Pranciškoniškųjų studijų ciklas. Aristotelizmas ir platonizmas – augustinizmas šiandien

Teksto autorius – t. Leopoldas Scheifele OFM

Rugpjūčio straipsnyje buvo išreikštas rūpestis, kad „pranciškonų teologinė mokykla“ galėtų būti užbaigta su Vilhelmu Ockhamu, vėliausia su Ramonu Liliu. O jau galėjome nustatyti, bent tai, kad „platono-augustino“ tradicija, kuriai priklauso irgi pranciškonų mokykla, dar yra gyva – labai aiškiai ir prasmingai tai mums pasirodė E. Levino pirmoje pagrindinėje knygoje Totalité et Infini („Totalitetas ir begalybė“).

Toliau dar norime aptarti „Franciscan Intelectual Tradition“ – o mūsų rūpestis dabar yra, kad „pranciškonų teologinė mokykla“ pasirodytų ne tik kaip vienas epizodiškas momentas, tai 13-ojo amžiaus akademinių ginčų rėmuose.

Pirma norime parodyti, kad „aristotelizmas“ ir „(platono)augustinizmas“ nėra izoliuoti fenomenai, o atstovai šių dviejų žmogaus minties krypčių, kurios per visą žmonijos istoriją žymi – ir lemia – jo mąstyseną ir elgseną.

Tada pristatysime, kaip pats Bonaventūra žiūri į „aristotelizmo – augustinizmo bylą“ – ir tai būtent „galanda“ mūsų „ne-epizodiškumo tezę“.

Toliau tyrinėsime mūsų šiandieninį „dvasinį peizažą“. Ir pirma susidursime su plačiai ir stipriai paplitusiomis aristotelizmo krypties filosofijomis.

Bet irgi šiandieną netrūksta platonizmo-augustinizmo krypties filosofų. Be jau pažįstamo E. Levino, čia ypatingai verta minėti Michel Henry, prancūzą, gimusį Vietname (Haiphong, 1922), ir jo „gyvybės fenomenologiją“.

Pagaliau, dar reikės paklausti, ar pati pranciškonų teologinė mokykla gali kalbėti šiandien klausomu balsu. Ir teigiamai į tai galime atsakyti tokiu būdu: „Kas būtų Pranciškus (popiežius) be Pranciškaus (šventojo)? Abi popiežiaus enciklikos, kaip „Evangelii gaudium“, taip ir „Laudato si“, yra pranciškonų teologinės mokyklos sudabartinimas – aktualizacija plačiajai visuomenei!

Kaip Bonaventūra žiūri į „aristotelizmo – platono/augustinizmo bylą“?

Kad žmogus galėtų rasti ir atpažinti visą tiesą („apie Dievą ir pasaulį“), jam – pasak Bonaventūros – reikia Dievo apreiškimo šviesos. Bet ir Kristui dar neatėjus, žmogus gali deramai naudoti savo protą. Tuo atveju pasirodo žmonijos istorijoje dvi pagrindinės, tarp savęs skirtingos, galimybės. – Tai mums ryškiai pristato Etienne Gilson, ilgametis Toronto Viduramžių Studijų Instituto direktorius.

O dabar su jo žodžiais: „Vienas būdas yra šitoks: žmogus naudodavo savo protą kaip įrankį, kuriuo galėjo patenkinti asmenišką smalsumą, sukaupdamas žinias apie daiktus, lyg daiktai būtų buvę tikras ir galutinis viso žinojimo tikslas; ir tik tai būtų tinkamas proto naudojimas, kuris patenkina žmogaus savišką geidulį. Tai vedė prie šiurkščiausių suklydimų: šitaip egiptiečių stabmeldystė buvo natūrali pasekmė tokio proto naudojimo, kuriuo žmogus galutiniu tikslu laikė patį save ir savo objektus.“

„O kitu būdu žmogus, sąmoningas savo dieviška kilme, ir linkęs sugrįžti prie savo tikro šaltinio, išsitempė, ilgėdamasis Dievo, prašydamas daugiau šviesos: ir šis ilgesys, kol buvo pakankamai karštas, turėjo būti patenkintas. Tokie buvo jau antikoje – dar prieš Kristų – šie žmonės, kurių protas buvo Dievo apšviestas, ir kurie, šios pagalbos dėka, tapo didžiais filosofijos meistrais. Patriarchai, pranašai, filosofai – visi šie vyrai buvo šviesos vaikai, dar po (neišgelbėtos) kūrinijos lygmeniu, ir jie buvo tokie, kurie norėjo gauti žinojimą (semdami) iš jo tikro šaltinio, kuris yra Dievas“ (Gilson 85 s.; vertimas yra mano; pats Gilson remiasi Bonaventūros Collationes in Hexaemeron, IV, 1. – Opera Omnia, V. p. 348).

„Arčiau mums dar istorijoje: priešingybė tarp patriarchų ir egipto stabmeldžių, ( vėliau dar) atsinaujina tarp platonistų ir aristotelistų. Šv. Bonaventūrai buvo visiškai aišku, kad čia jis stovi priešais dvi, absoliučiai skirtingas ir priešingas mąstysenas, kurios veda prie dviejų, absoliučiai tarp savęs nesusitaikinamų, visatos interpretacijų. – Aristotelio visatos interpretacija, kilusi iš minties, kuri ieško pakankamos daiktų (kilmės) priežasties (= causa efficiens et sufficiens) pačiuose daiktuose, nustumia ir atskiria pasaulį nuo Dievo. Platono visatos interpretacija – bent kaip Augustinas ją priėmė – įterpia idėjas kaip vidurinę sąvoką (terminus) tarp Dievo ir daiktų: jo visata yra vaizdų visata, pasaulis, kuriame daiktai yra atvaizdai ir simboliai, be autonomiškos esmės, kuri priklausytų vien sau; o jie yra esmingai priklausomi, santykiniai, ir šitaip jie (daiktai) skatina (žmogaus) mintį tam, kad ieškotų priežasties, dėl ko jie ir ji yra, anapus daiktų ir anapus savęs (minties).

Jei toliau dar norime tyrinėti šių doktrinų pagrindą, atidengti, kokia dvasia jas įgyvendina, aiškėja, kad jau seniai žmonių mintys išsirinko vieną perspektyvą iš šių dviejų, kurių viena veidą rodo krikščionybei, kita jai nugarą rodo.“

„Vienoje pusėje: Aristotelio filosofija – esmingai pagoniška, žiūri į daiktus iš pačių daiktų požiūrio, todėl nėra nuostabu, kad sėkmingai sugebėjo interpretuoti gamtos daiktus: nuo pirmos akimirkos kreipėsi į žemę ir organizavo jos okupaciją. – Platono filosofija, kitoje pusėje, nuo savo pirmos intencijos buvo anapusinių dalykų filosofija, matydama daiktų priežastis nuošalia pačių daiktų … tada ji buvo tokia filosofija, kuri pačia savo kilme buvo vedama link antgamtinės realybės, filosofija daiktų ir mūsų jų žinojimo nepatenkinamumo“ (Gilson 87 s.; mano vertimas; pats Gilsonas remiasi II Sent. 1, 1, 1, 1, ad 3m. – Opera Omnia II, p. 17).

Deja, sekant E. Gilsoną, man nepavyko trumpiau pristatyti Aristotelio ir Platono skirtingo ir priešingo filosofijos būdo. – O kai norime sugrįžti prie savo „Franciscan Intelectual Tradition“, dabar mano klausimas nebus, koks yra „graikų Aristotelis“, koks „arabų Aristotelis“; kaip irgi Tomas Akvinietis „pakrikštijo“ Aristotelį; taip pat dabar man nėra svarbu, kokiu matmeniu pats Bonaventūra priėmė Aristototelio filosofijos sąvokų į savo scholastinę filosofiją; kaip Duns Skotas dar daugiau integravo Aristotelio filosofiją į savo filosofinę-teologinę sistemą.

„Status quaestionis“

Dabar man yra svarbu tik tai, kad „Tomo aristotelizmas“ ir „Bonaventūros augustinizmas“ nėra vien 13-ojo amžiaus akademiniai ginčai, bet kad ir šitokiu būdu vėl pasirodė pagrindinės – skirtingos ir priešingos – žmogaus minties kryptys ir laikysenos.

Klausimas man dabar yra, kaip šiandieninėje filosofijoje/teologijoje – visuomenėje – tai iš naujo pasirodo, ir ar „pranciškonų teloginė mokykla“ dar turi balsą, kuris būtų girdimas – gal kaip „kontrapunktas“ daugiabalsiame pasaulėžiūrų „chore“; netgi kaip „tonus rectus“ laikinoje „kakofonijoje“?

„Šiandienė filosofija“ – ir pirma aristotelizmo sritis

Nebus lengva „dizainuoti“ šiandienių filosofijų planimetriją ar kartografiją: kaip filosofijų srovės ir bangos keliasi ir panirsta, savo „momentumą“ perteikia, pasikeisdamos – tai nebėra panašu į Richardo Strausso „Alpių simfoniją“, daugiau į M. K. Čiurlionio „Jūros“ simfoninę poeziją!

Bet mes galime būti tikri: kai kalbama apie „analitinę filosofiją“, „loginį empirizmą arba pozityvizmą“, „eliminatyvinį materializmą“ ir „reduktyvinį fizikalizmą“; kai faktiškumas turi būti absoliutus ir imanencija radikali; kai matematika imta laikyti viso mokslo modeliu, kai etikos vietoje atsiranda tik statistika – tada mes būname filosofijos „aristotelizmo pusėje“!

Iliustruoti noriu tik „fizikalizmą“ – ir tai su minties eksperimentu „Mary“: Mary yra optikos jutimo mokslo specialistė ir dirba juodame-baltame laboratoriume. Savo aparatūra gali matuoti tiksliai visas skirtingas spalvų bangas – o jos monitoriai irgi tik rodo juoda-balta. Dabar toks klausimas – minties eksperimentas: jei ji (Mary) išeitų į lauką ir savo akimis pamatytų spalvotus objektus, arba jei tik jai būtų duotas spalvotas monitorius – ar tada daugiau patirtų apie spalvas? – Šiuo minties eksperimentu Frank Jackson norėjo argumentuoti prieš „fizikalizmą“, kuris tuo atžvilgiu teigtų, kad Mary savo aparatūros dėka visa žino apie spalvas.

Dar iliustruoti noriu „radikalią imanenciją“ – dalyvavau kartą presencijos seminare su šia tema, ir semiu dabar iš savo atminties: Gilles Deleuze, jo paskutinis autorinis raštas buvo „L‘immanence: un vie … “ Įdomu man buvo, kaip čia visa, ką mes norime vadinti transcendencija, yra įtraukta į imanenciją, jos „pagauta“. Šitaip Deulezės „transcendentinis laukas“ man primena A. Einšteino „(visatos) erdvės apgaubimą atgal“ – netgi Augustino „cor curvum in se“ (t. y. širdies nusigręžimą visada atgal į save)  (žr. Agamben 79. 90).

Daugeliui mano skaitytojų bus artimesnė J. Racingerio trumpa teologinė kultūros istorijos apžvalga jo „Įvado į krikščionybę“ pradžioje: tokios, pasak jo, yra žmonijos visuomenės ir minties epochos: „magija – metafizika – (gamtos)mokslas“. „Tiesa“ buvo tai, ką buvo galima suvokti (logos); toliau, kas atsitiko (factum); toliau, ką galima daryti (faciendum)  (Ratzinger 34 s.).

Taigi, mūsų epochą dabar žymi „praxis“: svarbu yra tik tai, ką galima daryti! Aišku, kad tai yra „Aristotelio pusė“: žinoti daiktus savyje ir vartoti juos savo naudai. Tuo dar labiau aiškėja, kad Platono „bonum“ (= gėris) dingsta – su dideliais klausimais: politikoje (pvz. dėl branduolinių ginklų – primindamas K. Jasperio inicijuotą diskusiją), ekonomikoje (su globalizacija – kurią J. Ziegleris savo „manifeste“ vadina „procesą su keletu laimėtojų ir daugeliu pralaimėtojų“), ir žmogaus gyvenime (bio-etika – su naujomis IVF, in-vetro fertilizacijos, ir nuomuotos motinystės problemomis) … „verum quod faciendum“: tikrai dabar kyla klausimas, „ar viską galima daryti (= yra leidžiama, gera), ką gebame daryti?“ – Pridėti dar noriu tikėjimo kongregacijos prefekto, kardinolo Racingerio, atsakymą į minėtas bioetikos problemas: „kiekvienas vaikas, kuris ateina į pasaulį, turi teisę į savo tikrą tėvą ir į savo tikrą motiną, ir būti gimdomas meilės būdu“ – šitaip tikrina garsus „documento Ratzinger“, tarp kitos medžiagos mano egzaminui kaip popiežinis nuodėmklausys („penitenziere apostolico“)!

Dar vieną kartą randame aristotelizmą kardinolo Racingerio disciplinuotose teologijos kryptyse: „L. Boffo išlaisvinimo teologijoje (arba: „religijos politinės valios ribose“?); H. Kiungo racionalistinėje teologijoje (arba: „religijos gryno proto ribose“?); E. Drewermano psichologinėje teologijoje (arba: „religija psichės paveikslų kalbos ribose“?).

Ar šiandien dar yra platonizmo krypties filosofų?

Du iš jų noriu pristatyti, ir tai yra Michel Henry su savo „gyvybės fenomenologija“; toliau – jau pažįstamas E. Levinas ir jo „kitojo fenomenologija“.

Būtent dėl M. Henry neatsisakiau „Mary“ minties eksperimento. Nes, kai jis kalba apie „pasaulio tiesą“, jis pristato minėtą „fizikalizmą“ kaip „reduktyvinį“. Pasak jo, šiandieninis mokslas, ir jį atitinkanti filosofija, redukuoja istorijos tiesą į nurašytus faktus; gyvybę redukuoja į chemiją, chemiją – į fiziką, fiziką – į matematiką. Pagaliau, iš gyvo žmogaus lieka vienas algoritmas (žr. Henry, 51-78; yp. 59).

Tokia yra „pasaulio tiesa“ – ir kalendorius pasidaro „dienų kapinėmis“, ir istorijos knygos – „metų kapinėmis“.

Sekdami M. Henry‘ą matysime, kad tikra ir gyva tiesa yra Tas, kuris apie save sako: „Aš esu tiesa – ir gyvenimas“.

Pradžioje – be pradžios – yra patį save gimdanti gyvybė, ir gyvybė būtinai – ir lygiai amžinai – gimdo gyvybę, gimusį Pirmgimį. Kad mes (žmonės) turėtume gyvybę – tikrą, gyvą gyvybę – esame pakviesti dalyvauti pirmapradėje ir amžinai gimusioje gyvybėje. Jau girdime šv. Augustino kalėdinius žodžius: „filii cum Filio“; Dievo Sūnaus įsikūnijimu mes tapome „sūnūmis (ir dukromis) su viengimiu Sūnumi“ (žr. Henry, 79-99; yp. 77).

Ką daugiau dar minėti apie E. Leviną – su kurio platonizmu mes jau susipažinome?

Iš tikrųjų, Levinui kartu su Platonu „bonum“ viršija „esse“; ir toliau Levinas nori, kartu su Platonu, peržengti į „bonum“ idėjos „anapus“ („vien pabandžius tai įsivaizduoti, imsi drebėti“ – Levinas, 28). Apie tai reikės atskirai kalbėti. – Aš tik dar noriu interpretuoti du šv. Pranciškaus žodžius E. Levino „kitojo fenomenologijos“ fone.

Čia yra Pranciškaus raginimas: „kiekvieną kitą vertinti aukščiau už save!“ – Kaip tai yra galima – realiai, ir vien logiškai? Kitas žmogus yra tikrai kitas – ir ne dar vienas toks kaip ir aš, daugiau ar mažiau panašus į mane. Kai aš leidžiu kitam žmogui pasilikti kituoju, jis man pasidaro transcendencijos pėdsaku. – Su evangelija mes jau esame pripratę atpažinti kitą žmogų Kristaus dabartinumo sakramentu; mes mėgstame taipogi giedoti: „ką padarėt vienam iš mažiausiųjų brolių, tą padarėte man … “ Duoti valgyti, gerti, apsirengti – iš tikrųjų, yra reikalinga suteikti pagalbą, tam tikrą, bet labiau dar „verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga“ yra išreikšti pagarbą, aukščiausią!

Kitas – iš dviejų paminėtų šv. Pranciškaus žodžių dabar yra: „sine proprio“ (be nuosavybės) – kad broliai nieko nepasisavintų!

Mes esame pripratę suprasti šį Pranciškaus žodį „legaliai“ – ir tokie buvo pirmajame ordino amžiuje neturto ginčai tarp „spiritualų“ ir „konventualų“: kiek mes galime turėti, kiek mums reikia turėti, kad galėtume atlikti savo misiją Bažnyčioje? Arba: ko mes negalime turėti, kad pasiliktume ištikimi šv. Pranciškaus neturto sekėjai? Čia kyla šv. Pranciškaus testamento – legaliai – galiojimo klausimas: tik abitą, virvę ir kelnias? Siauru – spritualų – supratimu, jau tas brolis, kuris turi nosinę arba peiliuką – mano klasikinis pavyzdys – būtų „šėtono kepsnys“!

Ir dar, asketiškai esame pripratę suprasti šitą Pranciškaus išsireiškimą: „be nuosavybės“: kad daiktų trūkumas būtų jaučiamas, skaudus – šitaip nuopelningas: „daug žadėjome, daugiau mums yra žadėta“. Koks turi būti mūsų neturtas: „usus simplex“ (viskas paprasta); arba „usus pauper“ (varganai, bėdnai)?

„Sine proprio“ – pats Pranciškus perspėja, kad brolis ir dorybes, gerus darbus – neturtą, maldą, pasninką – gali pasisavinti, ir tuo pasididžiavęs – jau neturėdamas nuolankumo – praranda ir neturtą, ir visas dorybes, ir laukiamus nuopelnus!

E. Levino „neturtas“ nėra mažiau radikalius, kai jis mus kvečia „išeiti iš būties“, atsisakyti to, ką jis pavadina „conatus essendi“ (tai būtų panašu į mums pažįstamą „kovą už išlikimą“), „inter-esse“ (lyg gyvenimas būtų nuosavybė – kapitalas su palūkanomis).

„Išeiti iš šavęs“ mus neseniai ragino ir popiežius, ir generalinis ministras. „Kai išeinu iš šavęs“, sako Maistras Ekehardas, „Dievas privalo įeiti į mane ir pripilti šią tuščią vietą. – O nėra žmogaus – kiek jau jis būtų palikęs save (atgal) – , kad ne toliau turėtų palikti save!“

Pastaba: Nėra lengva skaityti – ir cituoti – Leviną. Jis pats rašė, kad šią knygą rašė su „sulaikytu kvėpavimu“; kad šią knygą reikia skaityti lėtai ir daugelį kartų. – Tai dar parodo, kad knygos „turinys“ yra pristatomas kaip „I. skyrius“, ir tai yra tarsi atskiras raštas. Turinio ir I. skyriaus antraštė apibendrina visus skyrelius: „Būti (esse) ir išsilaisvinti nuo būti (esse) – nuo buvimo sąlygų (Levinas 19).

Pranciškonų teologinė mokykla šiandien

Sakoma „pinigai valdo pasaulį“ – ar tai mums reiškia, kad „Aristotelis valdo šiandienį pasaulį“?

Iš tikrųjų, daug kas šiandienio pasaulio visuomenėje eina aristotelizmo kryptimi. Bet matėme, kad irgi Platonas ir galingas jo tradicijos atnaujintojas ir tęsėjas Augustinas turi savo sekėjų šiandieną.

Ypatingai mums yra siūloma susipažinti su gyvybės ir su kitojo fenomenologija ir bendrauti su ja.

O kad pati pranciškonų teologinė mokykla dar yra gyva, kad jos balsas girdisi visame pasaulyje, tai mums rodo popiežiaus Pranciškaus enciklikos „Gaudium evangelii“ ir „Laudato si“.

Kai „Gaudium evangelii“ kalba apie žmogaus nelaimę, kai jis apsiriboja savo pasaulio daiktais – ir savo sugebėjimu ir žinojimu – valdymo ribose – ar tai nėra paplitusio aristotelizmo kaltinimas? – Kai jis kviečia peržengti valdomo ir turimo pasaulio ribas, patirti Dievo duotą gyvenimo pilnatvę – ar jis mūsų neveda virš „esse“ į „bonum“ – ir į tai, kam mums dar trūksta žodžių (žr. Levinas 28).

Kai aš gegužės mėnesį buvau Romoje, dėl bibliotekos, ten, Antonianume, pranciškonų universitete, tarp 2017 metų naujų leidimų radau šią publikaciją: Sorella madre terra: Radici francescane delle ,Laudato si‘ (Sesuo-motina žemė: enciklika ,Laudato si‘ ir jos pranciškoniškos šaknys). Pernai išleistas originalas, ispanų kalba, dar sako: Raíces de la ,Laudato si‘: ecología francescana (Enciklikos ,Laudato si‘ šaknys: pranciškoniška ekologija). Čia atrodo, kad dabartinio popiežiaus enciklika nėra kas kita, nei pranciškonų teologijos tęsinys ar aktualizacija. Iš tikrųjų, šiandieniame pasaulyje dar garsiai ir stipriai skamba pranciškonų teologinės mokyklos balsas!

Nuorodos bibliografijai

Agamben, Giorgio.  Bartleby oder die Kontingenz. – Die absolute Immanenz.  Vert. iš ital., Maria Zinfert, und Andreas Hiepko.  Berlin: Merve, 1998.  (Agamben)

Gilson, Etienne. The Philosophy of St. Bonaventure.  Vert. iš pranc., Illtyd Trethowan, ir Frank J. Sheed. Paterson, N. J.: Anthony Guild, 1965. – Mano vertimas – laisvas ir su aiškinimais skliausteliuose – yra iš anglų kalbos, bet galėjau jį patikrinti su originalu, ir palyginti visą su pagrindiniu tekstu lotynų kalba; Gilsono originalas ir Bonaventūros Opera Omnia atsiranda Klaipėdos Pranciškonų studijų bibliotekoje.  (Gilson)

Henry, Michel.  „Ich bin die Wahrheit.“ Für eine Philosophie des Christentums.  Vert. iš pranc., Rolf Kühn.  Pratarmė, Rudolf Bernet.  Freiburg/München: Alber, 1997. – Originalas: C’est Moi la Verité. Pur une philosophie du christianisme.  Paris: Du Seuil, 1996.  (Michel)

Lévinas, Emmanuel.  Jenseits des Seins oder anders als Sein geschieht.  Vert. iš pranc., Thomas Wiemer.  Freiburg/München: Alber, 1997. – Originalas: Autrement qu‘ être ou au-delà l’essence.  Nijhoff, 1978.  (Levinas)

„Mary – Gedankenexperiment“.  Wikipedia.de. 2017-08-23.

Ratzinger, Joseph.  Einführung in das Christentum: Vorlesungen über das Apostolische Glaubensbekenntnis.  München: Kösel, 1968.  (Ratzinger) – Kartą Kretingos Špitolėje gavau nemokamai šio Racingerio Įvado į krikščionybę – Katalikų pasaulis, lietuvių kalba – 50 arba dar daugiau egzempliorių; galėjau jas laisvai išdalinti studentėms Kretingos „Kolegijoje“.

Kitų autorių paminėjimai arba aliuzijos į juos yra iš mano atminties – kaip ir atitinkamose vietose, gal ne iki galo nuosekliai – pažymėta.

T. Leopoldas Scheifele ofm

Kalbos redaktorė: Živilė Aleksandravičiūtė, B. A.

2017-08-29T13:57:26+02:00