Rytų Bažnyčių kongregacijos prefekto kardinolo Leonardo Sandri laiškas dėl Didžiojo penktadienio rinkliavos Šventajai Žemei
Gavėnios kelionė, kurią dabar keliaujame, kviečia mus pažvelgti į tikslą: esame pašaukti sekti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų iki pat Golgotos ir paskui nužengti kartu su Juo į kapą tol, kol patirsime visada naują ir atgaivinančią Jo prisikėlimo jėgą. Mūsų tikėjimui brangios šventosios vietos yra šio neeilinio įvykio apčiuopiamas liudijimas, įvykio, kuris perkeitė žmonijos istoriją ir atvėrė ją naujai vilčiai.
Būtent iš šių šventų vietų Velykų žinia pasklido po visą pasaulį ir tebėra skelbiama. Bėgant šimtmečiams šiuose regionuose nenutrūkstamai tęsiasi krikščionių bendruomenės egzistencija nežiūrint to, kad tai kainavo didžių aukų ir kankinystės. Rytų Bažnyčia yra Sekminių pradėtos universalios Bažnyčios veido dalis.
Bendrystės ir dalyvavimo už mus mirusio ir prisikėlusio Kristaus gyvenime jausmas mus ragina ir šiais metais rūpintis svarbia iniciatyva – Rinkliava Šventajai Žemei – dėl mus siejančio brolystės ryšio, kuris jungia Visuotinę Bažnyčią su Motina Jeruzalės bažnyčia. Šventasis Tėvas 2016 m. birželio 16 dieną visų organizacijų, dirbančių dėl pagalbos Rytų Bažnyčiai, asamblėjos (ROACO) proga tarp visų dalykų užsiminė ir apie vykstančius restauracijos darbus mūsų Viešpaties Gimimo Bazilikoje Betliejuje ir Kristaus Kapo Bazilikoje Jeruzalėje, bei priminė, kokia svarbi yra ne tik Bažnyčios prezencija Šventojoje Žemėje, bet ir „šventųjų vietų ir šventovių išlaikymas, kuris taip pat yra įmanomas Didžiojo penktadienio rinkliavų dėka, rinkliavų, renkamų kiekvienais metais ir prasidėjusių nuo palaimintojo Pauliaus VI nuostabios intuicijos”. Dėl daugelio žmonių, tiek katalikų, tiek ir ne, dosnių aukų šių dviejų Šventų vietų – krikščionybės bendrojo palikimo – restauracijos darbai neša pastebimų rezultatų.
Šiandien išpažinti krikščionių tikėjimą Artimuosiuose Rytuose, kaip žinome, yra labai nelengva. Ypač nėra lengva Irake, Sirijoje ir Egipte. Tuose kraštuose krikščionių bendruomenė patyrė, kas yra kraujo ekumenizmas, ir kur kiekvienas tikintysis turi kovoti su kasdiene pagunda palikti savo gimtąją žemę ar net savo paties tikėjimą. Šiuose kraštuose, kaip ir kitose Artimųjų Rytų regiono šalyse krikščionys dažnai susiduria su įvairiausių formų spaudimu ir diskriminacija, kurie diena iš dienos žeidžia jų kasdienes gyvenimo sąlygas.
Tokiame kotekste išlaikyti gyvą viltį yra be galo sunku, ir tuo pačiu metu be galo svarbu. Mažytė krikščionių prezencija Artimuosiuose Rytuose yra reikalinga to palaikymo ir visos Bažnyčios artumo. Reikia palaikymo, kuris yra ir nuolatinė malda už juos. Reikia taip pat ir konkretaus ekonominio palaikymo, kaip jau šventasis Paulius rašė dėl pirmosios rinkliavos Jeruzalei: „Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją” (2 Kor 9, 7).
Dar kartą ačiū visai Bažnyčiai už dosnumą, kuris tampa konkrečiu ir regimu per Didžiojo penktadienio rinkliavą. Šventosios Žemės katalikų bendruomenė, būtent Patriarchalinė Jeruzalės vyskupija, Pranciškonų Šventosios Žemės Kustodija ir kitų pavadinimų, tokių kaip rytų bažnyčios Graikai-melkitai, Koptai, Maronitai, Sirai, Chaldėjai, Armėnai – kiekviena su savo vienuolijomis ir visokiausiomis organizacijomis gali padėti vietiniams vargšams ir kenčiantiesiems be jokių skirtumų iš įvairiausių etninių grupių ir net skirtingų tikėjimų.
Parapijos rūpinasi jais pastoracijoje ypatingą dėmesį skirdami vargšams. Mokyklos yra susitikimo vieta tarp krikščionių ir musulmonų tam, kad kartu ruoštų ateities kultūrą, kupiną pagarbos ir bendradarbiavimo. Ligoninės ir ambulatorijos, prieglaudos, įvairūs susitikimų centrai nuolat priima visus kenčiančius ir reikalingus pagalbos, pabėgėlius ir atstumtuosius, įvairaus amžiaus ir religijos žmones, karo siaubo paliestas aukas. Kiekviena diena mums yra iššūkis ir negalime pamiršti milijonų mokyklinio amžiaus vaikų ir jaunuolių veidų, išbarstytų dėl smurto ir persekiojimų Sirijoje ir Irake. Jie yra priimti krikščionių mokyklų kaimyninėse šalyse būtent mūsų Didžiojo penktadienio rinkliavos dėka.
Kitas gyvybiškai svarbus Šventosios Žemės bažnyčiai elementas yra piligrimystė. Šią iniciatyvą turime nuolat skatinti. Keliaujant į šventas vietas ir prisiliečiant prie Kristaus pėdsakų yra įmanoma atgaivinti tikėjimą atrandant savo paties ištakas. Piligrimystė taip pat yra naujosios evangelizacijos forma ir priemonė. Be to, piligriminės kelionės yra vienas iš esminių resursų Šventosios Žemės krikščionių populiacijai. Pagal neseną statistiką, ne mažiau nei 30 proc. vietinės Betliejaus ir Jeruzalės bendruomenės gyvena ir dirba būtent piligrimų dėka.
Šiomis šventosios gavėnios pasiruošimo dienomis atnaujinkime ryžtą būti taikos kūrėjais, melsdamiesi ir dirbdami tol, kol ramybė apsigyvens kiekvieno žmogaus širdyje, ypač Šventojoje Žemėje ir Artimuosiuose Rytuose gyvenančių mūsų brolių ir seserų širdyse.
Jums, kunigams, vienuoliams ir tikintiesiems, kurie dirba dėl Didžiojo penktadienio rinkliavos sėkmės, turiu džiaugsmą perduoti gyvą Šventojo Tėvo pritarimą, kartu su Rytų Bažnyčių kongregacijos dėkingumu. Meldžiu tiems asmenims, jų pastoracinei tarnystei bei visiems tikintiesiems gausios Dievo palaimos. Linkiu visiems gerų šventų Velykų ir siunčiu broliškus sveikinimus Viešpatyje Jėzuje.
2017 Kovo 1 d.
Pelenų trečiadienis