Pranciškoniškųjų studijų ciklas: „De bono pacis“

Autorius: t. Leopoldas Scheifele OFM

Santrauka

„Nuo vyskupo Rufino traktato ,De bono pacis’ iki Asyžiaus sutarties ,Pro bono pacis‘: Taikos vizijos ir keliai jauno Pranciškaus mieste[i]“. Šis Rufinas buvo Asyžiaus vyskupas šv. Pranciškaus gimimo metu ir čia nekalbama nei apie miesto globėją šv. Rufiną, IV a. kankinį, nei apie vyskupą Guidą, su kuriuo draugavo šv. Pranciškus. Šiame straipsnyje kapucinas Niklas Kuster pristato vyskupo Rufino traktatą „De bono pacis“. Tada jis aprašo Asyžiaus socialinius ir politinius konfliktus bei taikos procesą, kuris baigėsi taikos sutartimi „Pro bono pacis“ ir kuris, autoriaus nuomone, buvo įkvėptas šio vyskupo traktato ir pamokslų. Pagaliau autorius mums parodo naują šv. Pranciškaus broliją kaip dar autentiškesnę šio taikos traktato realizaciją.

Šis straipsnis „De bono pacis“ mano tekstų „Pax-et-bonum“ cikle, remiasi šiuo Niklauso Kustero straipsniu. Papildomai pavyko įsigyti vyskupo Rufino traktato[ii] ir Asyžiaus sutarties[iii] originalus. Tačiau aš nepristatysiu viso traktato, apsiribosiu ten išdėstytomis trigubomis „taikos tarp žmonių“ formomis, kurias Rufinas pavadina „Egiptu“, „Babeliu“ ir „Jeruzale“. Kitaip negu Kusteris, aš šioms trims taikos formoms pridėsiu jų realizaciją tuometinėje istorinėje situacijoje. Straipsnio trečioje dalyje ieškosiu kaip šiandien pasireiškia šios trys taikos formos.

Rufino traktatas „De bono pacis“

Būtent 1181 m., kai gimė Pranciškus (Giovanni Bernardone), Asyžiaus vyskupas Rufinas, žymus tuometinis kanonistas, Bolonijos universiteto dėstytojas, amžininkų pramintas „vir clarissimus“, parašė savo traktatą „De bono pacis“. Šiame traktate vyskupas ir kanonistas pristato „taiką“ pagal visas galimas dimensijas: Dievo taiką – savyje ir su žmonėmis; velnio taiką – savyje ir su žmonėmis; angelų taiką – savyje ir su žmonėmis; žmonių taiką – savyje ir su žmonėmis. Tačiau šįkart norėčiau apsiriboti žmonių tarpusavio taika. Ši taika, pasak Rufino, pasireiškia trimis formomis, kurias jis pavadina: „Egipto“, „Babelio“ ir „Jeruzalės“ taikomis.

Egipto taika

Egipto taika – lyg velnio ir piktųjų taika – nėra teisinga taika. Ji skaldo žmones, ir vieni ima viršų prieš kitus. Ji sukuria neteisingą tvarką, kur neteisybė lieka nenubausta. Išdidumas ir puikybė sukietina žmonių širdis ir jie eina tiesiai į pražūtį. Tarp šių žmonių, kurie stoja prieš Dievą, nėra bendravimo. Prieš tokią „taiką“, pasak Rufino, reikia kovoti apaštalo Pauliaus žodžiais ir uolumu.

Babelio taika

Babelio taika pagrįsta tuo, kad žmones vienija bendra giminystė. Jie turi vieną gimdytoją (parente), yra vienos prigimties, net tam tikra prasme Dievo prigimties. Visgi Babelio taika, aiškina kanonistas, yra ir natūrali teisybė, kurioje gali dalyvauti ir netinkintieji. Žmonės yra lygūs – vienodai gimsta, vienodai miršta. Pasaulis yra visų žmonių bendri namai, nuostabiai gražūs ir pakankamai turtingi visiems.

„Babelio taika“ tuomet reiškia, kad žmonės turėtų lygiai vartoti pasaulio turtą, laisvai viskuo pasidalinti – juk kas yra dovanota, tas lieka amžinai! Tačiau nebūtinai taip vyksta, kad visi turi po lygiai arba kad daugiau ir mažiau turintieji gražiai draugauja. Pavojus šiai taikai yra pavydas, geidulys, gobšumas.

Jeruzalės taika

Giotto: San Damiano Nukryžiuotasis prakalba šv. Pranciškui

Nepaisant to, kad Rufino traktate Babelio taika yra vadinama natūralia teisybe, kuri pagrįsta universalia žmonių brolyste, kylančia iš vieno gimdytojo Dievo, ką dar mums gali pasiūlyti „Jeruzalės taika“?

Jeruzalės taikoje gali dalyvauti vien tikintieji, kurie formuoja Dievo šeimą, o kartu ir mistinį Kristaus kūną. Jie yra apdovanoti Šventosios Dvasios dovanomis, kurios juos – ateinančius iš skirtingų tautų, kalbų ir kultūrų – suvienija į vieną širdį ir sielą: vienas jums duotas tikėjimas, vienodi tikslai ir papročiai. Visi apaštaliniai paraginimai apie vienybę remiasi šiuo pagrindu.

O kaip pasirodo ši Babelio taika konkrečiame tikinčiųjų ir jų bendruomenių gyvenime? „Babelyje“ buvo džiaugsmas, o „Jeruzalėje“ yra laimė. Ten valdė teisybė, čia valdo gailestis (pietas = pagarba) ir nuolankumas (humilitas = bendrystė). Tada nusižengimai buvo nubausti, o dabar jie yra atleisti. Valdymo vietoje atsiranda tarnystė.

Ar viskas dabar yra galima ir priimtina? Ne, eretikus ir schizmatikus reikia pašalinti. Ir „Jeruzalės taika“ dar nėra tobula, tam reikia sulaukti dangiškos taikos.

Istorinė šių taikos formų realizacija

„Egiptas“

Tuo pačiu metu, kai vyskupas Rufinas rašė savo traktatą „apie taikos gėrį“, Asyžiuje ir jo apylinkėse vyko stiprūs konfliktai. Kai imperatorius Henrikas VI turėjo atiduoti Asyžių popiežiui Inocentui III, (interregnum = be valdytojo metu), 1198 metais Asyžiaus gyventojai nugriovė pilį ir iš jos akmenų pastatė miesto mūrus. Tuo atžvilgiu A. Rotzetteris kartą paminėjo, kad Pranciškus, atnaujindamas Porciunkulės bažnytėlę, jau galėjo pasinaudoti savo mūrininko patirtimi.

Kitais metais, 1199-aisiais, Asyžiuje įvyko tikra revoliucija – vadinamieji minores (verslininkai, amatininkai) išvarė maiores (bajorus, dvarų ir žemės savininkus) iš miesto ir padegė jų namus. Šie maiores pabėgo į Perudžiją, tarp jų buvo ir Klaros šeima. Su Perudžijos galiūnų pagalba Asyžiaus pabėgėliai norėjo atkariauti savo nuosavybę. Mūšis įvyko 1202 metais prie Kolestrados (Collestrada). Pranciškus kovojo su asyžiečiais, kurie buvo nugalėti, ir metus laiko praleido nelaisvėje.

Po metų Asyžiaus baronai, toliau remiami Perudžijos pajėgų, sugrįžo į Asyžių ir ten diktavo taikos tarp maiores ir minores sąlygas. Jos buvo išdėstytos „charta pacis“, įsigaliojusioje nuo 1203 m. Šios taikos sąlygos buvo tokios: minores turėjo atstatyti maiores sudegintus namus bei mokėti mokesčius – pinigais arba darbais. Šis feodalistinis įpareigojimas buvo vadinamas homitium, o tai reiškia, kad žmogus yra vieno „žmogaus žmogus“. Maiores už tai žadėjo apsaugoti miestą, apginti jį nuo išorinių priešų.

Šita „taika“ buvo, kaip istorijoje daug kartų yra atsitikę, laimėtojų diktatas. Karai, revoliucija ir taikos diktatas pagal Rufino klasifikaciją yra lengvai atpažįstami kaip „Egipto taika“.

„Babelis“

1203 m. taikos sutarties sąlygos nebuvo įvykdytos, pavyzdžiui, atstatyti sugriautus namus. Tada sugrįžę bajorai pasistengė sukurti naują taikos sutartį su Asyžiaus gyventojais. Kaip teigia Kusteris, ši nauja sutartis buvo galima dėl Perudžijos mero tarpininkavimo ir dėl vyskupo Rufino tiesioginės ar netiesioginės įtakos. Iš Perudžijos sugrįžę bajorai (maiores) sutiko su Asyžiuje likusiais žmonėmis (homines populi) susivienyti į vieną piliečių bendriją (comunità). Šitaip iš traktato „De bono pacis“ atsirado sutartis „pro bono pacis“, pasirašyta 1210 metais.

Taikos sutarties subjektas dabar buvo comunità (miesto visuomenė, bendruomenė su savo demokratiškai išrinkta vyriausybe). Taikos sąlygose svarbiausia buvo tai, kad žmonių priklausomybė bajorams (homitium) buvo panaikinta. Ši feodalizmo priklausomybė pasibaigė. Visi buvo laisvai išpirkti iš skolos ir pareigos.

Ar ši taikos sutartis „Pro bono pacis“ dabar atspindi „Babelio taiką“? Ar ne visi žmonės – lyg broliai ir seserys – yra lygūs ir bendrininkai? O mieste laisvas buvo tik tas žmogus, kuris galėjo išsipirkti iš skolos arba pareigos. Toliau už miesto sienų feodalinių ponų žemdirbiai (villani) ir toliau liko priklausomi žemei ir jos savininkui. Nepaisant viso to ribotumo ir netobulumo, taikos sutartis „pro bono pacis“ yra didelis žingsnis „Babelio taikos“ link.

„Jerusalem“

Ši Asyžiaus miesto taika yra beveik vyskupo Rufino „Babelio taika“. O prie miesto sienų ir už jo sutarties ribų atsiranda nauja comunità: mažesniųjų brolių brolija, kuri jau įgyvendina „Jeruzalės taiką“. Ten, prie Asyžiaus sienų, formuojasi lygių narių bendrija, sudaryta iš visų socialinių luomų ir sluoksnų: turtingieji savo turtą išdalija vargšams, advokatai ir dvasininkai atsisako savo privilegijų. Per savo neturtą visi broliai dalijasi bendru visos žemės turtu. Minoritas (paprastumas) visiems suteikia tą patį Dievo vaikų orumą.

Jų bendravimas su žmonėmis nepažįsta ribų – visi, atstumti iš Asyžiaus miesto bendruomenės, marginalizuoti žmonės yra jų draugai – net iki raupsuotųjų.

Šios bendrijos valdymas yra broliškas – bendras Evangelijos ir Šventosios Dvasios klausymasis. Grupės vyriausiasis yra vadinamas ne „pirmininku“ (prioru), o „tarnu“ (minister et servus).

Kusteris vadina šią pirmąją pranciškonų bendriją, gyvenančią „Jeruzalės taikoje“, realia pranašyste. Svarbu, kad čia nekalbama apie comunita’i priešingą modelį. Kaip toks jis išeitų į politikos sritį – į entuziastų komunizmą, kaip ne kartą pasitaikė istorijoje – ir prarastų visą žavesį.

O „reali pranašystė“, panaši į pranašo Ezechielio garsius ženklus, yra galinga ir sėkminga. Galėtume sakyti „reali utopija“: ne iš šio pasaulio ir ne pagal šį pasaulį – tačiau įsikūnijusi tikroje vietoje ir laike, lyg pasaulio vidinis organas, lyg jo širdis.

Pirmieji penki pranciškonai kankiniai

Dabartinė situacija

„Egiptas“

Po Sovietų Sąjungos žlugimo buvo momentas, kai pasaulio lyderiai – M. Gorbačiovas ir G. Bushas – pradėjo kalbėti apie „naują pasaulio tvarką“, ir žmonės ėmė svajoti apie gyvenimą be didelės įtampos ir baimės.

Be abejo, dabartiniai sunkūs nesibaigiantys kariniai konfliktai pagal vyskupo Rufino klasifikaciją atspindi „Egipto taiką“, kuri nėra taika!

„Babelis“

Ar galime tai, kas kartą buvo „jėgų pusiausvyra“ (balance of powers), su vysk. Rufinu pavadinti „Babelio taika“? Tuo atžvilgiu negalime pamiršti, kad British Empire anuo metu buvo išsiplėtusi karo veiksmais kraštuose, priverstuose tapti imperijos kolonijomis. Iš „jėgų pusiausvyros“ vėliau pasidarė „teroro pusiausvyra“.

Atrodo, kad jokia imperija yra negalima „Babelio taikoje“ – broliškoje lygybėje ir bendravime. Ir pačios Jungtinės Amerikos Valstijos yra gimusios su karų ir genocidų sąrėmiais.

Globalizacija nesukūrė suvienyto broliško pasaulio – ji pagilino atskirtį tarp turtingųjų ir vargšų, valdančiųjų ir jų vergų. Visus vienija tik eikvojimas šiaurės pusrutulyje ir bėda bei badas pietuose. Atrodo, kad „Babelio taika“ – broliškas visų žmonių gyvenimas ir laisvas jų bendravimas bei teisingas turto pasidalijimas lieka utopija.

Popiežius Pranciškus savo enciklikoje „Laudato si“ reikalauja „Babelio taikos“ ir rodo kelių jos link. Jis nėra vienas tame kelyje – jau dešimtmečius Mažesniųjų brolių ordinas kalba apie „taiką, teisingumą ir kūrinijos išsaugojimą“.

„Jeruzalė“

Kur šiandien įmanoma surasti „Jeruzalės taiką“, kai jau „Babelio taikos“ reikia maldauti ir reikalauti!

„Jeruzalės taika“ – kaip jau minėta – nėra modelis visuomenei, ją įgyvendinti gali tik charizmatinės grupės, kol jos leidžia, kas Šventoji Dvasia jas įgyvendintų ir išjudintų.

Ir Bažnyčioje, ir Ordine įvairiais laikais kyla naujos reformos grupės, kurios gana ilgai išlaiko pradžios dvasią ir gyvenimo būdą: „Jeruzalės taiką“. Būtų klaida sakyti, kad neverta kreipti dėmesio, nes greitai vėl bus kaip buvę (geriausiu atveju kažkas panašaus į „Babelio taiką“).

Irgi nebūkime vangūs atpažinti „Jeruzalės taikos laipsnį“ grupėse ir judėjimuose – pats vyskupas Rufinas atpažįsta, kad ši taika šioje žemėje nėra tobulai pasiekiama. Tuo atžvilgiu galime sakyti: „Laukdami tavęs ateinant“!

Išvados

Per ilgai žmonija savo istorijoje gyvena „Egipto taikoje“, kuri nėra taika.

„Babelio taikos“ galime reikalauti, ją puoselėti ir netgi ją sukurti.

Dėl „Jeruzalės taikos“ galime džiaugtis, kai kas nors vėl tokią taiką mums parodo – kaip dabar daro „Emauso bendrija“ ir daugelis kitų naujų judėjimų. O galutinio šios taikos išsipildymo turime laukti, kol ateis „dangiškoji Jeruzalė“.

Parengė t. Leopoldas Scheifele OFM

Išnašos

[i] Kuster, Niklaus: Von Bischof Rufins Traktat „De bono pacis“ zu Assisis Pakt „pro bono pacis“: Friedensvisionen und Friedenswege in der Stadt des jungen Franziskus.  Wissenschaft und Weisheit, 76/2 (2013), 163-196.

[ii] Rufini episcopi: De bono pacis ex. codices Bambergensi et Tegernseensi.  In: Pezii, Bernardi: Biblioteca ascetica, 9.  Ratisbonae 1726, 1-110.  Platinta: Migne, Jacques Paul: Patrologia Latina, 150.  Paris 1880, 1591-1688.

[iii] Bartoli, Langeli, Attilio:  La realtà sociale di Assisi ed il patto del 1210.  In: Assisi al tempo di san Francesco: Atti del convegno internazionale, Assisi 13-16 ottobre 1977.  Assisi 1978, 324-328.

2017-05-29T13:40:22+02:00