Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje baigta šv. Kristoforo freskos restauracija.
Dienraščio „Bernardinai.lt“ žurnalistė Ugnė Tulaitė savo straipsnyje „Tarp žuvų, pabaisų ir šventųjų – atverta šv. Kristoforo freska Bernardinų bažnyčioje” kviečia atidžiau pažvelgti į jos detales ir simbolius.
Šv. Kristoforo freska driekiasi nuo durų skliauto iki pat viršaus ir yra padalyta į du segmentus. Viršutiniame vaizduojama maždaug šešių metrų aukščio šventojo figūra, o apatiniame – šv. Jurgio kovos su drakonu scena.
Šv. Kristoforo freskos vaizdinė struktūra ir prasmė
Kaip rašo dailėtyrininkė Rūta Janonienė knygoje „Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje“ (2010), šventasis freskoje vaizduojamas tradiciškai: pasirėmęs žaliuojančia lazda, ant peties nešantis vaikelį Jėzų, kuris rankoje laiko atpirkto pasaulio rutulį. Freska nutapyta netoli pagrindinio įėjimo – taip, kaip viduramžių bažnyčiose dažnai komponuojamas šv. Kristoforo atvaizdas. Tikėta, pažvelgęs į šį atvaizdą žmogus išvengdavęs netikėtos mirties.
„Tad šv. Kristoforo paveikslas glaudžiai siejosi su laimingos mirties, laimingo transitus idėja – sielų išgelbėjimu iš šėtono pinklių ir pervedimu į Viešpaties prieglobstį. Tuo pačiu šv. Kristoforo figūra tarsi primindavo į bažnyčią einantiems tikintiesiems, kad nuolankiai ir su meile priimtų Kristų per Bažnyčios teikiamus sakramentus ir Šventojo Rašto žodį“, – rašo dailėtyrininkė.
Aplink šv. Kristoforo figūrą nutapytos jo ikonografijai įprastos detalės: iš bažnytėlės išeinantis, žibintu nešinas atsiskyrėlis, upės vandenyje prie šventojo kojų pavaizduotos įvairiausios žuvys ir fantastiniai gyvūnai (undinėlė su dviem uodegomis, undinėlė, grojanti būgneliu ir dūdele, trys žuvys su bendra galva), laivai.
Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos ministras br. Evaldas Darulis OFM atkreipia dėmesį, kad aplink šventojo įvaizdį gausu detalių, susijusių su pranciškoniškuoju dvasingumu: „Ta lazda, kurią laiko šv. Kristoforas, dažniausiai vaizduojama kaip pražydusi palmių šaka, lyg išleidžianti iš savęs gyvybę, kaip šakelė išskleidžia pumpurą. O čia – paprasti krūmeliai, tarsi kokio nors lietuviško medžio. Nežinau, ką norėjo pavaizduoti autorius, bet man, kaip lietuviui, tai atrodo labai lietuviška, artima mūsų aplinkai.“
Br. E. Daruliui OFM vandens ir žuvų detalės primena garsųjį šv. Antano pasakojimą. „Buvo epizodas, kaip šv. Antanas kovojo su eretikais. Jis norėjo jiems kalbėti apie tiesą, Dievą ir Bažnyčios mokymą. Ir tuo metu, kai jo niekas negirdėjo, pasirodo, jo klausėsi žuvys“, – pasakoja brolis pranciškonas.
Kompozicijoje – pamokslas žuvims
R. Janonienės teigimu, šis šv. Antano pamokslas žuvims į kompoziciją įterptas tam, kad išreikštų apaštališkąją Mažesniųjų brolių ordino veiklą ir nurodytų pagrindinį tikslą, dėl kurio skelbiamas Dievo žodis, – žmonių sielų išgelbėjimą.
„Lygiai taip pat yra epizodų ir iš pranciškoniškų šaltinių, kai asilas pagarbina Švenčiausiąjį Sakramentą. Kartais, kai žmogus nesupranta, kūrinija ateina į pagalbą mūsų tikėjimui“, – primena brolis Evaldas OFM.
Po šv. Kristoforo kojomis nutapyti įvairūs fantastiniai gyvūnai, tarp jų ir grojančios sirenos. Tai viduramžiais paplitęs erezijų, nuodėmių ir piktųjų dvasių įvaizdis. R. Janonienė rašo: „Sirenų vilionės Viduramžių Bestiarijuose buvo aiškinamos kaip visiška Kristaus-žvejo priešprieša: Kristus „gaudo“ žmonių sielas, kad suteiktų joms amžiną laimę, o sirenos savo muzika ir dainomis „žvejoja“, kad pasmerktų jas nesibaigiantiems kentėjimams. Neatsitiktinai viena iš sirenų freskoje pavaizduota visai šalia tinklą užmetusių žvejų valties.“
Kompozicijos kairėje, kur blogio jėgų veikimą akivaizdžiai iliustruoja šalia pabaisų pavaizduotos žmogų ir laivą ryjančios dvi bangžuvės, tęsiama žvejų-apaštalų tema: nutapytas žvejys, užmetęs į vandenį meškerę.
„Man, kaip žvejui, dar patiko, kad pažiūrėjus į freską norisi ten užmesti meškerę. Dažnai freskose vaizduojami žvejai, tačiau nesu matęs tokios, kurioje būtų pavaizduota užmesta meškerė. Tai man labai patiko“, – šypsosi br. Evaldas.
Pranciškoniški pasakojimai freskoje
Dešiniajame apatiniame scenos kampe pavaizduoti du ant kranto stovintys pranciškonai, kurie, R. Janonienės teigimu, veikiausiai vaizduoja šv. Pranciškų ir brolį Silvestrą. Susiejant jų figūras su šiek tiek aukščiau pavaizduotu miestu ir iš jo išbėgančiais demonais, sceną galima identifikuoti kaip demonų išvarymą iš Areco.
„Čia, kaip ir aukščiau pavaizduotoje poroje, vienas iš brolių vaizduojamas su rudu (observantų) abitu, kitas – pilku. Taip pabrėžiama įvairių ordino šeimų reikšmė žmonijos išgelbėjimo istorijoje, tačiau akcentas perkeliamas į observantiškąją pusę, nes pagrindiniai šventieji (šv. Pranciškus ir šv. Antanas) vaizduojami „rudi“, – rašo dailėtyrininkė.
Br. E. Darulis OFM čia įžvelgia ir kitą galimą nuorodą – šv. Pranciškaus stigmų įspaudimą. „Apačioje matomas brolis laiko pakėlęs rankas atvirais delnais. Jis neprimena šv. Pranciškaus įvaizdžio, ant jo delnų nesimato stigmų, tačiau delnų pozicija aiškiai nurodo pranciškonų istorijos dalį, kai jis Alvernos kalne gauna stigmas, tampa netgi fiziškai panašus į nukryžiuotąjį Kristų“, – teigia pašnekovas.
Jis svarsto: jeigu šioje freskoje vaizduojama būtent ši scena, tada šalia stovinčio brolio galėtų būti pavaizduotas ir brolis Leonas – vienas artimiausių šv. Pranciškaus bičiulių ir jo palydovas Alvernos kalne, kur, remiantis pranciškoniškąja tradicija, šventasis gavo stigmas.
Šis pranciškoniškas pasakojimo būdas – istorijų perteikimas vaizdais – buvo ypač svarbus laikotarpiu, kai daug žmonių nemokėjo skaityti.
„Broliai pranciškonai siekė parodyti Jėzaus ir šv. Pranciškaus gyvenimus suprantama forma. Būtent dėl to freskose atsispindi vadinamieji pranciškoniškų šaltinių įvykiai, to laiko istorijos. Lygiai taip pat mūsų bažnyčioje šalia šv. Kristoforo toje pačioje pusėje yra freskos, vaizduojančios šv. Pranciškaus gyvenimą“, – sako br. Evaldas OFM.
„Man turbūt gražiausia, kad, kai užlipau ant pastolių ir žiūrėjau visas freskas, be visų pabaisų, undinių, žuvų ir kitų dalykų, ten pamačiau ir pranciškoniškus vaizdus: brolį, atsisukusį į žuvis, ir žuvis, žiūrinčias į jį. Kadangi nėra to laiko aprašymų, kaip buvo tapoma freska, manau, žmogus, kuris visa tai mato, gali skaityti ir suprasti, ką jam kalba freska“, – priduria jis.
Kova su blogiu ir kankinystės liudijimas
Apatiniame freskos segmente plėtojama gėrio ir blogio kovos tema. Čia nutapytos pranašo Danieliaus viziją primenančios keturios pabaisos, viduramžių teologijoje aiškintos kaip Bažnyčios persekiojimų ir antikristinės kovos pranašystė.
„Pranciškonų mąstytojai šią eschatologinę pranašystę ir galutinės pergalės prieš Antikristą viltis siejo su savo ordino veikla, o šv. Pranciškų suprato kaip naujos epochos žmonijos išganymo istorijoje pranašą. Vilniaus freskoje šios pranciškoniškos eschatologijos idėjos išreiškiamos vienuolių figūromis, įkomponuotomis šalia keturių pabaisų“, – rašo R. Janonienė.
Kitoje dalyje plėtojama ir šv. Jurgio kovos su blogiu tema. Pirmame plane nutapyta šv. Jurgio kankinystės istorija: kairėje pusėje prie arklio pririštas ir tempiamas šventasis, o dešinėje jis nukirsdinamas.
Kaip ir šv. Kristoforo scenoje, čia įterpti papildomi motyvai, rašo R. Janonienė. Kairiajame krašte pavaizduota klūpanti vienuolė klarisių abitu, rankoje iškėlusi kryžių, greičiausiai šv. Klara.
„Šv. Klara sustabdė saracėnų samdinius iškėlusi Švenčiausiąjį Sakramentą. Ji stovėjo už tikėjimą ir gebėjo atsiskirti nuo pasaulio, kad visiškai kitaip pradėtų gyvenimą. Jos pati didžiausia jėga buvo malda“, – sako br. Evaldas OFM.
Antrame plane iliustruojama šv. Jurgio kankinystės istorija leidžia aliuziškai susieti šį šventąjį su Mažesniųjų brolių observantų vienuolija: šventasis riteris čia vilki paprastą rudą drabužį, būdingą pranciškonams. Taip Vilniaus bernardinai, savo ordiną siedami su šv. Kristoforo ir šv. Jurgio atvaizdais, išreiškė ordino misiją – skelbti Evangeliją tarp pagonių ir eretikų, nevengti nė kankinio mirties, skelbti Dievo Žodį visoms tautoms, o krikščionis raginti atsiversti ir atgailauti, kad kuo daugiau sielų būtų išgelbėta amžinajam gyvenimui.
Bendras visos kompozicijos simbolinis sumanymas, pasak br. Evaldo OFM, atskleidžia nuolatinę dvasinę kovą: „Visas pranciškoniškasis pasaulis aplink šv. Kristoforą, kuris kovoja su demonais, veja iš Bažnyčios žmogeliukus su kanopomis ir visokius kitus, parodo ne tik fizinę, bet ir antgamtinę kovą. Tai gėrio ir blogio pasaulis, kai renkiesi gėrį ir kovoji su blogiu. Kiekvienas žmogus daro nuodėmes, bet kartu kiekvienas, kuris nori, siekia šventumo ir blogio atsisako.“
Straipsnį dienraštyje bernardinai.lt galite rasti čia.
