Kovo 4 d., pirmadienį, 19 val. kino teatre „Skalvija“ vyks dokumentinio filmo „Mažesnysis brolis Augustinas Dirvelė“ premjera. Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos ministras br. Algirdas Malakauskis OFM teigia, kad tai filmas apie vieną iš tikėjimo kankinių, mūsų tautos sūnų, kuriuos prisiminti viešėdamas Lietuvoje kvietė popiežius Pranciškus.
Kovo 4 d. kino teatre „Skalvija“ vilniečiams bus pristatytas dokumentinis filmas „Mažesnysis brolis Augustinas Dirvelė“. Tai pasakojimas apie tarpukariu gyvenusį brolį pranciškoną, kuris buvo visoje Lietuvoje žinomas misionierius, rūpinosi katalikišku jaunimo švietimu ir tikėjimo platinimu per spaudą, bet svarbiausia, kad liko ištikimas tikėjimui ir tėvynei net patirdamas sovietines represijas. Kaip kilo idėja, jog Augustinas Dirvelė vertas dokumentinio filmo?
Visų pirma Augustinas Dirvelė buvo iškili asmenybė tarpukario Kretingoje. Jis įsteigė Kretingos pranciškonų gimnaziją, kurioje galėjo mokytis ir gabūs beturčiai vaikai. Gimnazija iki šiol sėkmingai gyvuoja, joje mokosi daugiau nei tūkstantis moksleivių, o jai vadovauja mūsų brolis pranciškonas Alvydas Virbalis.
Augustinas Dirvelė pakeitė net ir Kretingos miesto kraštovaizdį, Pastauninko upelio slėnyje įrengdamas Lurdo grotą ir taip skatindamas pamaldumą į Švč. Mergelę Mariją. Taip pat Augustinas Dirvelė įkūrė moterų vienuoliją, Nepaliaujamos pagalbos seseris, kurios iki šiol gyvuoja ir tarnauja žmonėms Kretingoje bei Kaune. Negana to, tėvas Augustinas įkūrė globos namus iš užsienio grįžtantiems senyvo amžiaus lietuviams, norėjusiems savo gyvenimą užbaigti Tėvynėje. Tuo metu jie vadinti Šv. Antano nameliu, o dabar – Šv. Antano rūmais. Ten buvo įkurtas ir kino teatras, spaustuvė. Rūmai stovi iki šiol, dabar jie priklauso Pranciškonų gimnazijos pastatų kompleksui. Užėjus sovietų okupacijai, Augustinas Dirvelė buvo įkalintas ir vėliau neaiškiomis aplinkybėmis žuvo Komijos lageriuose.
Prieš porą metų, švenčiant Augustino Dirvelės 115 metų gimimo sukaktį ir Pranciškonų gimnazijos 85 metų jubiliejų ir kalbantis su dabartiniu direktoriumi br. Alvydu Virbaliu bei kitais mokytojais, gimė mintis, kad būtų galima nuvykti į tą vietą Komijos Respublikoje, Rusijos Federacijoje, kur, kaip žinoma, buvo paskutinė jo kalinimo vieta – tai lageris prie Kosju upės. Mano bičiulis gydytojas Saulius Taroza supažindino mane su ilgamečiu ekspedicijų į lietuvių kalinimo ir tremties vietas vadovu Gintautu Alekna. Taip nusprendėme surengti kelionę, kurioje dalyvautų broliai pranciškonai, Nepaliaujamos pagalbos seserys ir Pranciškonų gimnazijos atstovai. Tad prieš pusantrų metų nuvykome į Komijos Respubliką ir aplankėme tą vietą, kur jis žuvo, pastatėme ten atminimo kryžių. Grįždami namo buvome įsitikinę, kad Augustino Dirvelės biografija ir mūsų kelionės patirtis turi sugulti į dokumentinį filmą.
Augustinas Dirvelė – tai vienas iš tikėjimo kankinių, kurių nepamiršti ragino Lietuvoje viešėjęs popiežius Pranciškus. Kuo Augustino Dirvelės asmenybė ir gyvenimo pavyzdys gali būti aktualus XXI amžiaus žmogui?
Manau, kad visų pirma savo kūrybiškumu. Jo atlikti darbai yra gyvi iki šiol, ypač Kretingoje. Jis stengėsi kaip įmanoma kūrybiškiau skelbti Evangeliją ir prieiti prie tuometinio žmogaus. Labai įdomu, kad tarpukariu kaip tik buvo švenčiamas šv. Antano Paduviečio gimimo dangui 700 metų jubiliejus, ir broliai pranciškonai Kretingoje galvojo, kaip galėtų įamžinti tą sukaktį. Paprastai tokiomis progomis būna statomi paminklai, o broliai su Augustinu Dirvele priešaky 1932 metais nusprendė įkurti Pranciškonų gimnaziją – pasitelkus švietimą pasiekti tuometinį jaunimą, ugdyti jo misionierišką dvasią. Augustinas Dirvelė taip pat aktyviai evangelizavo žmones per pranciškonų leidžiamą spaudą, matė rašytinį žodį kaip priemonę pasiekti mases ir toli esančių žmonių širdis.
Filme yra atskleidžiama ir kita pusė – tai jo pranciškoniško pašaukimo drama. Tėvas Augustinas, matydamas atgimusios pranciškonų provincijos problemas, brolių susiskaldymą, vienu metu net svarstė galimybę palikti pranciškonų ordiną ir pereiti pas dominikonus arba steigti naują vyrų vienuoliją. Tačiau galiausiai jo gyvenime įvyko antrasis atsivertimas, pakartotinis apsisprendimas už Pranciškoniškąją šeimą. Filme cituojamas jo laiškas vienam broliui Kretingoje, kad daugelio žmonių maldų dėka jis apsisprendė niekur neiti nuo šv. Pranciškaus ir likti ištikimu broliu pranciškonu. Tai gražus pavyzdys, kad ištikimybė savo įsipareigojimams ir vertybėms kartais pareikalauja didelių kančių ir išbandymų, bet tai visada yra vaisinga ir prasminga.
Iš pirmo žvilgsnio tai pasakojimas apie vieno žmogaus gyvenimą, jo nuveiktus darbus, išbandymus, nuopuolius ir atsitiesimą. Visgi filmas būtų pernelyg siauras, jei neprovokuotų egzistencinių žmogaus gyvenimo klausimų. Apie ką susimąstyti žiūrovą skatina ši dokumentinė juosta?
Augustino Dirvelės istorija provokuoja susimąstyti, ar dėl tikėjimo ir Evangelijos verta atiduoti savo gyvenimą. Mes žinome, kad kankinio likimas gali ištikti krikščionį bet kuriuo laikmečiu. Juk ir XX–XXI amžiai yra pažymėti krikščionių kankinių krauju.
Amžininkai liudija, kad, kalėdamas Kretingoje, savo pastatytų šv. Antano rūmų rūsyje, o vėliau Kauno NKVD kalėjime ir sunkiųjų darbų lageryje, Augustinas Dirvelė buvo kupinas vilties, slapta aukojo Mišias, klausė išpažinčių, pasakojo apie šventųjų gyvenimus, įkvėpė vilties ir kitiems kaliniams. Jo gyvenimas liudija, kaip svarbu neišsižadėti savo pašaukimo, likti ištikimas tam, kam esi prisiekęs, bet kokiomis aplinkybėmis. Jo pavyzdys įkvepia ir padrąsina.
Kadangi filmas pasakoja apie brolį pranciškoną, kunigą, apie jo išbandymus ir kentėjimus, gali susidaryti įspūdis, kad tie išbandymai yra skirti pašvęstiesiems ar tam tikrai mažai grupei žmonių. Visgi turbūt filmas kelia klausimus apie kiekvieno žmogaus pašaukimą, kad ir kokiomis aplinkybėmis jis gyventų.
Evangelija yra skirta kiekvienam ir ja autentiškai gyventi, būti žmogumi pagal Dievo paveikslą esame pašaukti bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis, bet kurioje situacijoje. Ar gyventume demokratinėje valstybėje, ar totalitarinio režimo priespaudoje, ar būtume kunigai, vienuoliai, ar šeimos žmonės, visada galime likti tikrais žmonėmis, ištikimais Dievo duotam pašaukimui. Augustino Dirvelės asmenybė ir filmas atskleidžia, kad toks gyvenimas Evangelija yra įmanomas.
Lankydamasis Lietuvoje popiežius Pranciškus sakė, jog turime atsigręžti į praeitį ir semtis jėgų iš tikėjimo liudytojų kankinių. Augustinas Dirvelė tikrai yra vienas iš jų.
Kalbino Monika Midverytė OFS