Liepos 14-ąją Kretingoje vyko popietė tėvo Leonardo Kazimiero Andriekaus OFM atminimui „Sielos enciklopedija“. Ši data buvo pasirinkta neatsitiktinai – liepos 14-ąją pranciškonas būtų šventęs 110-ąjį gimtadienį.
L. Andriekaus jubiliejui skirtą renginį vedė Birutė Naujokaitienė, Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos Skaitytojų skyriaus aptarnavimo vedėja. Br. Benediktas Jurčys OFM popietėje dalijosi prisiminimais apie pažintį ir draugystę su br. Leonardu.
Broliams pranciškonams, atkuriantiems veiklą Lietuvoje po nepriklausomybės paskelbimo, L.Andriekus, kaip ir kiti tuo metu JAV gyvenę broliai, buvo moralinis ramstis. Dalinosi ne tik sukaupta patirtimi, bet ir knygomis, meno kūriniais, kurių dalį galima pamatyti Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno galerijoje. Renginyje taip pat buvo prisimintas ir L. Andriekaus indėlis į lietuvybės puoselėjimą išeivijoje ir kūrybinis poeto kelias. Pranciškono poezija ir kiti jo tekstai skambėjo aktorės Virginijos Kochanskytės lūpomis.
Viešas L. Andriekaus gyvenimas prasidėjo 1946-aisiais, kai jis atvyko į JAV. Pranciškonai išeivijoje jau stojosi ant kojų, subūrė bendruomenę, atsirado kultūros židinys, Pranciškonų spaustuvė, perėmusi Lietuvoje uždraustų periodinių leidinių leidimą. Ir čia prasidėjo L. Andriekaus draugystė su poetais, kuri ir lėmė jo paties kaip poeto sėkmę.
Skaitant įvairią periodinę ar mokslinę literatūrą, publikuotus to meto laiškus bei dokumentus galima susidaryti ganėtinai aiškią nuomonę, kaip amžininkų buvo vertinama ne tik L. Andriekaus kūryba, bet ir pati jo asmenybė. Daugelio jis atsimenamas kaip labai dosnus, turintis griežtas moralinių vertybių normas, geros širdies žmogus. Pavyzdžiui, Alfonsas Nyka-Nyliūnas 1949 m. aprašydamas dienoraštyje savo ruošimąsi emigracijai sako: „Visus emigracijai reikalingus dokumentus bei garantijas mums parūpino Tėvas Leonardas Andriekus, pranciškonas, auksinės širdies žmogus, tikras šv. Pranciškaus dvasios skleidėjas ir jo idealų vykdytojas šioje ašarų pakalnėje (aš visa tai sakau be mažiausio ironijos grūdelio <…>. Aš su šiuo labdaringos dvasios žmogum susirašinėjau nuo 1947 metų. Jis mums jau yra daug pagelbėjęs maistu, rūbais ir kitokiomis Naujojo pasaulio gėrybėmis.“
Panašių atsiliepimų apie dvasininką galima rasti ir Jono Aisčio, Antano Vaičiulaičio bei kitų laiškuose. Mat L. Andriekus daugeliui rašytojų, menininkų padėjo sunkiu metu pasiekti JAV, siuntė pinigų, maisto, drabužių, priglaudė jų šeimas po vienuolyno stogu.
Daugumą žmonių, kuriems padėjo emigruoti, L. Andriekus susirado pats ir pasiūlė savo pagalbą niekieno neprašomas. Štai viename laiške Kaziui Bradūnui 1948 m. į Vokietijos pabėgėlių stovyklą rašo: „Aš Jus jau daugelį metų pažinęs spaudoj, šią skaudžią mūsų tautos valandą neiškenčiu neatsiliepęs. Bet iki šiol nežinojau Jūsų medžiaginės padėties. <…> Todėl visa širdim pasižadu padėti atvykti Amerikon.“
L. Andriekus pasižadėjo duoti afidavitą (angl. affidavit – teis. „rašytiniai parodymai; rašytinis patvirtinimas“, jei vienuolyne jų skaičius būtų pasibaigęs, rasti kitur), tai reiškia prisiėmė globą, duoti pastogę, padėti rasti darbą. Ir dar pridūrė: „Apie kokį atlyginimą visai negalvokite. Jūs jau pakankamai atsilyginote, dirbdamas spaudoj ir šviesdamas žmones.“
L. Andriekus pats surado šiuos žmones, gyvenančius Vokietijos pabėgėlių stovyklose, užmezgė draugystę laiškais ir norėjo jiems padėti, nes jie atrodė svarbūs, siekiant išsaugoti lietuvybę sunkiu metu. Taigi šitaip pranciškonų vienuolynas buvo tarsi savotiškas išeivijos kultūros prieglobstis, po kurio stogu glaudėsi įvairūs kultūros veikėjai, kurdami savo svarbius darbus.
Kalbant apie išeivijos veiklą, kultūrą, literatūrą, beveik visuomet kyla klausimas, kas buvo tie išeivijos kultūros veikėjai. Ar jie buvo išeiviai, ar emigrantai, ar pabėgėliai? Pats L. Andriekus savęs nepriskyrė nė vienai iš šių kategorijų. Savo autobiografijoje jis yra sakęs: „Nesu emigrantas ar išeivis, nes neemigravau; nesu tremtinys, nes niekas manęs neištrėmė; nesu pabėgėlis, nes nebėgau.“ Todėl turbūt teisingiausia būtų L. Andriekų vadinti tiesiog lietuvybės apaštalu išeivijoje, nes tai atitinka jo pranciškonišką dvasią, gyvenimo būdą.
Ypač svarbi lietuvybės saugojimui buvo gimtoji kalba. Poetas į kalbą žiūrėjo itin atsakingai, tai liudija ir išlikę rankraščiai Kryžių kalno vienuolyno archyve. Radijui skirtose kalbose kruopščiai sužymėtos pauzės, sukirčiuoti žodžiai. Eilėraščių rankraščiai perrašomi net kelis kartus, nuolat ieškoma tinkamiausios reikšmės žodžio.
Kalbant apie išeivijos religinę literatūrą, kurios lietuvių literatūroje gausu, galima rasti tikrai nemažai pranciškoniškos dvasios ir ypač „Saulės giesmės“ parafrazių.
L. Andriekaus poezija, be abejo, kupina pranciškoniškos pasaulėžiūros. Tačiau, kaip sakė Antanas Maceina, L. Andriekaus religinė lyrika išsiskyrė lietuviškumu. Į ją tilpo ir Pranciškaus Asyžiečio dvasia, ir baltiškoji kultūra, ir Apuolės piliakalnis, ir lietuvį saugantis, su juo kartu išgyvenantis Rūpintojėlis. Būtent jo – lietuviškojo Rūpintojėlio – aplinkoje intymiausiai jaučiamas Dievas. Jis yra tarp miškų, šlaitų, vieškelių pakraščiuose, čiulbančiuose paukščiuose ir pan.:

„Ir prabilai laukais, kalvelėm, upėmis.
Saulėtekyje kraujui pasirodžius, –
Dar tebeskelbia girios vėjo supamos,
Tas evangelijas be žodžių.“
(„Tylėjai“)
Kalbant apie šv. Pranciškų, dar vertėtų prisiminti užuojautos, serafiškosios meilės ir pagalbos mažutėliams svarbą. Tokio socialinio jautrumo esama ir L. Andriekaus poezijoje: užuojauta kenčiančiam, vienišam, visuomenės atstumtam, nesuprastam žmogui. Dėl kiekvieno nuskriaustojo lyrinis herojus liūdi drauge su kenčiančiu Kristumi. Gyvenimo įprasminimas poezijoje suvokiamas kaip atsišaukimas į Dievo kvietimą: „Įsakai eit nuo durų prie durų – / Ne prašyti, o duot.“ („Fontanas“). Duoti ne tik savo artimui, bet ir savo Tėvui, dėkoti jam už suteiktą malonę ir nešti šviesą. L. Andriekaus poezijos žmogus ir pats yra tasai mažutėlis, paklusniai keliaujantis per pasaulį, susitapatindamas su vargšais, našlaičiais, kenčiančiaisiais.
Į šią religinę pranciškonišką pasaulėžiūrą įsipina ir senoji Lietuva, kalbama apie pagoniškąją religiją kaip apie tikrosios religijos ir tikrojo Dievo ieškojimą. Toje Dievo kūrinijoje kartais pasivaikšto laumės, vėlės verkia medžiuose, ir visa tai yra Dievo kūrinija, kurioje Jis matomas. Net ir Apuolės piliakalniu bėgiojantis, besijuokiantis su naktigoniais, erzinantis laumes ir kaukiantis pavėjui velnias šioje poezijoje yra mylintis Dievo kūrinys.
Gal L. Andriekui ne visada nuolatiniai teksto taisymai, tinkamo žodžio ieškojimai, spontaniškumo vengimai padėjo poezijai eiti į aukštumas, bet idėjos, kurias jis skleidė, jo nuopelnai išeivijos literatūrai, ne tik savo kūryba, bet ir globa, (pradedant nuo paprasčiausio poetų aprūpinimo duos kąsniu) skleidė jo pranciškonišką dvasią.
L. Andriekaus tapimas teologu poezijoje liudija, kad jis jautė pareigą viskuo liudyti šv. Pranciškaus dvasią. Kaip teigė pats, viską darė tam, kad atėjus laikui tuščiomis negrįžtų į Lietuvą. Nors grįžti gyventi į Lietuvą L. Andriekui, deja, nepavyko, tačiau tai, kad jis ir jo darbai nuolat prisimenami, liudija, jog šis pranciškono bei poeto noras išsipildė.

Justinos Žukauskienės straipsnis bernardinai.lt