Atgimstantis Bernardinų ansamblis – it ištapytas „Silva Rerum“ tomas

Daugelis Lietuvos žmonių yra skaitę garsiąją Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų tetralogiją „Silva Rerum“, ne tik pasakojančią intriguojančią Norvaišų giminės istoriją, bet ir priartinančią prie dabartinio žmogaus XVII – XVIII amžiaus Vilnių, leidžiančią pagyventi to meto miestiečių aktualijomis, užuosti miesto kvapus ir pragaištingų gaisrų degėsius, vaizduotėje pasigrožėsi vyravusiomis madomis, bajoraičių suknelėmis, apsilankyti prabangiuose kofenhauzuose ir iš vidaus pažvelgti į paslaptingą vienuolijų gyvenimą.

Gotikiniai užrašai ant restauruojamos vakarinės bažnyčios sienos.

Senamiesčio širdyje esantis ir užsienio turistų traukos centru tapęs gotikinis Vilniaus Bernardinų ansamblis vis labiau atsiveria žmonėms kaip ištapyta istorinė knyga, savo puslapiuose atskleidžianti XVI a. pradžios žmonių vertybes, tikėjimą ir charakterį. Tai padeda padaryti nuo 2008 m. pradėta restauruoti Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios gotikinė tapyba, kuri yra seniausias žinomas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sieninės tapybos kūrinys. Bažnyčios lankytojai jau gali grožėtis freskomis su šv. Pranciškaus gyvenimo epizodais ant šiaurinės bažnyčios sienos, o šiuo metu restauruojama vakarinė bažnyčios siena, esanti viršum pagrindinio įėjimo, kurios simbolika davė pradžią visai tolesnei Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios puošybai.

Freskose įamžintas XVI a. Lietuvos žmogaus charakteris

Kaip teigia Dailės akademijos profesorius restauratorius Juozas Algirdas Pilipavičius, kuris ruošdamasis Bernardinų bažnyčios restauracijai kartu su studentų ir specialistų grupe vyko semtis patirties į Asyžių, skaitant freskas galima pažinti autorių pasaulėžiūros skirtumus Italijoje ir čia, Lietuvoje. Jis pateikė pavyzdį sugretindamas garsiojo Giotto freską, nutapytą šv. Pranciškaus bazilikoje Asyžiuje, ir čia, ant Vilniaus Bernardinų šiaurinės sienos. „Žinome, jog vienas iš pagrindinių šv. Pranciškaus gyvenimo epizodų yra Mažesniųjų brolių ordino Regulos patvirtinimas, kai popiežius Inocentas III susapnavo sapną, kaip neturtėlis laiko parėmęs griūvančią bažnyčią, – primena profesorius ir tęsia – Taigi Giotto nutapė Pranciškų, remiantį Laterano baziliką metaforiškai, savo petimi. O Bernardinuose pavaizduota vienuolių brigada, dirbanti statybos darbus ir remianti bažnyčią mediniais pastoliais. Tai labai žemiškas siužetas, parodantis kultūros skirtumus. Kitaip tariant, italai tuo metu jau įsivaizdavo pasaulį sąlyginai, metaforiškai, o mes buvome arčiau žemės, iš kišenės mums visad kyšojo žagrės rankena.“

Freska Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje

Tuo tarpu šiuo metu restauruojami vakarinės sienos ornamentai ir užrašai liudija apie to meto menininkų vidinę laisvę. „Ant vakarinės sienos daugiausiai dominuoja užrašai, taip pat keletas vaizdinių, ženklų, – pasakoja restauravimo darbus atliekantis prof. J. Pilipavičius. – Tuos ženklus dar reikia tyrinėti, bet matau gotiškas raides, kurios yra labai įmantrios. Norint iškoduoti šiuos užrašus, reikia išmanyti XVI a. lotynų kalbą, nes žmonės rašydavo suliedami raides. Tai atskleidžia, jog mūsų ir jų pasaulio suvokimas gerokai skyrėsi. Paradoksalu, bet mes esame daug labiau susikaustę. Nors galvojame, kad demokratija yra mūsų amžiaus išradimas, bet iš tiesų mes daug labiau apriboti ir reglamentuoti negu XV-XVI a. žmogus, – aiškina restauratorius. – Jie nebijojo improvizuoti ir kūrė kiekviename žingsnyje. Pavyzdžiui, dabar mums yra įkalta, kad architektūra ir jos taisyklės yra aukščiau visko. O to laikmečio menininkas matė architekto sprendimus, bet jei piešinys netilpdavo, tiesiog peržengdavo tas ribas ir toliau tapydavo. Žvelgdamas į Bernardinų freskas matau didelę autorių saviraiškos laisvę.“

Giotto di Bondone freska Šv. Pranciškaus bazilikoje Asyžiuje

Panašių pavyzdžių, kur freskoje galima išskaityti įrašytą vertybinį kodeksą, yra ir daugiau. „Paimkime šv. Bernardino Sieniečio freską. Ji vaizduoja šventąjį, o aplink jį – tris mitras. Mes galime skaityti šio šventojo biografiją, bet kas dailininko akimis jo gyvenime buvo svarbiausia? Ogi tai, kad jam tris kartus siūlė tapti vyskupu, o jis tris kartus atsisakė vardan savo, kaip mažesniojo brolio misijos. Taigi freska kalba, jog nereikia siekti žemiškosios garbės, bet imti pavyzdį iš šv. Bernardino“, – freskos žinią perskaito profesorius.

Vakarinė siena davė pradžią bažnyčios dekoravimui

Restauratorius J. Pilipavičius aiškina, kodėl svarbu sutvarkyti vakarinę bažnyčios sieną, nors dabar dalį jos marginių dengia ten stovintys vargonai. „Būtent iš čia prasidėjo šios bažnyčios interjero dekoravimas. Šioje sienoje yra langas į vakarus, pro kurį auksinė saulė apšviečia altorių. Tai labai svarbūs bažnyčios akcentai, tartum jos ašis, panašiai kaip Vilniuje Pilies gatvė, jungianti katedrą su rotuše, – dėsto profesorius. – Vienas iš pagrindinių užrašų ant šios sienos yra lotyniškai užrašytas „Jėzus Kristus – žydų karalius“. Taip simboliškai įvardinama, kad bažnyčios paskirtis – garbinti Dievą, o tada jau tolyn plėtojami religiniai siužetai.“

Juozas Pilipavičius restauruoja freską

Taip pat bus restauruotas prie skliauto esantis siužetas, kuriame vaizduojamas danguje išaukštintas ir angelų apsuptas šv. Pranciškus. „Autentiškas piešinys yra labai sunykęs, tačiau stengsimės jį išryškinti sutvarkydami mechaninius pažeidimus ir atkurdami foną“, – pasakoja J. Pilipavičius.

Pasak pašnekovo, gotikiniame laikotarpyje dekoras apėmė visą bažnyčią. Vėliau laikui bėgant vis kas nors keitėsi, buvo užtapomi naujo stiliaus siužetai, tad Bernardinų bažnyčia perėjo sudėtingą raidą. Joje yra visi pagrindiniai meno stiliai – gotika, renesansas, barokas ir klasicizmas. „Bernardinų bažnyčią restauruoti yra sudėtinga, nes skirtingų laikotarpių dekoro kiekiai viršija bažnyčios galimybes viską atidengti ir parodyti, – aiškina restauravimo darbams vadovaujantis profesorius. ­– Norime to ar nenorime, dalį freskų reikia palikti po tinko sluoksniu. Tuo tarpu vargonai ateityje turėtų iškeliauti iš balkono ant vakarinės sienos į balkoną presbiterijoje, už centrinio altoriaus, kur jie anksčiau ir buvo. Tuomet atsivertų langas ir restauruotos freskos. Tada Bernardinų bažnyčia sušvistų visu savo grožiu.“

Prof. Juozas Algirdas Pilipavičius džiaugiasi galėdamas prisidėti prie Bernardinų bažnyčios sieninės tapybos atnaujinimo darbų: „šitas architektūrinis ansamblis yra viena seniausių ir Vilniuje, ir visoje Lietuvoje, tai yra mūsų senosios valstybės lopšys. Bernardinų bažnyčios vaidmuo yra ypatingas daugeliu aspektų – ne tik religiniu, bet ir valstybiniu, ir kultūriniu.“ Pasak jo, intensyviai vykdomi restauravimo darbai bus pabaigti iki šv. Kalėdų ir taps dovana ne tik Bernardinų parapijiečiams, bet ir visam Vilniaus miestui, kuris galės perskaityti dar vieną miesto istoriją atveriantį šios bažnyčios puslapį.

Parengė Monika Midverytė

PROJEKTAS „KULTŪROS PAVELDO OBJEKTO – BERNARDINŲ VIENUOLYNO ANSAMBLIO VILNIUJE SUTVARKYMAS. III ETAPAS“, kodas Nr.  NR. 05.4.1-CPVA-V-301-02-0004

Sutarties objektas – Vilniaus Šventųjų Pranciškaus Asyžiečio ir Bernardino Sieniečio bažnyčios, adresas Maironio 6 Vilnius, (unikalus kodas 17311) vakarinės sienos vargonų choro XVI – XVIII a. sienų tapybos ir vargonų balkono atitvaro konservavimo-restauravimo darbai, kuriuos atlieka Pilipavičiaus restauravimo įmonė.

2017-10-16T08:51:05+00:00