“ Kartu jaučiamas kontrastas, kai seserys ją tarsi atranda po mirties, nes iki tol atrodė nepastebima, ir tada visos prisimena, ką kiekvienai padarė gero. Viena senyva sesuo, paprašyta paliudyti apie ją, sako, kad buvo labai susitelkusi siela. Ir priduria: „Nenustebčiau, jeigu kartais ji būtų išgirdusi vidinį balsą.“ Tai vėl sugrąžina prie tylos. Mes galime prisirinkti, kaip sakė ses. Pranciška, gražių minčių, bet yra ne vien tai. Yra dinamika, ėjimas, kelias, kuris veda per gyvenimą. Yra ses. Trejybės Marijos kreipimaisi ieškant praktinių atsakymų, kaip elgtis kasdieniame gyvenime, mylėti, jausti ir girdėti Dievą, bet yra ir iš baimės, iš kančios kylantys klausimai. Ses. Pranciška, gal galėtum pakomentuoti tas vietas, kai ji sako, kad bijo, o paskui vis dėlto ateina ramybė.

Ses. P. K. Mačiulytė: Manau, kad kiekvienas, turėdamas bent dalelę nuolankumo, suvokia, kad prieš Dievą yra niekas. Ir Viešpats jai tai pasako dėl nuodėmių, silpnybių. O viltis ir stiprybė kyla iš minties, kad su Tavimi, Jėzau, aš visada galiu sakyti „taip“, nes pati tikrai esu niekas. Visas ses. Trejybės Marijos gyvenimas buvo ieškojimas, ji niekur negalėjo jaustis tvirta. Mes galime sakyti: štai pasiekiau kai ką savo profesijoje, turiu atramą šeimoje. Ji visą gyvenimą atrodo blaškoma.

Dr. O. Dilytė-Čiurinskienė: Ir vis sutrukdo tai liga, tai aplinkybės, kai prasideda mokslai ar kas nors kita.

Ses. P. K. Mačiulytė: Taip. Ji dešimt metų ieško savo pašaukimo ir vėl negali niekur įsitvirtinti. Iš vienos pusės tai atrodo trūkumas, iš kitos – toks Dievo veikimo būdas, kai įsikimbi tiktai į Jį. Vienoje vietoje Jėzus taip ir sako: „Kadangi tave myliu, daviau tau silpną sveikatą, kad nuo gyvenimo pradžios jaustumeisi priklausoma nuo manęs, kad kasdien gautum jėgų iš manęs, o ne iš savo kūno“ (VP 335). Bet yra baimė, kad turiu savimi pasirūpinti arba susirasti žmogų, kuris aprūpintų mane. Ne, vienuolyne nereikia į nieką kitą dėti vilčių, nes viltis yra Viešpatyje ir iš Jo gausi viską, ko tau reikia. Tai yra būdas įveikti baimes, nes kartais mes perdėtai sureikšminame išorinius dalykus, o kur yra pasitikėjimas? Žinome šv. Faustinos kreipinį: „Jėzau, pasitikiu Tavimi!“ O „Užrašuose“ sakoma: „Neužtenka pasakyti: mano Dieve, pasitikiu Tavimi! Reikia atlikti vidinį veiksmą išsilaisvinant iš bet kokio nerimo ir prisiglaudžiant prie mano Širdies kaip apaštalas šv. Jonas Vakarienės metu…“ (VP 125)

Dr. O. Dilytė-Čiurinskienė: Ir tas vaizdinys: „Vaikščiok, tarsi laikydama mane už rankos. Išgyveni tamsias valandas, bet aš būsiu su tavimi, tarsi laikydamas tave už rankos.“ Gal broliai dar norėtų ką nors pridurti šiuo klausimu?

Br. A. Dobrovolskas: Prisimenant minėtą br. Prisikėlimo Lauryną, jo vienintelis troškimas buvo būti su Dievu. Kai jam duodavo kokias nors užduotis, jis sakydavo: Dieve, pasitikiu Tavimi. Gal ir neatliksiu, bet kaip bus, taip bus. Mano tikslas gyvenime ne įsiteikti kam nors ar kažką pasiekti, bet būti su Dievu. Tuomet jis įgyja vidinę laisvę, nesijaudina dėl dalykų – įvyks ar neįvyks, jam tas pats. Jis yra laisvas ir gali džiaugtis gyvenimu. Dažnai mes neturim laiko ir gebėjimo džiaugtis gyvenimu, nes tas blogai padarė, anas gyvenimą mums gadina ir vis laukiam, kada nustos gadinti. O br. Prisikėlimo Laurynui tai nerūpėjo. Jis sakydavo: bus taip – gerai, nebus – irgi gerai, bet aš noriu būti su Dievu visą laiką. Man atrodo, kad ses. Trejybės Marijos gyvenime Jėzus dažnai sako tą patį: nesirūpink, svarbiausia, kad tu su manimi.

Br. E. Jurgutis: Vertėjo perskaityti, nes vieną kartą jau spėjo suveikti. Kai skaičiau antrą dalį, taip įdomiai tos mintys surašytos – familiariai, tiesiogiai, yra sąskambis ir su asmeninėmis, „smūginėmis“ maldomis. O šiandien džiaugiuosi – panaudojau knygą. Taip ištiko, kad teko gaminti valgį namuose. Gaminu, gaminu, pažiūriu į laikrodį – nebespėju. Ir nekepa kažko, višta raudona, niekas nenori pamatyt mėsos su krauju. Galvoju: visi dabar pradės bambėti – ką čia duodi, nori visus susargdint. Jau ateina pyktis, ir tada iš karto: kam čia išvis to reikia, tegu patys pagamina, – jau pradeda „virti“. Tada prisimenu iš knygos vieną Jėzaus pasakymą: juk tu pasirinkai šitą gyvenimą, kad man tarnautum. Neturi tau broliai dėkoti, tu man atėjai tarnauti – ar ne to? Ir aš: taip, neatėjau, kad broliai mane girtų. Pats pasirinkau ateiti į vienuolyną ir gyventi šitą gyvenimą, ir rodyti meilę, daryti gerus darbus. Taigi tas atsakymas ir emociją nuramino, ir knygą ne be reikalo skaičiau, nes jau panaudojau. Man artimiausios „smūginės“, vadinamos strėlinės maldos, ir tai suskambo.

Tyla, ramybė – ką sako ses. Trejybės Marija ir kuo visi dalijomės – ateina iš galutinio atsakymo „taip“. Kas bebūtų, aš tarnausiu Viešpačiui – ar sunku, ar lengva, ar suprantu, ar nesuprantu. Ką pasakiau per amžinuosius įžadus, tą ir darau – kartais suprantu, kodėl tai reikia daryti, kartais nesuprantu; kartais patinka, kartais nepatinka, bet vidinė ramybė ateina. Pradėjau bambėti, o kokia man iš to nauda, ir Jėzus klausia: ar tu sau ieškai naudos, ar man patarnauji? Kai pasakymas, kad aš pasirinkau tarnauti Viešpačiui, yra nepajudinamas, iš karto į jį atsako, bet jeigu aš kvestionuočiau: ar Viešpačiui to reikia, – ne, nereikia, – tada ramybė neateis. Vidinė tyla yra atsakymas į esminį klausimą – aš tarnausiu. Tada mes pajėgūs išgirsti Dievą, Jo kreipimąsi, nes tai dažniausiai nepatogu. Jis liepia arba iškęsti, arba parodyti meilę tam, iš kurio negausi. Dievas tik taip ir prakalbės. Ir bus: o, ačiū, Dieve, kad priminei, buvau primiršęs. O ramybės nebus, kai sakau: ką gausiu? Sakei, kad būsiu šventas ir turėsiu tylą. Ne, sako, kur tavo kontrakte taip parašyta, ieškok – nėra. Tai suskamba iš ses. Trejybės Marijos maldų ir išsakymų Dievui. Net leidime pykti, burbuliuoti  ir prieštarauti yra ramybė, nes yra nepajudinamas akmuo.

Dr. O. Dilytė-Čiurinskienė: Dar norėjau pasikalbėti su ses. Pranciška apie tai, kad ses. Trejybės Marija ne tik girdėjo Dievą kalbant, bet ir užrašė, kaip ir br. Andriaus minėta br. Prisikėlimo Lauryno knyga.

Br. A. Dobrovolskas: Yra jo pokalbiai, kuriuos užrašė kunigas, nes jis pats nemokėjo rašyti.

Dr. O. Dilytė-Čiurinskienė: O seserį skatino dvasios tėvas. Manau, kad jie ne vieninteliai girdėjo, bet ne visi pašvęstojo gyvenimo broliai ir seserys užrašo. Svarbus yra užrašymas, pasidalijimas – gal ir tave tai palietė, kai ėmeisi versti? O kitas klausimas – ar sunku buvo versti, perteikti pokalbį? Kokia yra tavo patirtis?

Ses. P. K. Mačiulytė: Pati idėja versti kilo iš entuziazmo, kad yra gražu, įdomu. Skaitant atrodo gana lengvas stilius, paprastas pokalbis, bet yra tam tikras teologinis lygmuo, pavyzdžiui, daug kalbama apie atsilyginimą, atsiteisimą.

Kartais ses. Trejybės Marija skambiai vadinama viena didžiausių XX a. mistikių. Čia norisi prisiminti teologą Balthasarą, kuris neakcentavo jos mistinių patirčių, bet įvardijo kaip katalikiškos meditacijos pavyzdį. Apie tai kalba visas Senasis Testamentas, kad reikia klausyti Viešpaties.

Be abejo, svarbu tai, kad „Užrašai“ atsirado ne pačios sesers iniciatyva, bet paraginus dvasios tėvui. Kaip vyko pats procesas: ji užrašinėjo mintis, o paskui turėjo perrašyti. Yra nemažai vietų, kur palikti tarpai, nes suskambėjus skambučiui ji turėdavo eiti į chorą melstis, arba galėjo būti kitų priežasčių. Jėzus ne kartą ragino seserį kuo greičiau atiduoti „Užrašus“ dvasios tėvui, o paskui leido juos sudeginti (plg. VP 547). Galbūt tai užuomina į tą pačią pagundą, kurią jautė ir šv. Faustina – degino savo „Dienoraštį“, o paskui vėl rašė iš naujo.

Svarbu, kad dvasios tėvas atpažino, jog tai autentiška patirtis, o ses. Trejybės Marija savo „Užrašus“ vertino labai kukliai ir rašė tik iš klusnumo. Tai irgi gražus liudijimas apie ją pačią.

Dr. O. Dilytė-Čiurinskienė: Ačiū už pasidalijimus. Ką palinkėtumėte kiekvienam iš mūsų rasti šiuose „Užrašuose“? Kaip galėtų jie mums prabilti?

Br. A. Dobrovolskas: Mastelis skirtingas. Kiekvienam Dievas duoda tą dieną, ko jam labiausiai reikia. Sesers pavyzdžiai tikrai gražūs, mums visiems būdingi. Aš irgi dažnai tai pereinu.

Br. E. Jurgutis: Kai skaičiau, pirmas įspūdis buvo – kaip Brunas Ferreras, labai gražu… Atrodo, net galėčiau greitai atsekti, kokį sekmadienio Evangelijos skaitinį girdėjom: mylėk savo brolį, atleisk. Lengviausia buvo skaityti po truputį – kaip medų valgyti. Bet kaip ir Šventas Raštas veikia po to, turi tokio priekaišto…

Dr. O. Dilytė-Čiurinskienė: Nepatogumo…

Br. E. Jurgutis: Jėzus klausia: „Ar man padovanojai? Kam tu tarnauji?“ – Ir tada viduje: „O tu, Edvinai, kam…?“ Lengva nurašyti mistikai arba spaudai – Ferreras surinko tik žiedus, medų. Bet jeigu ieškom, paskui tiesiogiai suskamba gyvenime. Tokia knyga galbūt nebus kaip studija, bet paskaitai, paskaitai – kaip šaltą dyzelį vis užkuri, kad neužkerpėtų, vis prasisuka, prasisuka, prašyla. Skaitant saldu, bet kaip ir medus – jauti, kad peršti kažkas.

Dr. O. Dilytė-Čiurinskienė: Iš pradžių taip, yra net pasipriešinimas, o kai užverti paskutinį puslapį – lieka.

Ses. P. K. Mačiulytė: Buvęs Šventosios Žemės kustodas br. Francescas Pattonas OFM yra minėjęs, kad „Vidinis pokalbis“ jį lydi beveik kiekvieną dieną. Perskaičius šiuos žodžius pagalvojau: čia toks reklaminis triukas. Ir verčiant norėjosi kai kurias vietas kupiūruoti, nes gal tai nebeaktualu. Yra toks angliškas leidimas: visa knyga tarsi išardyta ir vėl sudėta temomis, daug ką ir praleidžiant – toks gražus leidinys. Paskui supratau, kad nereikia skubėti kupiūruoti – jei nekalba šiandien, gal prakalbės rytoj; jei nekalba man, galbūt kalbės kam nors kitam.

Balthasaras straipsnyje apie katalikišką meditaciją yra rašęs, kad iškeltoms idėjoms iliustruoti galėjo pasitelkti „Kristaus sekimą“ arba Ignaco Lojolos „Dvasines pratybas“, bet pasirinko niekam nežinomą klarisę, mintis iš jos „Užrašų“. „Kristaus sekimas“ kadaise irgi buvo daugelio kasdieniai skaitiniai, dabar gal nebe tokie populiarūs. Ir tada jau be skepticizmo pamaniau, kad žmogui turbūt reikia tokios knygos, prie kurios vis sugrįžtų, kad būtų truputį saldu ir truputį kartu. Ir man pačiai ji daug padeda, moko nesureikšminti nesvarbių, praeinančių dalykų, nes vienintelė tikrovė yra Jėzus, Jo meilė. Kai perdėliojam akcentus, kasdienybė tampa lengviau pakeliama. Kartais klausiam savęs – kaip nurimti? Ir kai patys raminam save, nesuveikia. Mes negalim pakeisti Dievo balso, bet kai kalba Jis, paklausom, ir ateina ramybė.

Dr. O. Dilytė-Čiurinskienė: Labai dėkoju visiems už pokalbį, tikrai mus praturtino.