Br. Juliaus Sasnausko OFM sveikinimas šv. Velykų proga:

„Sveiki sulaukę šventų Velykų! Velykinis pasveikinimas yra labai paprastas, bet jis daug ką pasako – mes sulaukėme šventų Velykų ir galime jas švęsti – tai yra esminis dalykas.

Tai yra arti Senojo Testamento minties, kai žmogus yra laimingas, džiaugiasi ir dėkoja, kad gali garbinti Dievą, kad jis yra gyvas. Svarbiausia yra Dievo garbinimas. Su Velykomis yra taip pat.

Kitos tautos irgi panašiai sveikina – amerikiečiai sako: „Laimingų Velykų“, „Linksmų Velykų“. Ortodoksų sveikinimas yra su tikėjimo išpažinimu – „Kristus prisikėlė! Tikrai prisikėlė!“ Labai prasmingi tie trumpi pasveikinimai.

Kartais per Velykas ar Kalėdas mes turime didelius lūkesčius, manome, kad viduje būtinai turi kažkas įvykti, pasikeisti, laimės, džiaugsmo bangos užeiti, ypatingos velykinės patirtys įvykti, bet viskas yra daug paprasčiau.

Kažkada aš irgi panašiai galvojau – kad noriu Velykų su ypatingu turiniu, kad persmelktų mane iki gelmių, kad Kristaus Prisikėlimą, gyvybę užčiuopčiau labai aiškiai, bet paskui supratau, kad tai yra du skirtingi dalykai.

Yra paslaptingas Velykų įvykis, kurio net nevaizduoja Naujasis Testamentas – nutyla, laiko paslapty patį Prisikėlimo faktą. Kitas dalykas yra mūsų šventės, kurios keičiasi kultūriškai. Dvejas Velykas šventėme pandemijos metu. Ir šventėme, nors bažnyčios buvo uždarytos, tik kunigai galėjo švęsti Mišias bažnyčioje, bet vis tiek žmonės sugebėjo šventę išgyventi.

Dabar vyksta karas. Pirmaisiais metais galvodavau – ką daryti, kaip stebėti žmonių skausmą iš tolo, kaip jie turi švęsti? Paskui supratau, kad turiu švęsti, tą kartoti, skelbti, pasidaryti šventę, kokią sugebu.

Labai svarbu liturgija. Tėvas Antanas Saulaitis visada pabrėždavo, kad Didžiojo šeštadienio, Velykų nakties, pamaldos yra esminis dalykas. Į tai einame, nes ten Tikėjimo išpažinimas, Krikšto pažadų atnaujinimas, didinga liturgija. Labai linkiu visiems dalyvauti Velykų liturgijoje – labai gražu, tikrai gausite gerą pliūpsnį velykinio džiaugsmo, kas nuvažiuosite į rezurekciją (lot. „prisikėlimas“). Ypač kokiame nors kaime, kur dar išlikę ankstyvosios Velykų ryto Mišios. Ypač jeigu gražus pavasaris, tai ir fiziškai galima išgyventi velykinę nuotaiką, kai einama procesijoje skambant varpams.

Atsimenu, kai buvau vaikas, Vilniuje patarnaudavau Mišiose Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Kokia laimė mums, vaikams, būdavo dviese užlipti į varpinę ir lydėti procesiją skambinant varpais. Prisimenu, lyg viskas dabar vyktų. Labai svarbu viską kartoti.

Prieš kelerius metus leidykla „Odilė“ išleido kunigo Stasio Ylos, kartu su Baliu Sruoga ir kitais lietuvių inteligentais kalėjusio Štuthofo lageryje, pamokslus ir meditacijas. Aš karštligiškai vartau knygą ir galvoju, kad man reikia čia rasti kokių nors patirčių, kaip jis vertina tą aplinką, ką jis ten mato. Ir nieko čia nėra – jis kalba taip, kaip kalbėjo prieš Štuthofą kunigaudamas Kaune. Nieko daugiau. Net neužsimena apie sunkumus, bet viską daro nepertraukiamai su viltimi, kad grįš į Lietuvą. Viskas kartojama, ir nebus pertraukta Velykų ar Kalėdų švenčių grandinė.

Kartokime, net jei kartais ir nuotaikos nėra – žmogus pavargsta, ligos ištinka, karas, bet kartok, kiek gali. Aš irgi visokiausių dalykų gyvenime esu matęs, kai kartais nieko nėra. Velykos – o nieko nėra… Bet kažką pagauni, kokį pavasario kadrą, susprogusią medžio šaką – ir tavo širdyje jau Velykos.

Net jeigu ypatingų jausmų nėra, vis tiek švęskime, kad esame tarp savų žmonių, tikinčiųjų bendruomenėje – eikime, kartu melskimės. O jeigu dar giminių yra, suvažiuoja šeima – laimė, kad galime kartu būti, matyti vyresnius žmonės, kurie tave ar tavo tėvus mokė švęsti Velykas, vedė į bažnyčią ir viską aiškino. Laimė, kad tai gali tęstis per kartas. Atrodo, jau supasaulėjo viskas, bet visi laukiame švenčių, visi norime kažką per jas patirti. O pats Kristaus Prisikėlimas visada bus paskendęs nežinomybėje, ir mes pajusime gal tik atšvaitus.

Prisimenu Sibirą. Ten, katilinėje, vakare būdavo darbo pamainos. Sėdi vakare ir lauki, kada atvažiuos autobusas ir kita pamaina tave pakeis. O šaltis ten baisus – minus 30–40 laipsnių, oras kitoks – išgrynintas. Išeini į lauką ar vis dairaisi pro langą, kada tas autobusas atvažiuos. Tu jo nematai, bet šiaurės danguje šviesos kyla į viršų, ir pagal tas šviesas matai, kad juda autobusas – ačiū Dievui, atvažiuoja, tu grįši į šiltus namus, galėsi jaukiai išgerti arbatos. Pagal atšvaitus pamatai. Panašiai ir su Velykomis – mes matome tik atšvaitus.

Man labai gražu tokie pasakymai: „Velykų logika“, „Prisikėlimo logika“, „Velykų scenarijus“, „velykinis mąstymas, nusistatymas“. Tie dalykai tokie svarbūs, ir juos galime įgyvendinti. Jie pasiekiami mums, tai nėra kažkas tokio, kad reikėtų begalę rekolekcijų atlikti ar knygas skaityti. Pamatome, kur gėris gali nugalėti blogį, tamsą – šviesa, ar peržengiame savo egoistinius interesus, padarome judesį į kito žmogaus pusę, pamatome kitų žmonių vargą, mokame padėkoti gyvenime už viską.“