Kretingoje 1933 m. Lietuvos pranciškonams įsteigus Pranciškonų ordino vyrų gimnaziją, jos vadovybė iš visos Lietuvos kvietėsi aukštos kvalifikacijos pedagogus, kurie, būdami katalikai, savo auklėtiniams turėjo diegti ne tik švietimo ir mokslo žinias, bet ir krikščioniškas vertybes. Vienas jų buvo žinomas Žemaitijos pedagogas Juozas Gedgaudas (1893–1949 m.).
J. Gedgaudas gimė 1893 m. rugsėjo 24 d. Kuliuose, dabartiniame Plungės r., gausioje 14 vaikų staliaus šeimoje. Vaikystėje patyrė vargą ir nepriteklius. Pradžios mokslus išėjo Plungėje, o baigė Liepojoje, kur, ieškodami darbo, buvo įsikūrę vyresnieji broliai ir seserys. 1905 m. jį į Peterburgą pasiėmė dvi vyresnės seserys, čia tarnavusios virėjomis. Jų išlaikomas ir remiamas įstojo į Šv. Kotrynos gimnaziją, kurią 1912 m. baigė aukso medaliu. Gabus, prie meno linkęs jaunuolis, tuo pat metu 1909–1912 m. mokėsi ir Peterburgo dekoratyvinio meno mokykloje, kurią baigęs įgijo pastatų dekoratoriaus kvalifikaciją. Kaip aukso medalininkas lengvai įstojo į Peterburgo medicinos akademiją, kurią, kaip pats rašė, už kelių mėnesių paliko „nepakeldamas darbo prie lavonų.“ Tuo metu nuo šiltinės mirus broliui Povilui, skaudžiai išgyvendamas jo netektį, 1912 m. lapkritį J. Gedgaudas nusprendė žengti dvasininko keliu ir buvo priimtas į Kauno kunigų seminarijos II kursą. Bet ir dvasininko kelias netapo jo gyvenimo profesija, nes 1915 m. balandžio mėn., būdamas penktame kurse, dėl pašaukimo stokos iš jos buvo atleistas. Nusprendęs žengti pedagogo keliu ir dirbti dėl savo krašto, kuriam labai reikėjo išsilavinusių žmonių, persikėlė į Šiaulius, kur kartu su keletu lietuvių 1915 m. rugsėjo mėn. pradėjo darbą jų įkurtoje lietuviškoje progimnazijoje, kurią okupacinė kaizerinės Vokietijos valdžia po metų uždarė. Pradėjęs dirbti Šiaulių burmistro įstaigoje, 1917 m. rugsėjo 18–22 d., kaip Šiaulių apygardos atstovas, dalyvavo Vilniaus konferencijoje, kuri numatė Lietuvos valstybės atkūrimą, steigiamojo Seimo sušaukimą bei įkūrė Lietuvos Tarybą. 1917 m. rudenį, vėl įsisteigus Šiaulių gimnazijai, čia pradėjo dirbti mokytoju, tais pačiais metais sukūrė šeimą su šiauliete Sofija Bielskyte (1893–1969 m.). 1918 m. vėl dirbo miesto valdyboje, kur 1919 m. rudenį buvo pakviestas steigti gimnaziją Plungėje, kuri buvo pavadinta „Saulės“ vardu. Jos direktoriumi išbuvo iki 1923 m., kai dėl nesutarimų su „Saulės“ draugijos skyriaus valdyba ją paliko ir tais pačiais metais pradėjo vadovauti Skuodo progimnazijai. Čia dirbo iki 1926 m. gruodžio mėn., kai išvyko į Joniškį ir iki pat 1936 m. tęsė pedagoginį darbą vietos progimnazijoje. 1936 m. vasarą pakviestas mokytojauti Kretingos pranciškonų gimnazijoje čia atvyko su šeima: žmona Sofija bei sūnumis Eugenijumi (gim. 1924 m.) ir Edmundu (gim. 1933 m.), kai vyresnieji vaikai Viktoras (gim. 1917 m.), Irena (gim. 1919 m.) ir Stefa (gim. 1920 m.) jau gyveno atskirai, mokėsi įvairiose šalies švietimo įstaigose.
Šeima įsikūrė 1934 m. pranciškonų vienuolių pastatytuose Šv. Antano rūmuose, kretingiškių švelniai pavadintuose Šv. Antano nameliu. Jų kampinis 4 kambarių butas buvo pastato ketvirto aukšto šiaurinėje pusėje, prie miesto kapinių, langai išėjo į Vilniaus gatvę ir kapines. Šiuo metu Vilniuje gyvenančiam muzikologui Ed. Gedgaudui jo pirmieji atmintyje išlikę namai visam gyvenimui paliko neišdildomą įspūdį. Pranciškonų vienuolių 1934 m. pastatyti kaip prieglauda per Pirmąjį pasaulinį karą į JAV emigravusiems ir senatvėje į Lietuvą sugrįžusiems tautiečiams jie buvo didžiausia ir moderniausia to tipo įstaiga Lietuvoje. Juose buvo įrengta šildymo sistema, įvestas vanduo, kanalizacija, pastatas turėjo savo elektrinę, koplytėlę, valgyklą, poilsio patalpas, spaustuvę, knygrišyklą ir kino salę, kur vykdavo koncertai, spektakliai bei buvo rodomi kino filmai. J. Gedgaudo šeima kino salės balkone turėjo nuolatines vietas, čia stebėdavo tuo metu visame pasaulyje populiarius kino filmus, atvykstančių teatro artistų ir muzikos atlikėjų pasirodymus. J. Gedgaudas gimnazijoje dėstė matematiką, o vėliau ir rusų kalbą, buvo pedagogas iš pašaukimo, mokėjo rusų, lenkų, lotynų ir vokiečių kalbas, turėjo gerą iškalbą, nes mokymasis kunigų seminarijoje išlavino jo oratorinius gabumus. Tuo pat metu jis buvo ir organizuotas bei praktiškas žmogus. Prisimenamas atvejis, kai, prieš matematikos kontrolinį klasėje dingus šviesai, jis iš lizdo išsuko elektros lemputę, iš kur iškritęs kartono gabalėlis ir buvo jos dingimo priežastis. J. Gedgaudo šeima vasaras dažniausiai praleisdavo Palangoje, kur žmonos Sofijos suburtas kolektyvas nuomodavosi patalpas ir poilsiautojams teikdavo maitinimo paslaugas. Čia ji sulaukdavo ir garbingų svečių iš laikinosios sostinės Kauno. J. Gedgaudas vasaros atostogų metu, kaip baigęs dailės mokyklą, prisidėdavo ir prie bažnyčių restauravimo, paveikslų atnaujinimo. Išlikusi 1937 m. nuotrauka, kurioje jis ir talkininkai Kretingos katalikų bažnyčios viduje nusifotografavę su tuometiniu bažnyčios klebonu pranciškonu Leonu Jocu (1889–1967 m.) bei į svečius atvykusiu žinomu žemaičių poetu, pedagogu ir žurnalistu Butkų Juze (1893–1947 m.), tuo metu dirbusiu Palangos valstybinės viešosios bibliotekos vedėju. Visa Gedgaudų šeima Šv. Antano namelyje susirinkdavo tik per didžiąsias šventes. J. Gedgaudas, be pedagoginės veiklos, prisidėjo ir prie pranciškonų leidžiamų žurnalų redagavimo, kunigams skirtam žurnalui „Sursum Corda“ („Aukštyn širdis“) sukūrė jo logotipą. Laisvalaikiu, kurio turėjo nedaug, tapydavo. Vieną jo išlikusių paveikslų „Kristus Alyvų kalne“, kopiją pagal austrų dailininko Jozefo Untersbergerio, pasirašinėjusio Giovanni, paveikslą, 2013 m. Ed. Gedgaudas padovanojo Kretingos muziejui. Gedgaudų šeima bažnyčioje, dešinėje altoriaus pusėje, turėjo ir savo suolus-klaupkas, kurias jai buvo užleidęs su jų šeima bendravęs Kretingos dvaro valdytojas grafas Aleksandras Tiškevičius (1864–1945 m.), savo šeimai pasilikęs tokius pačius suolus-¬klaupkas jo kairėje pusėje. Klaupkos buvo pagamintos 1908 m., atnaujinant bažnyčią, prie ko svariai prisidėjo ir A. Tiškevičius. Jų autorius – Kretingos dvaro čekų kilmės stalius ir jo orkestro muzikantas Pranciškus Suchanekas (1850–1922 m.). Klaupkos Kretingos bažnyčioje išbuvo iki 2003 m. restauracijos, kai jos, atnaujinant altorių ir jo prieigas, buvo išmontuotos ir perduotos Kretingos muziejui.
1940 m. Šv. Antano namelio gyventojams, kaip ir visai Lietuvai, tapo tragiškais. Palangoje tuo metu vasarojusi Gedgaudų šeima sužinojo, kad jų daiktus iš buto sovietinė okupacinė valdžia, užėmusi pastatą ir čia įsteigusi NKVD pasienio kariuomenės štabą ir areštinę, iškraustė į kiemą, kai prieglaudos gyventojus priglaudė Padvarių moterų vienuolynas. Sugrįžusios Gedgaudų šeimos į savo namus jau niekas nebeįleido, jie apsigyveno Pušyno gatvėje stovėjusiame Budreckų šeimos namelyje. 1940 m. liepos 26 d. Pranciškonų gimnazija buvo uždaryta ir tų pačių metų rudenį pervadinta Šventosios gimnazija, kurios mokytoju, o nuo 1941 m. rugsėjo mėn. iki 1944 m. spalio 10 d. direktoriaus pavaduotoju J. Gedgaudas ir buvo. Sovietinė ir nacistinė okupacijos Kretingai atnešė didelių nelaimių, sudegė didžioji senamiesčio dalis, bažnyčia ir vienuolynas, nužudyta tūkstančiai kretingiškių. 1940–1941 m. Šv. Antano namelio rūsiuose buvo kalinami ir kankinami tautiškai nusiteikę žmonės, iš kurių dvidešimt šeši 1941 m. birželio 15 d. buvo žvėriškai nužudyti Rainių miškelyje, prie Telšių, besitraukiančios sovietinės kariuomenės ir NKVD pareigūnų. Kankinami jie buvo ir prie gimnazijos tvenkinio medine tvora aptvertoje teritorijoje. Pasitraukus sovietinei kariuomenei, čia liko metaliniais laidais apvyniotas apdegusio storo medžio kamienas, rastas ir nukankinto, apdegusiais rūbais vyro lavonas, žmogaus kūno dalys. Šis vyras ir dar keletas besitraukiančių bolševikų aukų buvo iškilmingai palaidoti kapinėse, iš karto už pietinių vartelių, jų dešinėje pusėje. 1941 m. liepos mėn. prie Šv. Antano namelio nacių pradėtos vykdyti protu nesuvokiamos sekmadieninės parodomosios žydų vyrų egzekucijos, o jų lavonai vėliau užkasami žydų kapinėse.
1941 m. vasarą Eug. Gedgaudas, artimųjų ir draugų vadintas Geniuku, baigė gimnaziją ir išvyko į Vilnių universitete studijuoti humanitarinių mokslų. Kiek vėliau nusprendė savo gyvenimą paskirti medicinai. Net ir sunkiais bei tragiškais karo metais Šv. Antano namelyje virė kultūrinis gyvenimas: vyko spektakliai, koncertai, kino seansai. Čia pasirodydavo ir vietiniai gimnazijos muzikos mokytojo Eduardo Balsio (1919–1984 m.) suburti kolektyvai, atvykdavo ir atlikėjai iš didžiųjų Lietuvos miestų, už koncertus ir pasirodymus atlygį gaudavę maisto produktais, kurių miestuose ypač trūko. Čia 1943 m. šviesaus atminimo dainininkė Beatričė Grincevičiūtė (1911–1988 m.) dainavo vėliau garsia tapusią kompozitoriaus Balio Dvariono (1904–1972 m.) dainą „Žvaigždutė“, čia fortepijonu skambino ir žinomas pianistas Andrius Kuprevičius (1921–1997 m.). Žmonės nors taip laikinai užmiršdavo išgyventas karo ir okupacijos baisybes, kai į realybę sugrąžindavo į kino salę seanso metu, ieškodami jaunų vyrų darbams į Vokietiją, įsiverždavę nacių valdžios pareigūnai. 1943 m. rudenį Gedgaudų šeima apsigyveno gimnazijos pastato pirmajame aukšte, jo dešinėje pusėje, šalia bažnyčios ir vienuolyno. Gimnazijos pastate taip pat gyveno muzikos mokytojas E. Balsys, vėliau tapęs žinomu kompozitoriumi, bei fiziką ir chemiją dėstęs Eduardas Červinskas (gim. 1921 m.), šiuo metu sulaukęs garbaus amžiaus ir gyvenantis Vilniuje. Tais pačiais metais Ed. Gedgaudas įstojo į pirmą gimnazijos klasę, nors pradinės mokyklos nelankė, mokslo pradmenis gavęs iš tėvų namuose. 1944 m. vasarą sovietinei armijai artėjant prie Vilniaus, į Vakarus pasitraukė jame gyvenantys Gedgaudai, kai Kretingoje gyvenę jų tėvai ir jaunėlis brolis, likimui lėmus, pasiliko Lietuvoje. Turėję bilietus į bene paskutinį traukinį, artėjant frontui, vykstantį Vokietijos link, dėl sūnaus ligos juo neišvyko, kai jį dar Kretingos geležinkelio stotyje subombardavo sovietinė karo aviacija. Sovietinei armijai nustūmus nacius prie Klaipėdos, Kretinga kone kiekvieną dieną su vokišku punktualumu apie 15 val. buvo apšaudoma iš šarvuoto traukinio, stovėjusio prie Girulių, pabūklų. Šių apšaudymų auka tapo ir jauna gimnazistė, kurią kliudė sviedinio skeveldra, o taip pat ir savotišku miesto simboliu buvęs keistuolis – gailestingasis Pranelis, rūpinęsis beveik viskuo, taip pat, kad bažnyčioje lankytųsi tik tinkamai apsirengę žmonės. J. Gedgaudas, 1944 m. spalio 15 d. paskirtas Kretingos gimnazijos direktoriumi, stengėsi išsaugoti senąją pranciškonų gimnazijos dvasią, klasėse palikęs Nukryžiuotuosius. Tai galėjo būti viena priežasčių nuo 1945 m. vasario 1 d. jį atleidžiant iš direktoriaus pareigų ir skiriant gimnazijos mokslinės dalies vedėju. Pablogėjus regėjimui, 1945 metų vasarą jis išvyko gydytis į Kauną, o tų pačių metų rudenį pasiprašė atleidžiamas iš Kretingos gimnazijos ir su šeima apsigyveno Kaune, kur 1945–1948 m. dirbo Kauno mokytojų seminarijos mokytoju. Deja, 1949 m. gegužės 5 d. jo gyvenimą ir pedagoginę veiklą nutraukė ūmi, nepagydoma liga, jis buvo palaidotas Kauno Šančių kapinėse. Jo įskiepyta katalikiška moralė, dora ir savo tikslo gyvenime siekis sūnums Eugenijui ir Edmundui padėjo tapti visuomenėje žinomais žmonėmis. Eug. Gedgaudas, 1944 m. pasitraukęs į Vakarus, toliau medicinos mokslus tęsė Vokietijoje, Tiubingeno ir Miuncheno Liudviko Maksimiljano universitetuose. 1949 m. išvykęs gyventi į Kanadą, specializavosi radiologijos ir branduolinės medicinos srityje, tais pačiais metais sukūrė šeimą su buvusia Kauno valstybės teatro baleto šokėja Vilhelmina Radzevičiūte, nuolat skatinusia savo vyrą atkakliai siekti mokslo ir profesinių aukštumų. 1963 m. atvykęs į JAV dėstė Minesotos universitete. 1969 m. tapo jo profesoriumi, už pasiektas profesines aukštumas įvertintas ir 1984 m. išrinktas JAV rentgenologų draugijos prezidentu. Skaitė paskaitas žymiausiuose pasaulio universitetuose, parašė per 50 mokslinių straipsnių, 3 knygas. 1991 m. už indėlį rentgenologijos srityje apdovanotas aukščiausiu apdovanojimu – JAV rentgenologų draugijos aukso medaliu, 1989 m. Minesotos universitete įsteigta V. ir Eug. Gedgaudų vardo radiologijos katedra, mokslo centras ir biblioteka. Jis buvo ir aktyvus Pasaulio lietuvių gydytojų sąjungos narys, atkūrus nepriklausomybę ne kartą lankėsi Lietuvoje, o 1996 m. aplankė ir Kretingą. Čia, Kretingos katalikų bažnyčioje, po daugiau kaip 50 metų, vėl galėjo pasėdėti grafo A. Tiškevičiaus klaupkose, kuriose vaikystėje praleista daug iškilmingų akimirkų, susikaupti ir padėkoti Kūrėjui už pagalbą, siekiant savo gyvenimo didelių tikslų, tarnaujant žmonėms.
Lietuvoje užmezgęs ryšius su vietos medikais, Eug. Gedgaudas, grįžęs į JAV, iš ten siuntė rentgeno diagnostikos aparatus, prietaisus, medicininę literatūrą, mokymo priemones, suteikė galimybę jauniems Lietuvos gydytojams stažuotis Minesotos universitete. Už nuopelnus Lietuvai jam suteiktas Kauno medicinos universiteto garbės daktaro vardas, jis tapo Lietuvos radiologų asociacijos garbės nariu. Mirė Eug. Gedgaudas 2006 m. Minesotoje, ten ir palaidotas.
Ed. Gedgaudas 1952 m. Kaune baigė „Aušros“ gimnaziją, tuo pat metu atradęs savyje gabumų muzikai, – ir dešimtmetę muzikos mokyklą. Persikėlęs gyventi į Vilnių, čia 1957 m. baigė fortepijono studijas Vilniaus konservatorijoje, dirbo M. K. Čiurlionio menų mokyklos fortepijono specialybės dėstytoju, Lietuvos konservatorijos dėstytoju ir koncertmeisteriu, vėliau pasuko į muzikologiją ir kultūrologiją. Parašė ir išleido knygas: „Muzikos magas Jonas Aleksa“ (2007 m.), „Ona Narbutienė. Gyvenimo preliudai“ (2012 m.), knygą apie spalvingą ir nepriklausomą meno srities asmenybę, garsų dailininką, scenografą Liudą Truikį (1904–1987 m.) „Truikys“ (2015 m.), „Prisijaukinant Vilnių“ (2015 m.). Daugybės monografijų, analitinių, eseistinių ir memuarinių straipsnių kultūros periodikoje autorius, įvairių premijų ir apdovanojimų laureatas, esė meistras, fotografas, vienas šviesiausių dabarties inteligentų, Vilniaus patriotas, savo straipsniuose, žymių Lietuvos muzikų gyvenimo istorijose ne kartą yra prisiminęs vaikystės dienas, praleistas Kretingoje ir Šv. Antano namelyje. Aplanko jis Kretingą ne tik mintimis, bet ir gyvai, vaikščiodamas savo vaikystės prisiminimų takais. Šiandien Vilniaus Žvėryno Pušų gatvės mediniame name, kur gyvena Ed. Gedgaudas ir jo ištikimoji bendražygė Eleonora, plevena uoliai saugoma senosios Kretingos ir Šv. Antano namelio dvasia, ir taip norisi, kad tas plevenimas niekada nesibaigtų.
Teksto autorius Romualdas Beniušis