Pranciškonas br. Rolandas Taučius: „Aš turiu šeimą, tik kitokią“

Vasario 2 d. minimas Viešpaties paaukojimas šventykloje ir pasaulinė Dievui pašvęstojo gyvenimo diena. Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyne gyvenantis brolis Rolandas Taučius OFM pasakoja, kaip ir kada atsirado vienuolystė bei kuo ji tebėra aktuali šių dienų visuomenės gyvenime.  

Iš Naujojo Testamento ir istorijos žinoma, jog pirmieji Jėzaus apaštalai buvo pasauliečiai, turėjo šeimas. Iš pasakojimo, kaip Jėzus pagydė Petro uošvę, žinome, jog ir pirmasis popiežius buvo šeimos žmogus. Kada ir kaip atsirado pašvęstasis gyvenimas?

Dabartinio pašvęstojo gyvenimo užuomazgos atsirado III amžiuje. Pirmasis pasaulyje plačiai žinomas vienuolis, apie kurį pradėjo rinktis pasekėjai, buvo šventasis Antanas, dykumų atsiskyrėlis. Jis yra gerbiamas ir Rytų, ir Vakarų Bažnyčiose. Įdomu, jog pašvęstojo gyvenimo lopšys buvo ne Romoje ar kur kitur, bet Egipte.

Antanas gimė apie 250 metus turtingų ūkininkų šeimoje, tačiau anksti tapęs našlaičiu, bažnyčioje išgirdo skaitomą Evangelijos ištrauką apie Jėzaus pokalbį su turtingu jaunuoliu. Joje Jėzus sakė, kad „jei nori tapti tobulas, parduok ką turi, išdalink vargšams ir sek paskui mane“ (Mt 19, 21). Tad jis pardavė paveldėtus 80 hektarų žemės, pinigus išdalijo vargšams, o pats pasirinko atsiskyrėlio gyvenimą. Tačiau Antanas mielai priimdavo žmones, kurie pradėjo eiti pas jį paguodos ar patarimo. Pats šv. Antanas gražiai atskleidė pašvęstojo gyvenimo esmę – patikti Dievui ir gyventi vien dėl Jo, kuris mums ir padovanojo šį gyvenimą. Netrukus jis sulaukė ir daugiau pasekėjų.

Dėka dykumų Antano, IV amžiuje atsirado šv. Bazilijaus regula, kurioje buvo apibrėžta tikslesnė vienuoliško gyvenimo forma. Dar vėliau ypatingą naujumą atnešė šv. Bebediktas iš Nursijos, suformulavęs mums žinomą benediktinų regulą su šūkiu „Ora et labora“ – malda ir darbas. Uždari vienuoliai, tokie kaip kamalduliai, cistersai, trapistai, remiasi benediktinų regula.

Tačiau dabar žinome daug pašvęstojo gyvenimo brolių ir seserų, kurie gyvena aktyvų visuomeninį gyvenimą, rūpinasi vargšais, ligoniais, pamokslauja. Koks vaidmuo šioje srityje teko pranciškonų įkūrėjui šv. Pranciškui Asyžiečiui?

XIII amžiuje iškilo mažesnieji broliai pranciškonai, kurie atskleidė kitą pašvęstojo gyvenimo pusę – tarnavimą žmonėms. Prasidėjo visiškai naujas vienuolystės etapas.

Kai Pranciškus Asyžietis svarstė, kokiai misijai Dievas jį kviečia, ar gyventi uždarą maldos gyvenimą, ar apaštalauti, Katalikų Bažnyčioje labai klestėjo benediktiniška tradicija. Melsdamasis jis suprato, kad ne žmonės turi eiti į vienuolynus, o jis pas žmones. Tad Pranciškus pirmasis pradėjo eiti į miestus pas amatininkus ir valstiečius, patraukdamas juos prie Dievo savo gyvenimo pavyzdžiu. Jis pasakė, kad vienuolynas yra ten, kur yra jo broliai. Svarbiausia ne fizinis pastatas, o bendruomenė. Jis norėjo ne tik melstis ir užsiimti rankų darbu, kaip darė benediktinai, bet būti šalia žmonių jų džiaugsmuose ir varguose. Todėl šv. Pranciškus Asyžietis ir savo pasekėjus vadino ne vienuoliais, o broliais, kurie yra ne užsidarę už vienuolyno sienų, bet esantys artimi kiekvienam sutiktam žmogui. Tai buvo radikaliai nauja pašvęstojo gyvenimo kryptis.

Kuo skiriasi pašvęstasis gyvenimas nuo kunigystės?

Labai didelio skirtumo nėra. Ryškiausias skirtumas tas, kad pašvęstojo gyvenimo broliai ir seserys gyvena bendruomenėje. Net ir atsiskyrėliai gyvena kažkur šalia vienas kito ir bent kartais susirenka kartu pašlovinti Dievą. Būdami kartu vienas kitą palaikome, sustipriname, padedame suprasti Dievo valią, nes Dievas kalba per bendruomenę ir kitus žmones. Mums yra lengviau išlaikyti maldos ritmą, nes brolijos turi konkrečią dienotvarkę, maldos grafiką. Tuo tarpu kunigas savarankiškai dėliojasi savo planus ir turi nuolat budėti, kad neapleistų maldos.

Visuomenėje ir Bažnyčioje vis atsinaujina kalbos, kad galbūt reikėtų atsisakyti celibato taisyklės ir leisti kunigams kurti šeimas, nes tikėtina, jog tuomet daugiau jaunimo pasirinktų kunigystės kelią. Kuo pašvęstasis gyvenimas ir visiškas atsidavimas Dievui tebėra aktualus šiais laikais?

Pašvęstojo gyvenimo broliai ir seserys savo tyliu darbu užkamšo net tam tikras socialinės sistemos spragas, valstybės neveiksnumą. Pavyzdžiui, Motinos Teresės seserys daugelį metų dirba su vargšais ir priklausomais žmonėmis juos maitindamos, tvarstydamos jų žaizdas, priglausdamos nakvynei. Ten, kur socialiniai darbuotojai ar dažnas iš mūsų nedrįstų pasilenkti prie purvino, prasmirdusio žmogaus, darbuojasi šios seserys.

Daug pašvęstojo gyvenimo seserų dirba su socialinės rizikos šeimomis ir jų vaikais, yra įkūrusios dienos centrus, organizuoja įvairius būrelius, vasaros stovyklas. Mes prisimename kenčiančius vaikus dažniausiai tada, kai įvyksta viena ar kita tragedija, o seserys ištikimai darbuojasi toje srityje ne vienerius metus.

Taip pat tebegyvuoja uždari, vadinamieji kontempliatyvūs vienuolynai, kuriuose gyvenantys vyrai ir moterys meldžiasi už pasaulį. Galima pagalvoti, kad jiems kažkas gyvenime nepasisekė, todėl jie nusivylė, užsidarė ir taip pasislėpė nuo visuomenės. Tačiau tai netiesa. Lankydamas, pavyzdžiui, šv. Klaros seseris, gyvenančias Kretingoje, matau, kaip jos tiesiog pulsuoja pasauliu, sielojasi dėl žmonių, dėl visuomenės gyvenimo. Jos seka naujienas ir visus skaudulius maldoje paveda Dievui.

Kontempliatyvūs vienuolynai, tokie kaip Betliejaus seserų vienuolynas Paparčiuose ar benediktinų vienuolynas Palendriuose vis dažniau tampa žmonių atokvėpio vieta. Vyrai ir moterys vyksta ten atgauti dvasinės ramybės, apmąstyti savo gyvenimą, ieškoti gilesnio santykio su Dievu. Tad uždari vienuolynai ir labai praktiškai tarnauja visuomenei kaip ramybės oazės.

Kaip ten bebūtų, jeigu kunigai turėtų šeimas, jie negalėtų visiškai atsiduoti savo tarnystei. Pavyzdžiui, kas kartą, kai vaikai ar žmona susirgtų, prioritetas jau būtų šeima, o ne tikinčiųjų bendruomenė. Pašvęstojo gyvenimo nariai yra tie, kurie visą savo gyvenimą padovanoja Dievui ir kitiems žmonėms.

Ar pats jaunystėje buvai pagalvojęs, kad turėsi ne žmoną ir vaikus, o tapsi broliu pranciškonu? Ar esi laimingas šiame kelyje?

Kai buvau dvidešimtmetis, įsivaizdavau, kad tikrai sukursiu šeimą bei turėsiu nuosavą kepyklėlę. Tačiau žvelgdamas iš šios dienos perspektyvos aš esu be galo laimingas pasirinkęs pašvęstąjį gyvenimą, kuris tikrai neuždaro ir nesuvaržo mano laisvės. Aš taip pat turiu šeimą, tik kitokią – mano šeima yra mažesnieji broliai ir mus supantys žmonės. Tai kitoks santykis, kita plotmė, tačiau ji man dovanoja džiaugsmą. Esu laisvas ir išgyvenu tikrą palaimą savo laiką dovanodamas kitiems, matydamas, kai žmogus šypsosi, išeina iš susitikimo paguostas, išklausytas ar atlikęs išpažintį.

Kalbino Monika Midverytė

2017-02-02T09:20:32+02:00